Grybiena, moksliškai vadinama miceliu, vis dažniau minima ne tik biologijos, bet ir dizaino bei architektūros kontekste. Tai natūrali požeminė tinklų sistema, kuri skaidydama organines medžiagas gali būti „užauginama“ į norimą formą ir vėliau išdžiovinama, kad nebeaugtų.
Būtent šis principas tampa pagrindu biologiškai suyrantiems, mažai energijos reikalaujantiems gaminti kompozitams. Medžiaga vertinama dėl mažo svorio ir izoliacinių savybių, todėl ją bandoma taikyti pakuotėms, interjero sprendimams ir eksperimentinei statybai.
Paroda Vroclave ir tyrimai
Vroclave pristatoma paroda „Mycelium. Formos iš grybų karalystės“ supažindina su kūriniais ir prototipais, kuriuose micelis naudojamas kaip konstrukcinė ar apdailos medžiaga. Parodoje keliama mintis, kad dalį šiandien įprastų sintetinių medžiagų būtų galima keisti natūralios kilmės alternatyvomis.
Šią kryptį nagrinėja ir akademinė bendruomenė, tarp jų Poznanės technologijos universiteto Architektūros fakulteto tyrėjai. Jų tikslas – suprasti, kaip micelio kompozitai galėtų būti auginami valdomomis sąlygomis, o rezultatas atitiktų bent bazinius statybos reikalavimus.
Kur micelis jau naudojamas
Micelio medžiagos jau pasiekė rinką kaip pakuočių sprendimai, kuriais siekiama pakeisti dalį putplasčio ar kitų sunkiai perdirbamų medžiagų. Tokie sprendimai dažniausiai gaminami auginant micelį formose, užpildytose žemės ūkio atliekomis, o paskui gaminį stabilizuojant džiovinimu.
Šis modelis patrauklus dėl žiedinės ekonomikos logikos: vietoje naftos pagrindo žaliavų naudojamos biomasės atliekos, o galutinis produktas gali suirti natūraliai. Dėl to micelis dažnai minimas kartu su mažesnio anglies pėdsako medžiagų paieškomis statybų sektoriuje.
Kodėl dar nestatome micelio namų
Nors micelio kompozitai vilioja šilumos izoliacija ir mažu svoriu, iki pilnaverčių gyvenamųjų namų dar trūksta kelių esminių dalykų. Pagrindiniai iššūkiai siejami su laikomąja galia, mechaniniu atsparumu ir ilgalaikiu stabilumu realiomis eksploatacijos sąlygomis.
Miceliui itin svarbi drėgmė: per didelė drėgmė gali trumpinti tarnavimo laiką, o netinkamos sąlygos skatina biologinius procesus, kuriuos statyboje būtina griežtai kontroliuoti. Taip pat riboja ir technologiniai aspektai, nes ne visos formos ar konstrukcijos lengvai „užauginamos“ be trūkių ir deformacijų.
Dėl to šiandien micelis dažniau matomas kaip apdailos, izoliacijos ar vienkartinių konstrukcijų medžiaga, o ne kaip gelžbetonį ar medieną pakeičiantis sprendimas. Vis dėlto parodos ir laboratoriniai bandymai rodo aiškią tendenciją: ieškoma medžiagų, kurios būtų lengviau perdirbamos, mažiau taršios ir kuriamos bendradarbiaujant su gamtiniais procesais.