CP v2

Tag: Miestų želdinimas

  • Miestus kepina karščio salos: naujas įrankis parodo, kur sodinti medžius, kad vėsintų labiausiai

    Miestus kepina karščio salos: naujas įrankis parodo, kur sodinti medžius, kad vėsintų labiausiai

    Miestuose bendras medžių lajų dangos rodiklis dažnai pasako per mažai: jis neparodo, kur gyventojams labiausiai trūksta pavėsio ir kur realiai įmanoma pasodinti naujų medžių. Kanados Britų Kolumbijos universiteto mokslininkų komanda pasiūlė sprendimą, leidžiantį planuoti želdinimą gerokai tiksliau, iki atskirų gatvių ir kvartalų.

    Tyrėjai siekė atsakyti į du praktinius klausimus: kur mieste susidaro karščiausios vietos ir kuriose teritorijose nauji medžiai duotų didžiausią naudą. Šis požiūris ypač aktualus, nes karščio bangos Europoje tampa dažnesnės ir intensyvesnės, o miestuose kaitra sustiprėja dėl įkaitusių dangų, tankios statybos ir mažesnio vėjo.

    Tikslesni žemėlapiai atskleidė karščio židinius

    Pirmajame tyrime, publikuotame mokslo žurnale Remote Sensing, mokslininkai naudojo atvirą mašininio mokymosi metodą, kuris padidina palydovinių duomenų detalumą. Iki šiol įprasti šiluminiai vaizdai dažnai turėdavo apie 30 metrų skiriamąją gebą, todėl vienas pikselis galėjo apimti ir stogą, ir asfaltą, ir veją, ir medžius.

    Dėl tokio „vidurkinimo“ mažesnio masto temperatūrų skirtumai mieste pasimeta. Pritaikius detalesnius, apie 10 metrų skiriamosios gebos žemėlapius, Keluonos mieste pavyko aptikti beveik penkis kartus daugiau temperatūros kintamumo nei rodė įprastesni duomenys.

    Metodas leido matyti ne tik dideles, maždaug 18 000 kvadratinių metrų teritorijas, bet ir gerokai mažesnius karščio taškus, siekiančius apie 700 kvadratinių metrų. Tyrėjai taip pat nustatė, kad daugiau nei 65 proc. papildomos informacijos apie temperatūrą galima sieti su kraštovaizdžio ypatybėmis, įskaitant medžių buvimą ir kietąsias dangas.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad paviršiaus temperatūra nėra tas pats, kas gyventojų jaučiama oro temperatūra. Nepaisant to, detalūs paviršiaus šilumos žemėlapiai padeda tiksliai identifikuoti zonas, kuriose intervencijos, pavyzdžiui, želdinimas ar dangų keitimas, būtų efektyviausios.

    „CanopyFit“ parodo, kur medžiai įmanomi

    Antrajame tyrime, publikuotame žurnale Urban Forestry & Urban Greening, nagrinėta kita problema: net jei vieta karšta, tai dar nereiškia, kad joje galima sodinti medžius. Komanda pritaikė įrankį „CanopyFit“, kuris įvertina realų naujų želdinių potencialą ir atmeta teritorijas, kur sodinimas būtų neįmanomas ar nerekomenduotinas.

    Modelis eliminuoja pastatus, sporto aikštynus, zonas su požemine infrastruktūra, priešgaisrines apsaugos juostas ar vertingas ekosistemas. Tuomet likusios vietos sugretinamos su karščio poveikiu ir socialiniais bei ekonominiais gyventojų poreikiais, kad sprendimai būtų ne vien estetiniai, bet ir socialiai teisingi.

    Keluonoje skaičiavimai parodė apie 248 hektarus potencialios naujos subrendusios medžių lajų dangos. Tačiau galimybės pasiskirsčiusios labai netolygiai: vos 20 proc. analizuotos teritorijos sudarė daugiau nei pusę potencialios naudos, susijusios su papildomu pavėsiu.

    Ką miestai gali daryti ten, kur vietos nėra

    Tyrėjų vertinimu, dalyje rajonų vienu metu sutampa trys veiksniai: aukšta temperatūra, didelis gyventojų pažeidžiamumas ir pakankamai erdvės naujiems medžiams. Kitose vietose didžiausias iššūkis yra fizinės erdvės trūkumas, todėl vien želdinimo planų nepakanka.

