CP v2

Tag: Mikotoksinai

  • Pelėsis ant vaisių: dietistė įspėja, kodėl nupjauti neužtenka ir kada viską mesti lauk

    Pelėsis ant braškių, aviečių, pomidorų ar citrinų daugeliui sukelia tą patį klausimą: ar pakanka nupjauti pažeistą vietą, ar visą produktą reikia išmesti. Ypač tada, kai vaisiai brangūs, o pažeidimas atrodo visai mažas. Specialistai pabrėžia, kad toks taupymas gali baigtis rimtomis sveikatos problemomis.

    Matomas pilkšvas ar baltas apnašas dažniausiai yra tik paviršinis pelėsio požymis. Po juo gali būti išplitusi grybiena, kuri įsiskverbia į minkštimą ir plinta toliau, net jei plika akimi to nesimato. Dėl to vien išpjauti pažeistą gabalėlį dažnai nepakanka, kad produktas taptų saugus.

    Kas slypi po matomu pelėsiu

    Maisto saugos specialistai aiškina, kad pelėsiai dauginasi ne tik paviršiuje: jų gijos ir sporos gali būti išsisklaidžiusios didesnėje produkto dalyje. Ypač greitai tai vyksta vaisiuose ir daržovėse, kuriose daug vandens, pavyzdžiui, uogose, pomidoruose, persikuose ar minkštuose vaisiuose.

    Didžiausia rizika siejama ne vien su pačiu pelėsiu, bet ir su jo gaminamais mikotoksinais. Kai kurie mikotoksinai gali sukelti ūmius virškinamojo trakto sutrikimus, o ilgalaikis poveikis siejamas su kepenų ir inkstų pažeidimų rizika. Dalis mikotoksinų laikomi ypač pavojingais, nes gali turėti kancerogeninių savybių.

    Ar padeda kaitinimas ir storas luobelis?

    Dažnas argumentas yra paprastas: jei vaisių ar daržovę termiškai apdorosime, problema išsispręs. Tačiau maisto saugos tyrimuose pabrėžiama, kad kai kurios pelėsių išskiriamos medžiagos yra atsparios kaitinimui, todėl virimas, kepimas ar troškinimas ne visada reiškia, kad rizika išnyko.

    Kitas paplitęs mitas susijęs su citrusiniais vaisiais. Nors citrinos ar apelsinai turi storą žievę, ji nėra patikima kliūtis: porėta struktūra ir pažeistos vietos gali sudaryti sąlygas sporoms ir toksinams patekti giliau. Todėl net ir pelėsio dėmė ant žievelės gali reikšti, kad saugumo garantuoti nebeįmanoma.

    Kada mesti lauk be svarstymų

    Jei pelėsis atsirado ant minkštų, daug drėgmės turinčių produktų, rekomendacija aiški: saugiausia išmesti visą vaisių ar daržovę. Tas pats taikoma uogoms, supjaustytiems vaisiams, sultingiems pomidorams, taip pat naminiams perdirbtiems produktams, jei juose matomas pelėsis.

    Norint sumažinti riziką, verta laikyti vaisius tinkamoje temperatūroje, reguliariai peržiūrėti atsargas ir kuo greičiau sunaudoti greitai gendančius produktus. Jei pastebėjote pelėsį, svarbu ne tik atsisakyti produkto, bet ir nuvalyti vietą, kur jis buvo laikomas, kad sporos neplistų ant kitų maisto produktų.

  • Radai supelijusią braškę dėžutėje? Šios klaidos nedaryk – rizikuoji sveikata ir išmesi daugiau

    Radai supelijusią braškę dėžutėje? Šios klaidos nedaryk – rizikuoji sveikata ir išmesi daugiau

    Vasaros pradžioje braškės pasirodo beveik kiekvienoje parduotuvėje ir turguje, tačiau kartu dažnėja ir nusivylimai: atidarai pakuotę, o joje – bent viena supelijusi uoga. Natūraliai kyla klausimas, ar užtenka išmesti tik tą vieną, ar problema gali būti didesnė.

    Pelėsis ant vaisių nėra vien estetinė bėda. Matomas pelėsis reiškia, kad grybelis jau spėjo išplisti, o jo sporos gali būti ant šalia buvusių uogų net tada, kai jos atrodo visiškai geros ir standžios.

    Kodėl vienos uogos išmesti gali neužtekti

    Pelėsiai gali gaminti mikotoksinus, o jų sporos jautresniems žmonėms gali sukelti alergines reakcijas ir kvėpavimo takų dirginimą. Didžiausia rizika kyla tuomet, kai sugadintos vietos tiesiog „nukerpamos“, o likusi uoga suvalgoma.

    Braškės ypač greitai genda dėl didelės drėgmės ir minkštos struktūros, todėl pelėsis gali plisti greitai ir nepastebimai. Dėl to vienos supelijusios uogos radimas dar nereiškia, kad visos kitos yra saugios.

