CP v2

Tag: Mikėnų civilizacija

  • Archeologų sensacija: Mikėnų ir Kretos elitui – iš meteoritų geležies nukalti žiedai

    Archeologų sensacija: Mikėnų ir Kretos elitui – iš meteoritų geležies nukalti žiedai

    Mikėnų ir Mino civilizacijų laikų kapuose archeologai aptiko neįprastų papuošalų: dalis žiedų, panašu, buvo pagaminti iš meteoritinės kilmės geležies. Tokią išvadą leidžia daryti kelių metų trukmės tyrimas, apėmęs dešimtis artefaktų iš Graikijos, Kretos ir Egėjo jūros salų.

    Mokslininkai išanalizavo 91 geležinį radinį iš 33 archeologinių vietovių, saugomą 19 muziejų kolekcijose. Daugiausia tai buvo papuošalai, tačiau pasitaikė ir ginklų bei kitų dirbinių, o tyrimams pasitelktas neardomasis rentgeno fluorescencijos metodas.

    Didžiausias dėmesys skirtas 13 objektų, kuriuose rasta itin daug nikelio. Nikelis laikomas vienu patikimiausių požymių, padedančių atskirti meteoritinę geležį nuo iš rūdos išlydyto metalo, todėl tokia cheminė sudėtis tapo svarbia užuomina apie kosminę žaliavos kilmę.

    Devyni žiedai įvertinti kaip labai tikėtini meteoritinės geležies dirbiniai, vienas priskirtas tikėtinų grupei, o dar trims, pasak tyrėjų, reikia papildomų patikslinimų. Išskirtinis sutapimas tas, kad visi galimai kosminės kilmės radiniai pasirodė esantys būtent žiedai.

    Radinių kontekstas rodo, kad tai galėjo būti ne kasdieniai papuošalai, o statuso ženklai. Dalis jų aptikta turtinguose kapuose, siejamuose su Mikėnų elitu, šalia prabangių įkapių, o vienas žiedas rastas Mino laikų šventykloje Anemospilia Kretoje ant vyro, laikomo aukšto rango religine figūra, rankos.

    Tyrėjai pabrėžia ir technologinį aspektą: kai kurie žiedai primena signetus, o meteoritinė geležis, kaip nurodoma, galėjo būti derinama su kitais metalais, pavyzdžiui, auksu, sidabru ar bronza. Tokie deriniai leidžia manyti, kad medžiagos išskirtinumas buvo sąmoningai išryškinamas ir turėjo simbolinę reikšmę.

    Kyla ir klausimas, iš kur Egėjo regionas gaudavo tokią žaliavą, nes drėgnesnis Graikijos klimatas meteoritų fragmentams yra nepalankus. Tyrime keliama prielaida, kad bent dalis meteoritinės geležies galėjo pasiekti Egėjo pasaulį per bronzos amžiaus prekybos tinklus iš sausesnių regionų, kur meteoritai geriau išsilaiko, pavyzdžiui, iš Egipto.

    Dar viena svarbi išvada susijusi su geležies metalurgijos pradžia regione. Iš 91 tirtų radinių 78, tyrėjų vertinimu, buvo pagaminti iš žmogaus išlydytos geležies, o ne meteoritinės, ir tai rodo, kad išlydyta geležis Graikijoje galėjo pasirodyti jau apie 1400 metus prieš mūsų erą, nors iki 1200 metų prieš mūsų erą ji buvo reta.

    Vėlesniais laikotarpiais, sprendžiant iš radinių, žmogaus pagaminta geležis plito, o meteoritinės geležies naudojimas menko. Tyrėjai neatmeta, kad šį pokytį galėjo paskatinti ekonominiai ir politiniai lūžiai po Mikėnų rūmų sistemos žlugimo, nors galimas ir paprastesnis paaiškinimas: kosminės geležies papuošalai tiesiog išėjo iš mados.

    Tyrimas publikuotas Journal of Archaeological Science ir, archeologų teigimu, papildo žinias apie prestižo simbolius bronzos amžiaus Egėjo visuomenėse. Kartu jis primena, kad dar gerokai iki pramoninės metalurgijos žmonės vertino ir išnaudojo itin retas medžiagas, įskaitant tas, kurios į Žemę atkeliauja iš kosmoso.

  • Archeologai aptiko Mikėnų rūmus prie Spartos: atradimas griauna seną mitą apie jos kilmę

    Archeologai aptiko Mikėnų rūmus prie Spartos: atradimas griauna seną mitą apie jos kilmę

    Netikėtas radinys Lakonijoje

    Archeologų tyrimai Lakonijoje, netoli istorinės Spartos, keičia įprastą pasakojimą apie tai, kaip iškilo ši garsioji Graikijos polis. Aghios Vasileios vietovėje aptikti Mikėnų laikotarpio rūmų pėdsakai rodo, kad regionas svarbiu politiniu ir administraciniu centru buvo gerokai anksčiau nei susiformavo klasikinė Sparta.

    Kasimo ir laboratorinių analizių metu mokslininkai identifikavo freskų fragmentus, bronzinius kalavijus, ceremonialinius objektus ir molines lenteles su lineariniu B raštu. Ši rašto sistema laikoma seniausia žinoma graikų kalbos forma, o tokie radiniai paprastai siejami su Mikėnų rūmų ūkiu, valdymu ir archyvais.

    Ką tai keičia Spartos istorijoje?

    Ilgą laiką populiarioje istorinėje vaizduotėje Sparta dažnai pristatoma kaip staiga iškilusi, itin karinga jėga, esą suformuota po aštraus lūžio ir naujos karo elito valdžios. Tačiau nauji duomenys leidžia manyti, kad Spartos susikūrimas galėjo būti laipsniškas procesas, augęs iš jau egzistavusio kultūrinio ir politinio Lakonijos kraštovaizdžio.

    Vietoje pasakojimo apie staigų užkariavimą vis dažniau ryškėja interpretacija, kad ankstyvieji spartiečiai perėmė dalį vietinių tradicijų, institucijų ir religinių praktikų. Tai reikštų, jog Sparta galėjo formuotis ne sunaikindama ankstesnę tvarką, o ją adaptuodama ir paversdama naujos santvarkos pagrindu.

    Šventvietės tęstinumas ir politinė atmintis

    Svarbiu argumentu laikomas netoliese esantis Amyklų šventvietės kompleksas, siejamas su ilgalaikiu religinės reikšmės tęstinumu. Tyrėjai pabrėžia, kad šventvietė išlaikė įtaką ir po Mikėnų rūmų žlugimo, o vėliau buvo gerbiama ir besiformuojančios Spartos bendruomenės.

    Toks tęstinumas prastai dera su scenarijumi, kuriame valdžią perima visiškai nauja grupė, nutraukianti ryšius su praeitimi. Jei būtų įvykęs totalus lūžis, ankstesni religiniai centrai, tikėtina, būtų praradę statusą, tačiau radiniai ir kontekstas rodo priešingą vaizdą.

    Istorikai primena, kad Sparta VII–VI amžiais prieš mūsų erą iš tiesų tapo viena karingiausių ir įtakingiausių Graikijos valstybių, pajungusia dalį Peloponeso. Vis dėlto nauji archeologiniai duomenys labiau keičia ne patį Spartos vėlesnės galios faktą, o jos ištakų paaiškinimą: iš staigaus iškilimo mito pereinama prie ilgos raidos, paremtos ankstesnių centrų palikimu.