Pirmasis etapas – rugsėjo 29 dieną
Malaizijos vyriausybė paskelbė užbaigusi pirmąjį savanoriškos repatriacijos programos etapą, pagal kurį beveik 1 500 Mianmaro piliečių turėtų būti grąžinti į kilmės šalį rugsėjo 29 dieną. Tai vienas retesnių bandymų Pietryčių Azijoje organizuotai grąžinti migrantus ir pabėgėlius, dėl kurio jau kilo žmogaus teisių gynėjų klausimų.
Malaizijos vidaus reikalų ministerija nurodė, kad į pirmąjį etapą atrinkti 1 476 asmenys, kuriuos Mianmaro institucijos identifikavo per diplomatinį procesą. Planuojama, kad repatriacijos logistikoje bus naudojami du Mianmaro karinių jūrų pajėgų laivai ir ligoninės laivas.
Kas grįžta ir kiek žmonių tai palies
Premjeras Anwaras Ibrahimas dar liepos mėnesį viešai sakė, kad Mianmaras sutiko priimti 5 000 persekiojamos rohinjų mažumos atstovų. Tačiau repatriacijos planas apima platesnę grupę Mianmaro piliečių, o ne vien rohinjus, todėl svarbiausiu klausimu tampa atrankos kriterijai ir realios saugumo garantijos grįžtantiems.
Ministerijos teigimu, dar 4 008 žmonės bus nukreipti į programą, susijusią su registruotais pabėgėliais, o atskirai numatyta ir 5 000 asmenų savanoriškos repatriacijos linija, dėl kurios sutarta su Mianmaru. Iki rugpjūčio vidurio imigracijos sulaikymo centruose buvo laikoma 10 388 Mianmaro piliečiai, tačiau ne visi jų laikomi pabėgėliais.
Kodėl kyla kritika ir kokia yra Malaizijos politika
Malaizija yra viena didžiausių prieglobsčio ieškančių žmonių traukos šalių regione, tačiau ji nėra pasirašiusi 1951 metų Pabėgėlių konvencijos ir formaliai nepripažįsta pabėgėlio statuso nacionalinėje teisėje. Praktikoje tai reiškia, kad žmonių apsauga dažnai remiasi Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros dokumentais, o ne valstybės suteikiamomis teisinėmis garantijomis.
Malaizijoje, pagal Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros registrą, yra daugiau nei 215 000 pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų, iš jų per 126 000 yra rohinjai iš Mianmaro. Vidaus reikalų ministerija taip pat nurodo, kad daugiau nei 95 proc. registruotų pabėgėlių šalyje yra kilę iš Mianmaro, įskaitant rohinjus, činų, karenų ir monų bendruomenes.
„Deramės su Mianmaru, kad repatriacija vyktų tvarkingai ir oriai“, – teigiama Malaizijos vidaus reikalų ministerijos pranešime.
Įtampą papildė nesenas incidentas, kai pareigūnai sulaikė daugiau nei 100 rohinjų, susirinkusių prie Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros biuro Kvala Lumpūre. Jie skundėsi patiriantys spaudimą dėl galimo iškeldinimo iš neformalios gyvenvietės Penango valstijoje, vėliau žmonės buvo paleisti patvirtinus, kad turi galiojančius Jungtinių Tautų dokumentus.
Pagrindinė rohinjų teisių organizacija Malaizijoje ragino stabdyti planą, argumentuodama, kad grąžinamų žmonių gyvybėms gali kilti rizika. Žmogaus teisių gynėjai pabrėžia, kad Mianmare politinė ir saugumo situacija išlieka įtempta, todėl būtina aiškiai įvertinti, ar grįžimas iš tiesų yra savanoriškas ir ar grįžtantieji nebus persekiojami.
Dezinformacija ir visuomenės nuotaikos
Problemos kontekste minimos ir informacinės atakos: faktų tikrintojai yra fiksavę, kad rohinjai Malaizijoje tampa internetinių dezinformacijos kampanijų taikiniais, o tai, teisių gynėjų vertinimu, gali kurstyti ksenofobiją ir didinti spaudimą bendruomenėms. Tokios tendencijos dažnai sustiprina politinį norą griežtinti migracijos kontrolę, net kai kalbama apie tarptautinės apsaugos poreikį.
Dalis rohinjų į Malaiziją atvyko po 2017 metais Mianmare vykusio karinio susidorojimo, kai šimtai tūkstančių žmonių buvo priversti bėgti. Todėl bet kokie repatriacijos sprendimai regione paprastai vertinami per saugumo, tarptautinės teisės principų ir realių grįžimo sąlygų prizmę.
