Tag: Mikroorganizmai

  • Marsui panašiomis sąlygomis 160 dienų auginti mikrobai ne tik išgyveno, bet ir dauginosi

    Marsas yra šaltas, sausas ir beveik be oro, tačiau laboratorijoje Žemėje mokslininkai atkartoję dalį tokių sąlygų pamatė netikėtą rezultatą: mikrobai ne tik išliko gyvi, bet ir augo.

    Eksperimento metu organizmai 160 dienų buvo laikomi be deguonies, esant itin žemam slėgiui ir vandenyje, kuris buvo maždaug septynis kartus sūresnis nei jūros vanduo, rašo „ZME Science“.

    Tyrėjai nagrinėjo druską mėgstantį mikroorganizmą Haloferax volcanii, priklausantį archėjoms – gyvybės grupei, kuri išoriškai primena bakterijas, bet evoliuciškai yra atskira šaka. Dalis archėjų geba klestėti ten, kur daugeliui kitų organizmų sąlygos būtų pražūtingos.

    Eksperimentas kelia klausimą, ar po Marso paviršiumi teoriškai galėtų būti nišų, kuriose gyvybė ne vien „išgyventų“, o būtų aktyvi. Vis dėlto patys autoriai pabrėžia: tai nereiškia, kad Marse gyvybė tikrai egzistuoja šiandien.

    Kaip buvo imituotos „marso“ sąlygos

    Mikrobai buvo patalpinti į žemo slėgio, anglies dioksido turtingą aplinką, kurioje nebuvo deguonies. Jų „namais“ tapo itin sūrus tirpalas, o energijai gauti be deguonies buvo suteikta alternatyva – nitratai arba perchloratai.

    Perchloratai mokslininkams ypač įdomūs, nes šie chloro junginiai aptikti Marse ir gali mažinti vandens užšalimo temperatūrą. Tai teoriškai sudarytų sąlygas sūriems skysčiams išlikti net tada, kai aplinka labai šalta.

    Rezultatas buvo aiškus: 160 dienų mikroorganizmai lėtai, bet dauginosi – tačiau tik tada, kai turėjo nitratų ar perchloratų. Kai abiejų junginių nebuvo, organizmai išliko gyvi, bet apčiuopiamo augimo neparodė.

    Biofilmai ir ribos, kurių eksperimentas neperžengia

    Tyrėjai taip pat pastebėjo įdomią adaptaciją: esant žemam slėgiui mikrobai telkėsi į tankias, biofilmą primenančias bendrijas. Biofilmai – tai mikroorganizmų sankaupos, įaugusios į apsauginę terpę; panašūs dariniai randami, pavyzdžiui, ant dantų ar upių akmenų.

    Tokios sankaupos galėjo prisidėti prie to, kad sūrus vanduo lėčiau garavo: per visą bandymo laiką kultūros prarado mažiau nei 4 proc. skysčio. Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad garavimą ir taip lėtino pati koncentruota druska, todėl biofilmų įtaka nėra iki galo aiški.

    Labai svarbu ir tai, ko eksperimentas neatkartojo. Kultūros buvo laikomos maždaug 21 laipsnio Celsijaus temperatūroje – gerokai šilčiau, nei tikėtina daugelyje Marso gelmių, be to, tyrėjai suteikė maistinių medžiagų, kurių natūraliai ten gali ir nebūti.

    Dar vienas esminis apribojimas – pats modeliuotas „požeminių sūrymo kišenių“ scenarijus Marse dar nėra tiesiogiai aptiktas: jis laikomas teoriškai galimu, bet ne patvirtintu.

    Ką tai gali reikšti Marso paieškoms

    Daugelį metų Marso gyvybės paieškos dažniau buvo nukreiptos į planetos praeitį, kai, sprendžiant iš senovinių upių vagų ir ežerų nuosėdų, sąlygos galėjo būti šiltesnės ir drėgnesnės. Tačiau šio bandymo rezultatai primena, kad potencialiai verta galvoti ir apie „slaptas“ požemines nišas.

    Mokslininkai pabrėžia: Marso organizmų kol kas niekas nėra aptikęs, todėl kalbama tik apie hipotezes ir ekstremalių sąlygų ribų tikrinimą. Vis dėlto tokie darbai gali padėti tiksliau suprasti, kokių „gyvybės pėdsakų“ ieškoti ir kaip atskirti senus požymius nuo galimai aktyvių procesų.

