Laisano albatrosas, pramintas Wisdom, ir vėl sugrįžo į Midvėjaus atolą Ramiajame vandenyne, kur prasideda naujas perėjimo sezonas. Mokslininkų teigimu, tai gali būti seniausia žinoma laukinė paukštė planetoje, kurios amžius jau artėja prie 75 metų ar net gali būti didesnis.
Wisdom istorija išskirtinė tuo, kad ji identifikuojama ne pagal siųstuvą ar GPS, o pagal paprastą metalinį žiedą. Patelė buvo sužieduota 1956 metais, kai biologai ją rado perinčią kiaušinį, todėl daryta išvada, kad ji gimė ne vėliau kaip 1951 metais.
Kaip nustatytas amžius?
Kai paukštė buvo sužieduota pirmą kartą, ji jau buvo reprodukciškai subrendusi ir perėjo, tad jos amžių teko vertinti netiesiogiai. Tokia metodika laukinėje gamtoje taikoma dažnai: sužiedavimo momentas tampa patikimu atskaitos tašku, o ankstesnis amžius nustatomas pagal biologinius požymius ir elgseną.
Per dešimtmečius žiedą teko keisti dėl nusidėvėjimo, tačiau identifikacija buvo išlaikyta. Ypač simboliška, kad vieną kartą paukštę vėl pagavo ir peržiedavo tas pats biologas, kuris ją sužiedavo pirmąsyk, praėjus keliems dešimtmečiams.
Vis dar peri ir augina jauniklius
Nors Wisdom amžius žmogui atrodytų sunkiai įsivaizduojamas, mokslininkai pabrėžia, kad ji ir toliau dalyvauja perėjime. Biologų vertinimu, per gyvenimą ji galėjo sudėti apie 50–60 kiaušinių ir užauginti iki 30 jauniklių, nors tikslius skaičius patvirtinti sudėtinga.
Pastaraisiais metais fiksuota, kad po ilgamečio partnerio dingimo ji rado naują patiną ir sėkmingai susilaukė jauniklio. Tai dar kartą atkreipė dėmesį į albatrosų ilgaamžiškumą ir tai, kaip stipriai jie prisiriša prie perėjimo vietų.
Išgyveno cunamį ir įveikė milijonus kilometrų
Wisdom gyvenimo istorijoje minimas ir 2011 metais įvykęs stiprus cunamis, kuris Midvėjaus atole pražudė daugybę jauniklių. Vis dėlto pati paukštė, kaip ir dalis kolonijos suaugėlių, išgyveno, o populiacijos stebėsena buvo tęsiama.
Albatrosai kasmet migruodami įveikia tūkstančius kilometrų virš Ramiojo vandenyno, todėl per visą gyvenimą Wisdom galėjo nuskristi kelis milijonus kilometrų. Šios kelionės ilgą laiką buvo suprantamos ne iš palydovinių duomenų, o iš sugrįžimų į tą pačią koloniją ir žiedavimo įrašų.
Mokslininkai pabrėžia, kad būtent čia slypi istorijos išskirtinumas: labai paprastas žiedas leidžia patikimai atpažinti paukštę po dešimtmečių. Toks ilgalaikis žiedavimas laikomas vienu svarbiausių būdų suprasti jūrinių paukščių ilgaamžiškumą, migraciją ir perėjimo sėkmę.