    Tokiais atvejais siūloma svarstyti kietųjų dangų mažinimą, pavyzdžiui, dalies asfalto pašalinimą, taip pat urbanistinių taisyklių koregavimą ar sprendimus, kurie sukuria pavėsį be želdinių. Esminė idėja yra derinti detalią karščio žemėlapių analizę su realių sodinimo vietų įvertinimu, kad ribota miesto erdvė ir investicijos duotų didžiausią efektą.

    Tokia metodika tampa aktuali ir Europos miestams, ieškantiems priemonių mažinti karščio salų poveikį, gerinti gyvenimo kokybę bei prisitaikyti prie šylančio klimato. Kuo tiksliau nustatomos probleminės vietos ir galimos intervencijos, tuo mažiau sprendimų lieka „iš akies“ ir tuo lengviau pagrįsti prioritetus.

  • Mokslininkai įspėja: šie miestų medžiai gali bloginti orą per karščius – kaltas izoprenas

    Mokslininkai įspėja: šie miestų medžiai gali bloginti orą per karščius – kaltas izoprenas

    Miestų želdinimas dažnai laikomas vienu paprasčiausių būdų vėsinti urbanistines erdves ir gerinti gyventojų savijautą, tačiau naujesni tyrimai rodo ir mažiau akivaizdžią pusę. Kai kurios medžių rūšys karščio metu gali išskirti daugiau lakiųjų organinių junginių, kurie atmosferoje dalyvauja reakcijose, susijusiose su žemutiniu ozonu ir antrine tarša.

    Tokią išvadą pateikia Kinijos Dzinano universiteto mokslininkai, analizavę Pekino oro cheminę sudėtį, ypatingą dėmesį skirdami lakiesiems organiniams junginiams. Vienas reikšmingiausių junginių buvo izoprenas, natūraliai susidarantis augaluose, o reikšminga jo dalis mieste, kaip nustatyta, buvo siejama būtent su medžiais.

    Kas buvo išmatuota Pekine?

    Tyrėjai naudojo tiesioginio emisijų stebėjimo sistemą, įrengtą 102 metrų aukštyje meteorologiniame bokšte, kad galėtų sekti atmosferos sudėtį realiuoju laiku ir dideliu dažniu. Papildomai matavimai buvo atliekami ir laboratorijoje bokšto papėdėje, taip patikrinant, kaip keičiasi junginių koncentracijos skirtingomis sąlygomis.

    Duomenys parodė aiškią priklausomybę nuo temperatūros. Temperatūrai kylant nuo 20 iki 35 laipsnių Celsijaus, medžių išskiriamų lakiųjų junginių reaktyvumas didėjo apie 7–8 kartus, o tai ypač svarbu, kai karščio bangos miestuose tampa vis dažnesnės ir intensyvesnės.

    Kodėl natūralios emisijos tampa problema?

    Patys medžiai nėra taršos šaltinis ta prasme, kaip transportas ar pramonė, tačiau jų išskiriami lakieji junginiai gali reaguoti atmosferoje. Esant saulės šviesai ir azoto oksidams, kurie dažniausiai siejami su eismu ir degimo procesais, šios reakcijos gali prisidėti prie ozono prie žemės paviršiaus susidarymo.

    Žemutinis ozonas nėra tas pats, kas ozono sluoksnis aukštai atmosferoje. Prie žemės paviršiaus jis laikomas sveikatai nepalankiu teršalu, susijusiu su kvėpavimo takų dirginimu, astmos simptomų paūmėjimu ir didesne rizika jautresnėms grupėms karštomis, saulėtomis dienomis.

    Ką tai reiškia miestų želdinimui?

    Tyrime pažymima, kad didesnės izopreno koncentracijos Pekine buvo panašios į tas, kurios sutinkamos vidutinių platumų miškuose. Mokslininkai šią situaciją sieja su tuo, kad mieste plačiai sodintos rūšys, kurios išskiria daugiau izopreno, todėl per karščius ir intensyvią saulę cheminės reakcijos atmosferoje gali stiprėti.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra argumentas atsisakyti miesto želdinių ar kirsti esamus medžius. Pagrindinė žinutė susijusi su rūšių parinkimu ir planavimu, ypač ten, kur dideli srautai sukuria aukštesnį azoto oksidų foną ir kur karščio bangos tampa įprastesnės.