    Be to, žinios apie mikroorganizmų elgesį Marso tipo aplinkose svarbios ir praktikai – jos gali padėti įvertinti, kaip ateities misijose išvengti Marso užteršimo Žemės mikrobais ir kaip interpretuoti aptiktus signalus.

  • Vandenynuose sninga ne sniegu: mokslininkai atskleidė, kaip lipnios dalelės „užrakina“ anglį

    Vandenynuose sninga ne sniegu: mokslininkai atskleidė, kaip lipnios dalelės „užrakina“ anglį

    Iš pirmo žvilgsnio vandenyje plūduriuojančios organinių liekanų dalelės atrodo nereikšmingos, tačiau jos yra vienas svarbiausių natūralių mechanizmų, padedančių šalinti anglį iš vandenyno paviršiaus. Naujas tarptautinis tyrimas rodo, kad šio proceso sėkmę gali lemti iki šiol menkai vertinta savybė: dalelių lipnumas, arba klampumas.

    Mokslininkai analizavo vadinamąjį jūrinį sniegą, kuris neturi nieko bendra su sušalusiu vandeniu. Tai mikroskopiniai organinės ir neorganinės medžiagos gumulėliai, sudaryti iš žuvusio planktono, organizmų liekanų, gleivių, išmatų ir mineralinių dalelių, kurie pamažu leidžiasi į gelmes.

    Šios sankaupos kelionės metu perneša anglį, kuri anksčiau buvo „surišta“ jūrų organizmų, ypač fitoplanktono, fotosintezės metu naudojančio anglies dioksidą. Dalis medžiagos pakeliui greitai suardoma mikroorganizmų, todėl į gilesnius vandenis nukeliauja ne visa anglis, o tik dalis.

    Tyrėjai skaičiuoja, kad jūrinis sniegas kasmet iš paviršinių vandenų į gelmes perkelia daugiau nei 10 mlrd. tonų anglies. Maždaug 2 mlrd. tonų pasiekia tokį gylį, kuriame anglis gali išlikti šimtus ar net tūkstančius metų, todėl net ir nedideli šio mechanizmo pokyčiai svarbūs globaliems klimato modeliams.

    Kas lemia, ar anglis „nugrimzta“?

    Norėdami suprasti, kas nulemia likusios dalies likimą, mokslininkai sukūrė metodą, leidžiantį jūrinį sniegą stebėti trimatėje erdvėje. Jie sujungė 3D konfokalinę mikroskopiją su fluorescenciniais žymenimis ir taip galėjo įvertinti dalelių sandarą bei stebėti, kaip jas kolonizuoja bakterijos.

    Paaiškėjo, kad mikroorganizmams lengviau įsikurti mažiau lipniose dalelių vietose, arčiau jų paviršiaus. Tirštesni, lipnesni fragmentai tampa sunkiau įveikiama kliūtimi, todėl bakterijoms reikia daugiau laiko ir „darbo“, kad pasiektų gilesnius sluoksnius.

    Laboratoriniai eksperimentai parodė, kad labiau lipnios dalelės skyla lėčiau ir vėliau subyra į smulkesnius fragmentus. Kompiuterinės simuliacijos leido daryti išvadą, kad dėl to jos turi daugiau šansų nusileisti į didesnį gylį, kur anglis gali būti ilgai „užkonservuota“.

    Kodėl lipnumas toks svarbus klimatui?

    Vertinimai rodo, kad didelio klampumo dalelės į gilų vandenyną gali nunešti daugiau nei šešis kartus daugiau anglies nei mažo klampumo dalelės. Tai reiškia, kad vien dalelių fizinės savybės gali iš esmės pakeisti, kiek anglies galiausiai sugrįžta į apytaką ir kiek ilgam pašalinama iš sistemos.

    Šios įžvalgos aktualios tobulinant anglies apytakos vandenynuose modelius, kurie naudojami prognozuojant klimato kaitos scenarijus. Jei mokslininkai ir toliau tikslins, kokios dalelės ir kokiomis sąlygomis efektyviausiai „užrakina“ anglį, bus lengviau įvertinti ir vandenynų vaidmenį lėtinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikį.

