CP v2

Tag: Mikrobangos

  • Europa kuria ginklą prieš dronų spiečius: „Thales“ „RapidDestroyer“ šūvis kainuoja centus

    Europa kuria ginklą prieš dronų spiečius: „Thales“ „RapidDestroyer“ šūvis kainuoja centus

    Europoje intensyvėja lenktynės kuriant nebrangias priemones, galinčias sustabdyti masines dronų atakas. Jungtinėje Karalystėje per naujausius bandymus mikrobangomis pagrįsta sistema „RapidDestroyer“ neutralizavo 80 dronų ir parodė didesnį veikimo nuotolį.

    Ši technologija priskiriama radio dažnio nukreiptos energijos ginklams, kai į taikinį nukreipiama koncentruota elektromagnetinė spinduliuotė. Mikrobangos gali sutrikdyti drono elektroniką, ryšį ar valdymo grandines, todėl mažus taikinius įmanoma išjungti greitai ir pakartotinai.

    Kas yra „RapidDestroyer“?

    „RapidDestroyer“ kuriamas kaip mobilus sprendimas, tinkamas sausumoje, jūroje ir ore aptinkamiems taikiniams. Projekto vystymą koordinuoja Jungtinės Karalystės Gynybos ministerijos padaliniai, o tarp pramonės partnerių minima „Thales“ Jungtinėje Karalystėje.

    Per pratybas Pershore apylinkėse Glosteršyro grafystėje pirmą kartą panaudotas patobulintas keturių panelių efektorius. Gamintojo teigimu, toks sprendimas padidina galios sutelkimą, todėl daugiau energijos pasiekia taikinį ir realus veikimo nuotolis didėja.

    Kodėl svarbi kaina ir mastas?

    Vienas iš pagrindinių nukreiptos energijos ginklų pranašumų yra šūvio savikaina. Jungtinės Karalystės vertinimu, vienas „RapidDestroyer“ panaudojimas gali kainuoti apie 0,12 euro, todėl atsiranda galimybė ekonomiškai reaguoti į pigias, masiškai naudojamas grėsmes.

    Tai ypač aktualu atsižvelgiant į karo Ukrainoje pamokas, kur dronai tapo kasdieniu įrankiu tiek žvalgybai, tiek atakoms. Tradicinės priemonės, tokios kaip zenitinės patrankos ar raketos, dažnai yra brangesnės, o jų atsargos ribotos, todėl kariuomenės ieško sprendimų, kurie atlaikytų spiečiaus taktiką.

    Kur link juda Europos gynyba?

    „RapidDestroyer“ dažniausiai minimas kaip sluoksniuotos oro gynybos dalis, galinti papildyti radarus, elektroninės kovos priemones ir įprastą priešlėktuvinę ginkluotę. Mikrobangų sistemos ypač patrauklios trumpiems nuotoliams, kur svarbi reakcijos sparta ir didelis taikinių skaičius.

    Lygiagrečiai Jungtinėje Karalystėje vystomos ir lazerinės nukreiptos energijos programos, pavyzdžiui, „DragonFire“, kurios taip pat orientuotos į mažą vieno panaudojimo kainą. Bendras tikslas aiškus: sukurti gynybos priemones, galinčias saugoti infrastruktūrą ir pajėgas, kai grėsmė yra pigi, masinė ir nuolat besikeičianti.

  • Japonija svarsto Saulės panelių žiedą aplink Mėnulį: kaip energija būtų perduodama į Žemę

    Japonijoje vėl aptariama ambicinga idėja: aplink Mėnulio pusiaują įrengti milžinišką Saulės elektrinių juostą, kuri nuolat gamintų energiją ir ją perduotų į Žemę. Koncepcija remiasi tuo, kad skirtingos Mėnulio vietos apšviečiamos skirtingu metu, todėl bent dalis sistemos galėtų dirbti beveik be pertraukų.

    Viename dažniausiai cituojamų projekto scenarijų minima maždaug 11 000 kilometrų ilgio ir apie 400 kilometrų pločio konstrukcija. Ji būtų formuojama iš Mėnulio grunto, ant kurio montuojamos Saulės panelės, o pagaminta elektra paverčiama į perduodamą signalą ir siunčiama į priėmimo stotis Žemėje.

    Pagrindinė siūloma kryptis yra belaidis perdavimas mikrobangomis arba lazeriu, nukreipiant spindulį į dideles antžemines priėmimo aikšteles. Tokios technologijos teoriškai įmanomos, tačiau praktikoje reikalauja itin tikslaus spindulio valdymo, patikimų saugiklių ir aiškių tarptautinių taisyklių, kad perdavimas nekeltų rizikos aviacijai, ryšiams ar žmonėms.

    Kita projekto dalis yra infrastruktūra Mėnulyje: energiją dar reikėtų surinkti, paskirstyti ir perduoti per ilgas linijas, kad sistema išlaikytų gamybą, kai dalis žiedo atsiduria tamsoje. Tai reiškia tūkstančius kilometrų laidų, jungčių, keitiklių ir nuolatinį techninį aptarnavimą.

    Vienas didžiausių Mėnulio privalumų yra praktiškai atmosferos nebuvimas: nėra debesų, audrų ir kritulių, kurie Žemėje mažina Saulės elektrinių našumą. Esant tinkamai priežiūrai, Saulės spinduliuotė ten būtų stabilesnė, o energijos gamyba labiau prognozuojama.

    Tačiau yra ir esminis trūkumas: Mėnulio para trunka apie 29,5 Žemės paros, todėl vienoje vietoje maždaug dvi savaites būna diena, o po to panašiai tiek pat tęsiasi naktis. Dėl to žiedo idėja ir atsirado kaip būdas „perkelti“ gamybą ten, kur tuo metu yra Saulė.

    Didžiausias iššūkis yra projekto mastas ir logistika: reikėtų masiškai gabenti įrangą, automatizuoti statybą ir užtikrinti, kad konstrukcijos būtų montuojamos iš vietinių medžiagų. Būtent todėl dažnai minimas Mėnulio grunto panaudojimas kaip pagrindo, kad nereikėtų iš Žemės atskraidinti visos konstrukcijos.

    Priežiūra būtų ne mažiau sudėtinga: Mėnulio dulkės yra abrazyvios, temperatūrų svyravimai ekstremalūs, o radiacija didesnė nei Žemėje. Net ir pažangūs robotai turėtų veikti ilgus metus, o gedimų šalinimas tokioje aplinkoje galėtų tapti nuolatiniu projektu projekto viduje.

    Viešojoje erdvėje taip pat minimos datos, kad statybos teoriškai galėtų prasidėti apie 2035 metais, tačiau tai labiau iliustruoja ambiciją nei garantuotą grafiką. Kol kas tokio masto energetikos sistema Mėnulyje išlieka koncepcija, kurios realumą lems technologijų pažanga, kaštų kritimas ir politinis susitarimas dėl saugaus energijos perdavimo.