    Skaičiuojama, kad pakeitus dalį didesnes emisijas turinčių rūšių į mažiau lakiųjų organinių junginių išskiriančius medžius, būtų galima apčiuopiamai sumažinti izopreno emisijas. Tyrėjų vertinimu, net ir pakeitus apie vieną dešimtadalį miesto želdinių, izopreno emisijos galėtų mažėti bent 29 proc.

    Praktinė išvada paprasta: miestams reikės ne tik daugiau žalumos, bet ir tikslesnių sprendimų, kokią žalumą rinktis skirtingose vietose. Urbanistams ir aplinkosaugos specialistams tai reiškia, kad želdinimo strategijos vis dažniau bus derinamos su oro kokybės modeliavimu, karščio rizikos vertinimu ir vietiniais taršos šaltiniais.

  • Norveginiai klevai, pasodinti 1920 metais Vašingtone, per šimtmetį tapo invazine grėsme JAV miškams

    1920 metais Vašingtone palei atminimo alėją buvo pasodinti 507 norveginiai klevai. Tuomet jie atrodė idealus sprendimas miestui: greitai augantys, atsparūs taršai ir kuriantys tankų pavėsį, tinkantį reprezentacinėms gatvėms.

    Tačiau per šimtmetį ši istorija įgavo netikėtą tęsinį. Iš užsodintos alėjos sklindantys sėklų „sraigteliai“ palaipsniui pasiekė netoliese esantį Rok Kriko parką ir kitas žaliąsias zonas, kur medis ėmė plisti savarankiškai.

    Specialistai invaziškumą sieja su keliomis savybėmis: norveginis klevas dažnai sulapoja anksčiau pavasarį ir lapus išlaiko ilgiau rudenį. Tai suteikia jam pranašumą šviesoje, kai dalis vietinių rūšių dar tik bunda arba jau meta lapus.

    Tanki laja formuoja beveik vientisą pavėsį, todėl po medžiais sunkiau įsitvirtina vietiniai daigai ir miško žolinė danga. Ilgainiui tai gali keisti miško struktūrą: mažėja augalų įvairovė, o kartu nyksta ir vabzdžiams, paukščiams bei smulkiems žinduoliams svarbūs maisto ir slėptuvių ištekliai.

    Dar viena problema – šios rūšies gebėjimas sudaryti vienarūšius sąžalynus. Miško plotuose, kur dominuoja norveginiai klevai, vietiniai medžiai, tokie kaip ąžuolai ar kitos lapuočių rūšys, gali prasčiau atsinaujinti, nes jauniems augalams trūksta šviesos ir erdvės.

    Miesto želdynuose norveginis klevas ilgą laiką buvo vertinamas dėl atsparumo ir estetinio vaizdo. Vis dėlto šiandien vis dažniau pabrėžiama, kad rūšies pasirinkimas turi būti vertinamas ne vien pagal „išgyvenamumą“ gatvėje, bet ir pagal poveikį aplinkinėms ekosistemoms.

    Parkų ir miškų valdytojams invazinių medžių plitimas reiškia papildomas išlaidas ir sudėtingesnį planavimą. Pagrindinė kryptis – neleisti rūšiai plisti už želdinių ribų: stebėti savaiminius atžalynus, šalinti jaunuolyną ir teikti pirmenybę vietinėms rūšims, kurios geriau palaiko vietinę biologinę įvairovę.

    Atminimo alėja, sukurta pagerbti Pirmojo pasaulinio karo žuvusiuosius, netyčia tapo ilgalaikiu ekologiniu „eksperimentu“. Istorija primena, kad net gerų intencijų želdinimo projektai po dešimtmečių gali sukelti nenumatytų pasekmių, jei pasirenkamos ne vietinės ir agresyviai plintančios rūšys.

    Šiandien, kai miestai ieško sprendimų dėl karščio salų efekto ir klimato kaitos poveikio, medžių pasirinkimas tampa dar svarbesnis. Didesnis dėmesys vietinėms rūšims, įvairesniems želdynams ir rizikų vertinimui gali padėti išvengti situacijų, kai urbanistinis sprendimas virsta problema gamtoje.