Kinijoje sparčiai augant dirbtinio intelekto kuriamam turiniui atsirado naujas uždarbio modelis: žmonės licencijuoja savo veidus, kad pagal jų atvaizdą būtų kuriami reklaminiai klipai, žaidimų scenos ar vertikalūs serialai. Specializuotos platformos renka veidų katalogus, o užsakovai gali pasirinkti tipažą pagal amžių, lytį ir įvaizdį.
Tokiose sistemose žmogus paprastai nuskenuoja veidą ir pasirašo licencijos sutartį, kurioje nurodo, kokiems projektams sutinka skolinti savo atvaizdą. Už vieną epizodą ar trumpą vaizdo ištrauką mokama maždaug nuo 13 iki 64 eurų, o platformos dažnai taiko apie 10 proc. komisinį mokestį.
Šį reiškinį ypač paskatino mikrodramų bumas Kinijos socialinėse platformose, kur trumpi vertikalūs serialai kuriami masiškai ir labai greitai. Tokiam turiniui reikia daug personažų ir dažnų „aktorių“ pakeitimų, todėl skaitmeniniai veidai tampa patogia išeitimi, kai svarbiausia greitis ir maža gamybos kaina.
Tačiau kartu auga ir konfliktų skaičius: internete daugėja istorijų, kai žmonės savo veidus pamato vaizdo įrašuose, kuriems nebuvo davę jokio sutikimo. Problemą paaštrina tai, kad DI gali realistiškai atkurti ne tik išvaizdą, bet ir mimikas, o kartais ir balsą, todėl žiūrovui tampa sunku atskirti tikrą žmogų nuo skaitmeninės kopijos.
Didelės platformos Kinijoje skelbia šalinančios turinį, kuriame neteisėtai atkartojami žmonių veidai ar balsai, tačiau pažeidimų mastas išlieka didelis. Dėl to atsiranda ir papildomos paslaugos, kurios siūlo ne tik sutvarkyti licencijavimą, bet ir stebėti internetą, fiksuoti galimus pažeidimus bei padėti ginant teises teisme.
Teisininkai pabrėžia pagrindinę riziką: kartą į DI sistemas patekę biometriniai duomenys gali būti sunkiai suvaldomi ateityje. Didžiausią nerimą kelia miglotos licencijų sąlygos, kur ne visada aiškiai apibrėžiama, kas konkrečiai, kiek laiko ir kokiais tikslais galės naudoti skaitmeninę veido kopiją, taip pat kaip bus užtikrinamas jos ištrynimas pasibaigus sutarčiai.