CP v2

Tag: Migruojantys paukščiai

  • Mokslininkai įspėja: nyksta daugiau nei pusė migruojančių paukščių rūšių – kas juos stumia į krizę

    Mokslininkai perspėja apie globalią migruojančių paukščių krizę: daugiau nei pusė tirtų rūšių pasaulyje mažėja, o vien vietinių apsaugos priemonių nebeužtenka. Jų teigimu, paukščius veikia visas žmogaus sukeltų grėsmių kompleksas, todėl reikalinga tarptautiniu mastu derinama apsauga.

    Analizuojant daugiau kaip 3 380 migruojančių paukščių rūšių būklę nustatyta, kad mažėjimo tendencija tapo vyraujanti. Migruojančioms rūšims ypač pavojinga tai, kad jų išlikimas priklauso nuo daugelio skirtingose šalyse esančių teritorijų, kurios turi veikti kaip vientisas tinklas.

    Pagrindiniai veiksniai, siejami su populiacijų smukimu, yra buveinių nykimas ir skaidymas, invazinės rūšys, susidūrimai su pastatais, medžioklė ir nelegali prekyba. Prie rizikų taip pat priskiriamas toksinių pesticidų poveikis ir žūtis žvejybos įrankiuose, kai paukščiai įsipainioja tinkluose.

    Pastaraisiais dešimtmečiais mokslas kartu suteikė ir daugiau galimybių padėti: paukščiai vis tiksliau sekami mažais palydoviniais siųstuvais, naudojami genetiniai tyrimai, automatizuotos radijo stebėsenos sistemos, auga piliečių mokslo projektų duomenų apimtis. Tai leidžia tiksliau nustatyti svarbiausius migracijos koridorius ir vietas, kur apsaugos priemonės duotų didžiausią efektą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tradicinis modelis, kai saugomos tik pavienės perėjimo ar žiemojimo teritorijos, dažnai neapsaugo rūšies, kurios gyvenimo ciklas driekiasi per žemynus ir vandenynus. Todėl siūloma planuoti apsaugą visiems metų laikams: nuo perėjimo vietų iki sustojimo taškų migracijos metu ir žiemaviečių.

    „Vien atskirų vietų apsauga, nors ir būtina, dažnai nepakankama rūšims, kurių keliai veda per žemynus ir vandenynus“, – sakė tyrėjai.

    Kita problema – nevienodas valstybių įsitraukimas į tarptautinius susitarimus ir praktines priemones, be kurių migruojančių rūšių apsauga tampa fragmentuota. Vis dėlto mokslininkai ragina neprarasti optimizmo: ankstesni pavyzdžiai, kai ribojus pavojingas chemines medžiagas pavyko atkurti kai kurių rūšių populiacijas, rodo, kad kryptingos priemonės veikia.

    Jų vertinimu, ateities kartų galimybė matyti didžiąsias paukščių migracijas priklausys nuo šiandien priimamų sprendimų: kaip greitai bus mažinamos buveinių naikinimo apimtys, ribojami pavojingi chemikalai, diegiamos paukščiams saugesnės pastatų ir infrastruktūros praktikos bei stiprinamas tarptautinis bendradarbiavimas.

  • Jūrų paukščiai vis dažniau skrenda į dykumas: saulės elektrinių parkus painioja su vandeniu

    Jūrų paukščiai vis dažniau skrenda į dykumas: saulės elektrinių parkus painioja su vandeniu

    Kalifornijos dykumų regionuose, kur veikia dalis didžiausių saulės elektrinių parkų, darbuotojai vis dažniau pastebi netikėtą reiškinį: vandens telkiniams „prisirišusios“ paukščių rūšys atsiranda vietovėse, kur natūralaus vandens beveik nėra. Pranešama apie sužeistus ar žuvusius paukščius prie fotovoltinių modulių masyvų, o kai kuriais atvejais jie aptinkami už daugelio kilometrų nuo artimiausių upių ar ežerų.

    Toks elgesys mokslininkams ir gamtosaugininkams svarbus ne vien kaip pavienės anomalijos. Vis daugiau stebėjimų rodo pasikartojantį modelį: migruojantys paukščiai ne tik praskrenda pro saulės parkus, bet ima sukti ratus virš jų ir kartais leidžiasi žemyn taip, lyg ruoštųsi nutūpti ant vandens paviršiaus.

    Kodėl paukščiai renkasi saulės parkus?

    Pagrindinis paaiškinimas siejamas su vadinamuoju ežero efektu. Dalis paukščių vandens telkinius atpažįsta pagal šviesos atspindžius ir poliarizaciją, todėl iš tolo blizgantys, vienodais kampais išdėstyti saulės moduliai gali priminti didelį vandens plotą.

    Kai kurie stebėjimai rodo, kad paukščiai virš tokių teritorijų elgiasi panašiai kaip virš realių vandens telkinių: ieško vietos nusileisti, pailsėti ar maitintis. Tačiau priartėję jie susiduria ne su vandeniu, o su kieta, įkaitusia danga ir konstrukcijomis, todėl kyla susidūrimų, traumų ar išsekimo rizika.

    Ką rodo tyrimai ir stebėjimai?