  • Turėjo likti užrakintos amžiams: gyvybė dirvožemyje randa kelią radioaktyvioms atliekoms

    Turėjo likti užrakintos amžiams: gyvybė dirvožemyje randa kelią radioaktyvioms atliekoms

    Mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad net ir, atrodytų, stabiliai „užkonservuotos“ kasybos atliekos gali tapti judresnės dėl dirvožemyje gyvenančių mikroorganizmų. Jie gali prisidėti prie urano ir retųjų žemių elementų išlaisvinimo iš mineralų, o tai didina riziką, kad teršalai pasklis aplinkoje.

    Išvados paremtos stebėjimais Pietų Australijoje, Mount Painter regione, kur dešimtmečius gulėjo urano rūdų gavybos likučiai. Atliekos ilgą laiką buvo veikiamos natūralių dūlėjimo procesų, todėl tyrėjai išsamiai įvertino, kaip kinta jų cheminė sudėtis ir dalelių struktūra.

    Tyrimas parodė, kad viršutiniame atliekų sluoksnyje, maždaug iki 10 centimetrų gylio, aptikta daug nanodalelių, kuriose yra urano, retųjų žemių elementų ir geležies. Mokslininkai kelia prielaidą, kad tokių dalelių susidarymą ir stabilizavimą gali skatinti atliekose gyvenančių mikroorganizmų veikla.

    Kas čia pavojingiausia?

    Ilgą laiką buvo manyta, kad sausesnėse vietovėse pavojingi elementai dažniau lieka „užrakinti“ mineralų gardelėse ir todėl sunkiau migruoja. Šioje teritorijoje svarbūs fosfatiniai mineralai, galintys surišti uraną ir retųjų žemių elementus, tačiau biologiniai procesai gali pakeisti situaciją.

    Mikroorganizmai, veikdami mineralus, gali išskirti junginius, skatinančius anksčiau stabilių struktūrų tirpimą. Tuomet metalai pereina į smulkesnes formas, įskaitant koloidines ir nanodaleles, kurios lengviau pernešamos vandeniu ir gali nukeliauti toliau nei pats sąvartynas ar atliekų krūva.

    Reti lietūs, bet didelė grėsmė

    Tyrėjai nustatė, kad daugiausia uraną turinčių nanodalelių susidaro būtent prie paviršiaus, kur aptikta ir didesnė mikroorganizmų įvairovė. Toks sutapimas leidžia manyti, kad biologinis aktyvumas glaudžiai susijęs su mineralų transformacijomis ir teršalų „supakavimu“ į judresnes daleles.

    Ypatingą nerimą kelia tai, kad pusiau sausuose regionuose krituliai gali būti reti, bet staigūs ir intensyvūs. Per liūtis susidarantys paviršiniai srautai ir staigūs potvyniai gali išnešti smulkias daleles už atliekų teritorijos ribų, o kartu ir uraną ar kitus metalus į aplinkinį dirvožemį bei vandens telkinius.

    „Rezultatai rodo, kad biologiniai procesai gali paversti anksčiau gana stabiliais laikytus teršalus judresnėmis formomis, kurios lengviau pasklinda su vandeniu“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Toks mechanizmas svarbus ne tik senoms kasybos atliekoms vertinti, bet ir planuojant ilgalaikį pavojingų atliekų izoliavimą. Praktikoje tai reiškia, kad rizikos vertinimuose turi būti atsižvelgiama ne vien į geologiją ir klimatą, bet ir į mikrobiologiją, kuri gali pakeisti teršalų elgseną net po daugelio metų.

  • Mokslininkai paverčia dykumų smėlį gyvu: vanduo išsilaiko iki 6 kartų ilgiau

    Mokslininkai paverčia dykumų smėlį gyvu: vanduo išsilaiko iki 6 kartų ilgiau

    Dykumų ir smėlingų dirvožemių ūkininkams laistyti neužtenka: vanduo greitai nuteka pro smėlio grūdelių tarpus, o vėjas išnešioja birų paviršių. Dėl to augalų šaknys greitai išdžiūsta, o dirvožemis praranda stabilumą.

    Naujas tyrimas parodė, kad smėlį galima sutvirtinti biologiškai, naudojant bakterijų ir grybų pagaminamus pluoštus. Mokslininkai laboratorijoje išbandė du metodus, kurie leido smėliui ilgiau sulaikyti vandenį ir lėčiau jį praleisti.