    Ką daryti, jei pakuotėje randi pelėsį

    Jei pakuotėje yra viena supelijusi braškė, pirmiausia ją išmesk ir nedėk prie kitų maisto atliekų, kurios laikomos atvirai virtuvėje. Tuomet įvertink uogas, kurios lietėsi su supelijusia: praktika rodo, kad saugiausia atsisakyti ir jų, nes būtent jos dažniausiai būna užkrėstos sporomis.

    Jeigu sugadintų uogų yra daugiau, matosi drėgmės perteklius, minkštėjimas ar rūgštus kvapas, patikimiausias sprendimas – išmesti visą pakuotę. Tokiais atvejais bandymas „atrinkti gerąsias“ dažnai baigiasi tuo, kad dalį vis tiek tenka išmesti vėliau.

    Kaip sumažinti nuostolius namuose

    Parsinešus braškes verta jas kuo greičiau perrinkti, pašalinti pažeistas ir laikyti sausai, kad nesikauptų kondensatas. Laikymas sandarioje, drėgmę kaupiančioje pakuotėje pagreitina gedimą, todėl pravartu uogas perkelti į indą, kuriame geresnė oro cirkuliacija.

    Perkant braškes geriausia apžiūrėti ne tik viršų, bet ir dugną, nes pelėsis dažnai prasideda apačioje, kur kaupiasi sultys. Jei matai suspaustas, šlapias ar patamsėjusias vietas, tikimybė, kad pelėsis jau pradėjęs plisti, yra gerokai didesnė.

    „Jei ant minkštų vaisių, tokių kaip braškės, matomas pelėsis, dažnai saugiausia yra jų nebevartoti, nes užkratas gali būti išplitęs plačiau nei matosi plika akimi“, – teigia maisto saugos rekomendacijose akcentuojama praktika.

  • Mitybą vertinus̄ių ekspertų įspėjimas: „sveiki“ pusryčiai gali slėpti pelėsių toksinus

    Mitybos specialistai dažnai rekomenduoja košes ir įvairius grūdinius produktus kaip sotų bei subalansuotą pusryčių pasirinkimą. Tačiau vis dažniau akcentuojama kita pusė: grūduose gali pasitaikyti mikotoksinų, kuriuos gamina pelėsiniai grybai.

    Mikotoksinai gali susidaryti dar laukuose, kai augalus veikia drėgmė ir šiluma, arba po derliaus nuėmimo, jei grūdai laikomi per drėgnai. Didžiausia rizika siejama su prastu sandėliavimu, netinkamu džiovinimu ir prastesne žaliavos atranka.

    Kas yra mikotoksinai?

    Mikotoksinai yra toksinės medžiagos, kurias išskiria pelėsiniai grybai, o jų pėdsakų kartais aptinkama grūduose, kukurūzuose, ryžiuose, avižose ir iš jų pagamintuose produktuose. Plačiausiai aptariami aflatoksinai, ochratoksinas A, deoksinivalenolis ir zearalenonas.

    Trumpalaikis didesnis užterštumas gali pasireikšti virškinimo sutrikimais, pilvo skausmu, pykinimu, o jautresniems žmonėms ir stipresne savijautos reakcija. Ilgalaikis poveikis vertinamas rimčiau, nes tam tikri mikotoksinai siejami su kepenų pažeidimais, imuniteto slopinimu ir padidėjusia kai kurių ligų rizika.

    Kas labiausiai pažeidžiami?

    Specialistai pabrėžia, kad didesnį jautrumą gali turėti maži vaikai, nėščiosios ir vyresnio amžiaus žmonės, taip pat asmenys, kurių imuninė sistema silpnesnė. Todėl šioms grupėms ypač svarbu rinktis patikimos kilmės produktus ir laikytis tinkamų laikymo sąlygų namuose.

    Europos Sąjungoje mikotoksinų kiekiai maiste yra reguliuojami, nustatytos didžiausios leistinos normos, o kontrolė taikoma tiek žaliavoms, tiek gataviems produktams. Vis dėlto rizika visiškai nedingsta, nes užterštumą lemia sezoniniai orai, drėgmės svyravimai ir tiekimo grandinės spragos.

    Kaip sumažinti riziką?

    Praktikoje padeda paprasti įpročiai: grūdinius produktus pirkti iš patikimų gamintojų, namuose laikyti sausoje, vėsioje vietoje, sandariose pakuotėse. Jei kruopos ar dribsniai įgauna pelėsių kvapą, sulimpa į gumulus ar matosi pakitusios spalvos požymiai, tokių produktų vartoti nereikėtų.

    Subalansuota mityba taip pat mažina riziką, nes neleidžia vienam produktui tapti dominuojančiu kasdieniu pasirinkimu. Košės daugeliui išlieka geras pusryčių pagrindas, tačiau svarbu ne tik receptas, bet ir žaliavos kokybė, jos kilmė bei laikymo sąlygos.