CP v2

Tag: Migracijos paktas

  • Meloni išpopuliarino migrantų grąžinimus ES, bet dabar valstybės siunčia žmones atgal į Italiją

    Meloni išpopuliarino migrantų grąžinimus ES, bet dabar valstybės siunčia žmones atgal į Italiją

    Italijai grįžta Dublino taisyklė

    Italijos premjerė Giorgia Meloni pastaraisiais metais aktyviai rėmė griežtesnę neteisėtos migracijos kontrolę ir spartesnius migrantų grąžinimus. Tačiau dabar ši kryptis atsisuka prieš Romą: vis daugiau ES valstybių prašo Italijos perimti prieglobsčio prašytojus, kurie į Bendriją pirmiausia pateko per jos teritoriją.

    Pranešama, kad prie tokių valstybių prisijungė ir Airija, o anksčiau panašius prašymus kėlė Vokietija, Austrija, Nyderlandai, Švedija, Suomija bei Šveicarija. Šie prašymai remiasi principu, jog už prieglobsčio procedūrą pirmiausia atsakinga ta ES valstybė, kurioje žmogus pirmą kartą įregistruojamas.

    Naujasis Migracijos paktas

    Situaciją pakeitė tai, kad 2026 metais įsigaliojo ES Migracijos ir prieglobsčio paktas, iš esmės atnaujinęs prieglobsčio ir sienų valdymo sistemą. Jis išlaiko vadinamąjį pirmojo atvykimo principą, kuris ilgą laiką buvo kritikuojamas pietinėse ir Viduržemio jūros valstybėse, nes būtent jos dažniausiai tampa pirmaisiais atvykimo taškais.

    Vienas svarbiausių pokyčių yra supaprastinta migrantų grąžinimo tarp valstybių procedūra, kai vietoje ilgesnių derinimų taikomas greitesnis pranešimo mechanizmas. Tai reiškia, kad valstybėms lengviau pradėti grąžinimo procesą, o atsakingai šaliai sunkiau vilkinti sprendimą.

    Italija dar 2022 metais buvo pristabdžiusi dalies tokių perkėlimų priėmimą, argumentuodama vietų ir pajėgumų stygiumi. Europos Komisija tokį žingsnį siejo su prievolių nevykdymu, o ES teismų praktika ne kartą pabrėžė, kad taisyklių sustabdymas vienašališkai nesukuria išimčių iš bendrų įsipareigojimų.

    Solidarumas skaičiais neįtikina

    Naujajame pakte numatytas ir privalomas solidarumo mechanizmas, tačiau realūs perkėlimų mastai išlieka riboti. Numatyti skaičiai, kiek žmonių per metus būtų perkelta iš didesnį spaudimą patiriančių šalių, dažnai vertinami kaip per maži, kad reikšmingai sumažintų naštą pietinėms valstybėms.

    Ši disproporcija ypač ryški, kai lyginami perkėlimo planai su realiais atvykimo srautais. Italija ir kitos pirmojo atvykimo šalys pabrėžia, kad vien procedūrų supaprastinimas problemos neišsprendžia, jei solidarumo priemonės neatitinka faktinio migracijos masto ir vietos infrastruktūros galimybių.

    Grąžinimai į trečiąsias šalis stringa

    ES lygmeniu taip pat stumiama grąžinimų politika, kuri turėtų padidinti atmetus prieglobsčio prašymą grįžtančių žmonių skaičių. Tačiau praktikoje grąžinimai dažnai stringa dėl sudėtingų teisinių procedūrų, dokumentų trūkumo ir būtinybės turėti veikiančius susitarimus su kilmės ar trečiosiomis šalimis.

    Kita idėja, vis dažniau aptarinėjama Europoje, yra vadinamieji grąžinimo centrai už ES ribų, kai migrantai būtų siunčiami į trečiąją šalį, su kuria nebūtinai turi ryšį. Vis dėlto tokie projektai susiduria su teisinėmis kliūtimis, politiniu pasipriešinimu ir praktiniais klausimais, todėl artimiausiu metu greito efekto tikėtis sunku.

    Italija buvo viena iš valstybių, bandžiusių tokią kryptį įgyvendinti, tačiau iniciatyvas stabdė teismų sprendimai ir ginčai dėl atitikties teisei. Kol grąžinimo centrai tebėra labiau planai nei realybė, kitoms ES šalims paprasčiau remtis Dublino logika ir grąžinti žmones į pirmojo atvykimo valstybę.

    Politinis spaudimas prieš rinkimus

    Migracija išlieka viena jautriausių temų daugelyje Europos sostinių, ypač artėjant rinkimams įvairiose šalyse. Griežtesnės priemonės ir pažadai didinti grąžinimų skaičių tampa kampanijų ašimi tiek centro, tiek dešiniųjų politinėms jėgoms, o tai didina spaudimą kuo greičiau rodyti rezultatus.

