Kalifornijos dykumų regionuose, kur veikia dalis didžiausių saulės elektrinių parkų, darbuotojai vis dažniau pastebi netikėtą reiškinį: vandens telkiniams „prisirišusios“ paukščių rūšys atsiranda vietovėse, kur natūralaus vandens beveik nėra. Pranešama apie sužeistus ar žuvusius paukščius prie fotovoltinių modulių masyvų, o kai kuriais atvejais jie aptinkami už daugelio kilometrų nuo artimiausių upių ar ežerų.
Toks elgesys mokslininkams ir gamtosaugininkams svarbus ne vien kaip pavienės anomalijos. Vis daugiau stebėjimų rodo pasikartojantį modelį: migruojantys paukščiai ne tik praskrenda pro saulės parkus, bet ima sukti ratus virš jų ir kartais leidžiasi žemyn taip, lyg ruoštųsi nutūpti ant vandens paviršiaus.
Kodėl paukščiai renkasi saulės parkus?
Pagrindinis paaiškinimas siejamas su vadinamuoju ežero efektu. Dalis paukščių vandens telkinius atpažįsta pagal šviesos atspindžius ir poliarizaciją, todėl iš tolo blizgantys, vienodais kampais išdėstyti saulės moduliai gali priminti didelį vandens plotą.
Kai kurie stebėjimai rodo, kad paukščiai virš tokių teritorijų elgiasi panašiai kaip virš realių vandens telkinių: ieško vietos nusileisti, pailsėti ar maitintis. Tačiau priartėję jie susiduria ne su vandeniu, o su kieta, įkaitusia danga ir konstrukcijomis, todėl kyla susidūrimų, traumų ar išsekimo rizika.
Ką rodo tyrimai ir stebėjimai?
Šį reiškinį nagrinėjantys tyrėjai, tarp jų ir Kalifornijos energetikos komisijai parengtoje apžvalgoje dalyvavę akademiniai autoriai, pabrėžia, kad svarbus ne vien pats atspindys. Riziką gali didinti dideli, vizualiai vientisi moduliais padengti plotai, jų orientacija, taip pat tai, kad saulės parkai neretai įrengiami migracijos keliuose arba netoli poilsio taškų, kur paukščiai įpratę ieškoti vandens.
Praktikoje tai reiškia, kad paukščių „klaida“ nėra atsitiktinė: jei paukštis iš tolo „pamato“ tai, kas jo regos sistemoje atrodo kaip vanduo, jis gali kryptingai keisti skrydžio trajektoriją ir kartoti bandymus nusileisti. Kai paukščiai jau būna nuskridę didelius atstumus, papildomas energijos švaistymas ir netinkama nusileidimo vieta gali tapti lemiamu veiksniu.
Ar įmanoma sumažinti žalą?
Energetikos sektoriui plečiantis, vis dažniau ieškoma būdų, kaip saulės parkus projektuoti mažinant poveikį biologinei įvairovei. Tarp priemonių, kurios aptariamos tarptautinėje praktikoje, yra modulių paviršių ir dangų sprendimai, mažinantys vandens iliuziją, teritorijų parinkimas vengiant jautrių migracijos zonų, taip pat stebėsenos sistemos, leidžiančios greičiau fiksuoti incidentus.
Specialistai pabrėžia, kad vieno universalaus sprendimo greičiausiai nebus: skirtingos rūšys reaguoja nevienodai, o vietos sąlygos gali keisti rizikos lygį. Vis dėlto bendras principas aiškus: kuo geriau suprantama, kaip paukščiai „skaito“ kraštovaizdį, tuo tiksliau galima pritaikyti saulės energetikos plėtrą taip, kad ji būtų suderinta su gamtosaugos tikslais.
Šis reiškinys tampa priminimu, kad energetikos infrastruktūra veikia ne tik žmonių, bet ir gyvūnų suvokimo sistemoje. Dykumoje „netikras ežeras“ paukščiui gali atrodyti kaip vienintelė galimybė išgyventi, todėl klaidos kaina kartais būna pernelyg didelė.