Portugalija rengia naują paramos schemą, pagal kurią pažeidžiamos šeimos ir mikroįmonės galėtų gauti subsidijas elektromobiliui įsigyti. Aplinkos ministrė Maria da Graça Carvalho lapkričio pradžioje, per 2027 metų valstybės biudžeto diskusijas, nurodė, kad parama būtų skirta daugiau kaip 20 000 transporto priemonių.
Planuojama, kad valstybė galėtų kompensuoti iki 80 proc. automobilio vertės, tačiau ne daugiau kaip 15 000 eurų už vieną transporto priemonę. Vis dėlto dalis detalių dar nėra galutinės, nes priemonei dar reikalingas Europos Komisijos pritarimas.
Ši parama įtraukta į Socialinio klimato planą. Pirmojo etapo biudžetas vertinamas 104,5 mln. eurų – jis būtų skirtas subsidijuoti apie 5 500 elektromobilių įsigijimą mažiausias pajamas gaunančioms šeimoms, o derybose Briuselyje šis skaičius dar galėtų didėti maždaug dar tūkstančiu.
Portugalijos valdžia teigia, kad tikslas – mažinti energetinį skurdą ir sudaryti prieinamesnes sąlygas tvaresniam judumui, ypač tiems namų ūkiams, kuriuos labiausiai veikia iškastinio kuro kainų augimas. Kartu numatoma remti ir apie 9 000 mikroįmonių.
Kam būtų skirta parama?
Pasak valdžios, pagal schemą teoriškai galėtų patekti iki 1,5 mln. namų ūkių. Pirmiausia priemonė orientuota į socialinio elektros tarifo gavėjus – tokių šeimų Portugalijoje yra apie 750 000, o jų paraiškos būtų vertinamos prioritetine tvarka.
Taip pat paramą galėtų gauti namų ūkiai, kurių pajamos nesiekia 80 proc. nacionalinių medianinių pajamų – tai yra iki 11 572 eurų per metus. Priemonės rengėjai pabrėžia, kad ypač kaimiškose vietovėse automobilis dažnai yra būtinybė dėl ribotų viešojo transporto galimybių.
Kokio dydžio subsidijos ir kokios sąlygos?
Galutinis finansavimo intensyvumas dar derinamas – svarstoma 70–90 proc. riba, tačiau Aplinkos ministerija kaip orientyrą įvardija 80 proc. kompensaciją. Parama galėtų būti padidinta 1 000 eurų, jei senas automobilis būtų atiduotas utilizuoti, taip pat numatyta pagalba įsigyjant įkrovimo įrangą.
Ministrė taip pat yra sakiusi, kad pažeidžiamoms šeimoms PVM neturėtų tekti jų pačių lėšomis – jis būtų padengiamas kitu finansavimu. Tokiu atveju, ministro teigimu, šeimai liktų padengti nedidelę dalį sumos, o papildomų lėšų ji galėtų gauti pardavusi seną automobilį.
Paramą planuojama taikyti naujiems arba naudotiems (iki penkerių metų amžiaus) elektromobiliams, tačiau su aiškiais kainos „lubomis“: kompensuojami būtų modeliai, kainuojantys iki 37 500 eurų. Numatoma, kad automobilį reikėtų įsigyti iš prekybos atstovo, o ne iš privataus asmens.
Atsiskaitymą planuojama organizuoti kuponų (voucher) principu – pirkėjui nereikėtų sumokėti visos sumos iš anksto. Taip pat įrašyta taisyklė, kad automobilio, įsigyto su parama, nebūtų galima parduoti mažiausiai trejus metus.
Atskira schema mikroįmonėms ir elektromobiliai viešajam transportui
Mikroįmonėms numatomas atskiras paketas: ministrė nurodė, kad 228 mln. eurų būtų skirta maždaug 9 000 mikroįmonių, kurių apyvarta neviršija 2 mln. eurų ir kuriose dirba mažiau nei 10 darbuotojų. Šios įmonės galėtų pretenduoti į paramą įsigydamos po vieną ar du elektromobilius.