    Šį reiškinį nagrinėjantys tyrėjai, tarp jų ir Kalifornijos energetikos komisijai parengtoje apžvalgoje dalyvavę akademiniai autoriai, pabrėžia, kad svarbus ne vien pats atspindys. Riziką gali didinti dideli, vizualiai vientisi moduliais padengti plotai, jų orientacija, taip pat tai, kad saulės parkai neretai įrengiami migracijos keliuose arba netoli poilsio taškų, kur paukščiai įpratę ieškoti vandens.

    Praktikoje tai reiškia, kad paukščių „klaida“ nėra atsitiktinė: jei paukštis iš tolo „pamato“ tai, kas jo regos sistemoje atrodo kaip vanduo, jis gali kryptingai keisti skrydžio trajektoriją ir kartoti bandymus nusileisti. Kai paukščiai jau būna nuskridę didelius atstumus, papildomas energijos švaistymas ir netinkama nusileidimo vieta gali tapti lemiamu veiksniu.

    Ar įmanoma sumažinti žalą?

    Energetikos sektoriui plečiantis, vis dažniau ieškoma būdų, kaip saulės parkus projektuoti mažinant poveikį biologinei įvairovei. Tarp priemonių, kurios aptariamos tarptautinėje praktikoje, yra modulių paviršių ir dangų sprendimai, mažinantys vandens iliuziją, teritorijų parinkimas vengiant jautrių migracijos zonų, taip pat stebėsenos sistemos, leidžiančios greičiau fiksuoti incidentus.

    Specialistai pabrėžia, kad vieno universalaus sprendimo greičiausiai nebus: skirtingos rūšys reaguoja nevienodai, o vietos sąlygos gali keisti rizikos lygį. Vis dėlto bendras principas aiškus: kuo geriau suprantama, kaip paukščiai „skaito“ kraštovaizdį, tuo tiksliau galima pritaikyti saulės energetikos plėtrą taip, kad ji būtų suderinta su gamtosaugos tikslais.

    Šis reiškinys tampa priminimu, kad energetikos infrastruktūra veikia ne tik žmonių, bet ir gyvūnų suvokimo sistemoje. Dykumoje „netikras ežeras“ paukščiui gali atrodyti kaip vienintelė galimybė išgyventi, todėl klaidos kaina kartais būna pernelyg didelė.

  • Į Odesos sritį sugrįžo retos sėjikinės sivanarakšės: kodėl mokslininkai ragina jas stebėti atsargiai

    Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlivos limanai, pastebėtos retos migruojančios sivanarakšės, dar vadinamos europinėmis sėjikinėmis. Apie paukščių sugrįžimą pranešė parko mokslininkai, atkreipdami dėmesį, kad šios rūšies stebėjimai regione nėra dažni.

    Sivanarakšė išsiskiria ryškiu melsvai žydru plunksnų atspalviu, todėl neretai vadinama tropikų viešnia, nors tai Europoje perinti rūšis. Šiuo metų laiku jos grįžta iš žiemaviečių Afrikoje, kai orai stabiliai atšyla ir padaugėja stambių vabzdžių.

    Mokslininkų teigimu, sivanarakšės pavasarį migruoja į veisimosi teritorijas, dažnai laikydamosi pavieniui arba nedidelėmis grupelėmis. Dalis jų skrenda naktį, todėl pirmieji pastebėjimai paprastai fiksuojami tada, kai paukščiai jau aktyviai apžiūrinėja vietas lizdams.

    Parko teritorijoje jos dažniausiai matomos tupinčios ant elektros linijų laidų, sausų šakų ar stulpų. Toks elgesys būdingas pasalų medžiotojams: paukštis iš aukštesnės vietos stebi aplinką ir staigiai nerdamas gaudo grobį.

    Sivanarakšių raciono pagrindą sudaro stambūs vabzdžiai, įskaitant skėrius, įvairius vabalus ir svirplius. Tačiau jos gali sumedžioti ir smulkius stuburinius, pavyzdžiui, driežus ar varliagyvius, rečiau smulkius graužikus.

    Jaunikliai išsirita akli ir pliki, o lizde išbūna maždaug mėnesį. Tėvai intensyviai maitina juos stambiu grobiu, todėl sėkmingam perėjimui svarbi vabzdžių gausa ir tinkamos buveinės šalia atvirų plotų.

    Specialistai pabrėžia, kad sivanarakšių skaičius Ukrainoje ir daugelyje Europos vietovių mažėja, todėl kiekvienas patikimas stebėjimas yra vertingas. Pagrindinės grėsmės paprastai siejamos su buveinių nykimu, maisto bazės mažėjimu dėl intensyvios žemdirbystės ir pesticidų, taip pat tinkamų lizdaviečių stoka.

    Gamtininkai ragina paukščius stebėti atsargiai ir neartėti prie galimų lizdaviečių, ypač pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje. Triukšmas, dažnas lankymasis ar bandymai fotografuoti iš arti gali sutrikdyti perėjimą ir priversti paukščius palikti teritoriją.

    Odesos srities pakrančių šlapynės, tokios kaip Tuzlivos limanai, yra svarbus migracijos ir perėjimo arealo taškas daugeliui rūšių. Todėl kiekvienas toks sugrįžimas tampa ir priminimu, kad saugomų teritorijų būklė tiesiogiai lemia biologinės įvairovės išlikimą.