1937 metais Taitis botaniniame sode buvo pasodintas dekoratyvinis augalas, kuris ilgainiui tapo rimta ekologine problema Ramiojo vandenyno regione. Kalbama apie mikoniją, tropinį augalą, kilusį iš Amerikos, tačiau plačiai išplitusį už natūralaus arealo ribų.
Mikonija sodininkus viliojo išskirtine išvaizda, ypač dideliais lapais su purpurine apatine puse. Tačiau salose, tokiose kaip Taitis ar Havajai, ji įgijo invazinės rūšies reputaciją, nes greitai užkariauja miškus ir slopina vietinę augaliją.
Invazinės rūšys pavojingos tuo, kad patekusios į naują aplinką dažnai nebeturi natūralių priešų, kurie ribotų jų plitimą. Mikonija gali suformuoti tankius sąžalynus, blokuojančius saulės šviesą miško paklotei, todėl vietiniams augalams pradeda trūkti šviesos ir erdvės augti.
Didžiausias jos pranašumas yra dauginimosi efektyvumas: subrendęs medis per vieną sezoną gali išbarstyti milžinišką kiekį sėklų. Dėl to net ir nedidelis židinys, laiku nesuvaldytas, gali išaugti į sunkiai kontroliuojamą invaziją.
Mikonija per sezoną gali išbarstyti daugiau nei 8,9 milijono sėklų.
Tropiniuose miškuose mikonija ypač pavojinga pomiškiui, kuriame auga daug jautrių rūšių. Retesni paparčiai, orchidėjos, vietiniai krūmai ir jauni medžiai tampa pažeidžiami, nes sumažėja šviesos kiekis, o ekosistemos pusiausvyra ima keistis.
Problema siejama ir su dirvožemiu: mikonijos šaknų sistema gali būti negili ir išsišakojusi, todėl stačiuose šlaituose ji prisideda prie nestabilumo. Po smarkių liūčių tai didina nuošliaužų ir nuosėdų patekimo į vandens telkinius riziką, o žemiau esančiose teritorijose gali nukentėti ir rifų ekosistemos.
Mikonijos sėklas platina paukščiai, vanduo, kiti gyvūnai, taip pat žmogaus veikla. Jos gali būti pernešamos ant batų, įrangos ar transporto priemonių, todėl augalas neretai išplinta nepastebimai, o nauji židiniai aptinkami jau tuomet, kai plitimas įsibėgėjęs.
Ekologai pabrėžia, kad invazinių rūšių suvaldymas dažniausiai yra pigiausias ir efektyviausias pačioje pradžioje. Kai augalas įsitvirtina plačiose teritorijose, kontrolė tampa ilgamete, brangia ir reikalauja nuolatinės stebėsenos bei prevencijos priemonių.