    Italijai tai reiškia papildomą riziką: jei šalis bus priversta priimti daugiau perkeliamų prieglobsčio prašytojų, didės įtampa vidaus politikoje ir santykiuose su partneriais, ypač tomis valstybėmis, kurios aktyviausiai siekia grąžinimų pagal pirmojo atvykimo principą.

    Tokioje situacijoje Meloni vyriausybei tenka spręsti dilemą: kaip išlaikyti griežtos linijos retoriką ir kartu suvaldyti grįžtančių bylų ir žmonių srautą. ES migracijos politika, kurią Italija rėmė tikėdamasi didesnės kontrolės, dabar tampa realiu testu pačiai Romai.

  • Airijos pirmininkavimas ES: kokius sprendimus Briuselis stums greičiausiai ir kur laukia didžiausia trintis

    Airijos pirmininkavimas ES: kokius sprendimus Briuselis stums greičiausiai ir kur laukia didžiausia trintis

    Airija perėmė Europos Sąjungos Tarybos pirmininkavimą laikotarpiu, kai Briuselis siekia užbaigti kuo daugiau svarbių bylų dar iki metų pabaigos. Spaudimą didina artėjantys didžiųjų valstybių politiniai ciklai ir noras išvengti sprendimų vilkinimo, kuris pastaraisiais metais tapo įprastas.

    Vienas didžiausių artimiausių mėnesių darbų yra naujas daugiametis ES biudžetas 2028–2034 metų laikotarpiui. Jis nulems, kiek pinigų blokas galės skirti gynybai, klimatui, inovacijoms, žemės ūkiui ir paramai regionams, o derybos tradiciškai būna įtemptos dėl būtinybės suderinti 27 šalių interesus.

    Kartu Airijai teks moderuoti diskusijas dėl Europos konkurencingumo ir pramonės politikos, kurioje susiduria laisvosios prekybos šalininkai ir „pirk europietiška“ idėjos rėmėjai. Ši kryptis siejama su bandymu mažinti priklausomybę nuo subsidijuojamos produkcijos iš Kinijos ir didinti ES gamybos pajėgumus strategiškai svarbiose srityse.

    Skaitmeninėje darbotvarkėje išryškėja technologinio suverenumo tema: nuo debesijos iki puslaidininkių, o taip pat ir DI plėtros. ES institucijos vis dažniau kalba apie rizikas, kylančias dėl kritinės infrastruktūros ir viešojo sektoriaus priklausomybės nuo neeuropinių tiekėjų, todėl galima tikėtis daugiau iniciatyvų dėl tiekimo grandinių saugumo.

    Vienas jautriausių klausimų gali tapti socialinių tinklų amžiaus ribojimas nepilnamečiams. Po kelių valstybių pradėtų iniciatyvų ir augančio politinio spaudimo Europos Komisija svarsto rekomendacijas, o vėliau galimi ir teisėkūros pasiūlymai, tačiau nuomonės išsiskiria dėl privatumo, vaikų teisių ir realaus įgyvendinimo.

    Klimato politikos fronte įtampa ypač ryški dėl apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos korekcijų. Pramonė siekia daugiau lankstumo dėl energijos kainų ir konkurencijos, o dalis valstybių nori išvengti papildomos naštos įmonėms, tačiau kitos šalys baiminasi, kad nuolaidos suardytų vieną pagrindinių ES klimato instrumentų.

    Dar viena didelė byla yra migracijos pakto įgyvendinimas, kuris jau pradėtas taikyti ir praktiškai patikrins ES gebėjimą suderinti sienų kontrolę su solidarumo mechanizmais. Airijos pirmininkavimo metu tikėtinos ir derybos dėl agentūrų, tokių kaip Frontex, Europol ir Eurojust, mandatų bei praktinių priemonių, kurios turėtų sustiprinti bendrą atsaką.

    Gynybos srityje Europą veikia Rusijos karas Ukrainoje ir diskusijos dėl ilgalaikio JAV vaidmens, todėl Briuselyje auga noras stiprinti europinę pramonę ir bendrus pirkimus. Vis dėlto čia išlieka senas konfliktas tarp nacionalinių interesų ir siekio sukurti labiau integruotą gynybos rinką.

    Plėtros darbotvarkė taip pat įgauna pagreitį, tačiau ją stabdo skirtingos valstybių pozicijos dėl reformų ES viduje. Kai kurioms kandidatėms, ypač mažesnėms, kelias gali būti greitesnis, tačiau Ukrainos dydis ir ekonominė struktūra kelia klausimų dėl poveikio ES biudžetui ir vidaus rinkai.

    Airijos pirmininkavimo sėkmė priklausys nuo gebėjimo surasti kompromisus ten, kur interesai labiausiai išsiskiria: biudžete, prekyboje, klimate, migracijoje ir skaitmeninėje politikoje. Nors tikslas užbaigti kuo daugiau bylų iki metų pabaigos skamba ambicingai, būtent toks tempas šiandien laikomas politiniu pranašumu.