Naujas albumas be nostalgijos
„The Rolling Stones“ pristatė naują albumą Foreign Tongues ir dar kartą paneigė prielaidą, kad veteranų leidiniai neišvengiamai virsta pagarbiomis retrospektyvomis. Vietoj saugios kelionės per praeitį grupė renkasi gyvą, šiandien skambantį roko įrašą, kuriame daugiau impulso nei sentimentų.
Po 2023 metais išleisto Hackney Diamonds, kuris buvo sutiktas kaip kūrybinio atgimimo ženklas, Foreign Tongues skamba dar tvirčiau ir užtikrinčiau. Šįkart akcentas krenta į didesnes melodijas, ryškesnius gitarų rifus ir aiškiai suvaldomą energiją, kuri dažnai asocijuojama su jaunesnių grupių ambicijomis.
Jaggerio balsas ir grupės pagreitis
Vienas ryškiausių albumo aspektų yra Micko Jaggerio vokalas, kuris, sprendžiant iš įrašo, išlaikė ir atpažįstamą manierą, ir jėgą. Tai ypač juntama dainose, kuriose jis grįžta prie aštresnės, labiau „kandančios“ intonacijos, bet kartu išlieka muzikalus ir tikslus.
Ronnie Woodas ir Keithas Richardsas čia gauna daugiau erdvės gitaroms, o aranžuotės dažnai kuriamos taip, kad dainos judėtų pirmyn be užsitęsiančių įžangų. Albumas nuo pradžios deklaruoja tempą ir jo nemažina: tai labiau koncertinė, dinamiška roko plokštelė nei studijinis prisiminimų albumas.
Svečiai, politinės užuominos ir silpnesnės vietos
Foreign Tongues turi keletą daug dėmesio sulaukusių svečių pasirodymų, tačiau jie labiau papildo bendrą paveikslą, o ne perbraižo dainas. Kai kuriose kompozicijose girdėti ir socialinės ar politinės užuominos, kurios dera prie „Stones“ tradicijos nevengti aktualijų, bet nepaverčia albumo pamokslu.
Vis dėlto ne viskas vienodai stipru: keli sprendimai, ypač kai kurios švelnesnės, saldesnės stilistikos dainos, skamba mažiau įtikinamai ir tarsi bando atkartoti ankstesnius grupės hitų receptus. Tačiau bendrame kontekste tai nepakeičia įspūdžio, kad albumas yra vientisas, nuosekliai sukonstruotas ir gerai „suklijuotas“ kaip leidinys.
Prodiusavimo prasme Foreign Tongues skamba šiuolaikiškai, švariai ir pakankamai „kietai“, kad neprarastų roko aštrumo. Šis balansas leidžia albumui išlikti prieinamam platesnei auditorijai, bet kartu neatrodyti nušlifuotam iki sterilumo.
„Ar norite šokti, kol įlūš stogas, o gitaros klyks ir choras vis tiek dainuos“, – skamba laisvai perteikiama Jaggerio teksto mintis vienoje ryškiausių albumo vietų.
Galutinis įspūdis aiškus: Foreign Tongues yra žingsnis pirmyn po Hackney Diamonds ir priminimas, kad „The Rolling Stones“ vis dar remiasi ne vien reputacija. Tai albumas, kuris, nepaisant kelių blankesnių momentų, išlaiko pagreitį ir labiausiai įtikina tada, kai grupė tiesiog groja taip, lyg jai dar būtų ką įrodyti.