Šiuo atveju subsidija, anot planų, galėtų siekti iki 100 proc. (neįskaitant PVM). Tačiau mikroįmonėms būtų keliami papildomi reikalavimai: už kiekvieną įsigytą elektromobilį tektų utilizuoti po vieną seną automobilį, be to, reikėtų įrodyti, kad degalų išlaidos sudaro bent 5 proc. įmonės sąnaudų.
Elektromobilumo planai apimtų ir viešąjį transportą: numatoma 125,5 mln. eurų bendrafinansavimo programa, skirta įsigyti 700 elektrinių autobusų mažo tankio teritorijoms. Į šį paketą būtų įtraukta ir įkrovimo infrastruktūra bei stotelių įrengimas.
Kodėl kyla abejonių dėl priemonės efekto?
Nors priemonė pristatoma kaip socialinė ir aplinkosauginė, ji kelia diskusijų, ar subsidijos privačiam automobiliui iš tiesų yra geriausias kelias tvaresniam judumui. Euronews kalbintas Nova School of Business and Economics (Nova SBE) profesorius António Alvarenga teigė, kad tai gali padėti mažinti taršą, bet kartu gali turėti ir prieštaringų pasekmių.
Jo vertinimu, dalis žmonių, kurie iki šiol naudojosi viešuoju transportu, dviračiais ar ėjo pėsčiomis, gavę finansinę paskatą gali persėsti į nuosavą automobilį. Tokiu atveju bendras judėjimas taptų mažiau tvarus, net jei pats automobilis būtų elektrinis.
Kita problema – priklausomybė nuo automobilio ir eismo srautai: subsidija keičia technologiją, tačiau nebūtinai mažina automobilių skaičių keliuose ar spūstis. Profesorius pabrėžia, kad energetinė transformacija neturėtų apsiriboti vien vidaus degimo variklių keitimu į elektrinius.
Įkrovimo kaštai ir rizika, kad kainas „prisitaikys“ rinka
Dar vienas iššūkis – elektromobilio naudojimo kasdienybė mažesnes pajamas gaunančioms šeimoms. Net ir gavus didelę pirkimo subsidiją, ne visi turi garažą ar galimybę įsirengti privatų įkrovimo tašką, todėl tektų remtis viešuoju tinklu.
António Alvarenga atkreipia dėmesį, kad viešojo įkrovimo sistema gali būti sudėtinga ir ne visada skaidri kainodaros prasme: veikia daug skirtingų operatorių, naudojamos įvairios kortelės ir programėlės. Tai gali tapti finansine ir logistine našta būtent tiems, kuriems parama ir skirta.
Jis taip pat įspėja apie riziką, kad dalį subsidijos „sugers“ rinka – prekybininkai gali koreguoti kainas pagal valstybės skiriamą sumą. Tokiu atveju reali nauda pirkėjams sumažėtų, todėl svarbus būtų kontrolės ir stebėsenos mechanizmas.
Kinijoje pagaminti modeliai ir ES pramonės politika
Atskira diskusija kyla dėl to, kokios kilmės elektromobiliai realiai atitiks paramos kriterijus. Pasak profesoriaus, pagal paskelbtas gaires dalis modelių, kurie patenka į schemą, yra pagaminti Kinijoje – tai kelia klausimų, kaip tokia parama dera su Europos pramonės politikos tikslais.
Jis primena, kad Prancūzija nuo 2024 metų sausio pasirinko kitokį modelį ir taikydama aplinkos kriterijus iš subsidijų sistemos eliminavo Kinijoje pagamintus elektromobilius. Portugalijos atveju galutinės taisyklės dar derinamos, todėl, kiek ir kokie modeliai galės pretenduoti į paramą, paaiškės vėliau.