    Kaip veikia gyvas smėlis

    Pirmuoju metodu mikroorganizmai buvo auginami tiesiog smėlyje, kad jų gaminami pluoštai sujungtų grūdelius į tvirtesnę struktūrą. Tyrėjai naudojo celiuliozę gaminančią bakteriją Komagataeibacter medellinensis ir dvi grybo Schizophyllum commune atmainas.

    Bandymuose bakterijų suformuotas tinklas pasirodė tvirtesnis už grybų sukurtą struktūrą. Per maždaug 7 dienas suformuotas kelių centimetrų aukščio smėlio stulpelis išlaikė formą ir nesubyrėjo net įdėtas į vandenį.

    Antruoju metodu mokslininkai iš anksto išaugino plonas bakterinės celiuliozės plėveles ir įterpė jas tarp smėlio sluoksnių. Tokios plėvelės veikė kaip armuojantis sluoksnis, kuris paskirsto apkrovą ir mažina vandens pratekėjimą.

    Ką parodė matavimai

    Vandens pralaidumo bandymuose smėlis su mikroorganizmų pluoštais vandenį praleido maždaug 6 kartus lėčiau nei neapdorotas smėlis. Įterpta celiuliozės plėvelė laboratorijoje pralaidumą sumažino dar ryškiau, iki maždaug 28 kartų.

    Mokslininkai taip pat vertino, kiek vandens toks smėlis gali sulaikyti. Smėlyje, kur pluoštai buvo išauginti tiesiog tarp grūdelių, vandens kiekis pakilo nuo maždaug 20,2 proc. iki 25,5 proc., nors patys autoriai šį pokytį įvardijo kaip palyginti nedidelį.

    Kodėl tai svarbu ir kas dar neaišku

    Tyrėjų teigimu, biologiškai suformuotas rišantis tinklas galėtų tapti suyrančia alternatyva daliai sintetinių medžiagų, naudojamų dirvožemiui stabilizuoti. Teoriškai tvirtesnis paviršius taip pat gali mažinti vėjo eroziją, nors šiame darbe dulkių ir dalelių išnešiojimas nebuvo tiesiogiai matuotas.

    „Taip galime į smėlį įnešti organinės medžiagos ir vandens bei jį šiek tiek stabilizuoti“, – sakė Empa Celiuliozės ir medienos medžiagų laboratorijos vadovas Gustavas Nyström.

    Vis dėlto tai kol kas laboratorinis sprendimas, kuriam reikėjo kontroliuojamų sąlygų, maistinių medžiagų ir deguonies. Tyrėjai pripažino, kad mikroorganizmų augimas smėlio stulpelyje buvo netolygus, o viršutinė dalis susiformavo gerokai silpnesnė.

    Dar neatsakyta, kaip tokia medžiaga elgtųsi realiame lauke per karščius, su dideliais temperatūrų svyravimais ir druskingu vandeniu, taip pat kiek ilgai išliktų jos poveikis. Bandymuose taip pat nebuvo vertintas tiesioginis poveikis augalų augimui ir derliui, todėl praktinė nauda ūkiams dar turės būti patikrinta lauko sąlygomis.

    Tyrimo autoriai nurodė, kad dėl šios technologijos yra pateikta patentinė paraiška. Tai rodo komercinį potencialą, tačiau taip pat reiškia, kad artimiausiu metu gali vykti tolesni bandymai, siekiant sprendimą pritaikyti masteliui ir realioms dykumų žemdirbystės reikmėms.

  • Šveicarai užkasė 2 000 porų medvilninių kelnaičių: ką tai atskleidė apie dirvožemio sveikatą?

    Ar paprasta medvilninė apatinė gali tapti patikimu dirvožemio „termometru“? Šveicarijos mokslininkai kartu su savanoriais parodė, kad taip: užkasus medvilnę ir stebint, kaip greitai ji suyra, galima įvertinti, kiek gyvybės ir aktyvumo yra žemėje.

    Neįprastas piliečių mokslo projektas, vykdytas bendradarbiaujant Ciuricho universiteto tyrėjams ir Agroscope specialistams, rėmėsi paprasta logika. Gryna medvilnė daugiausia sudaryta iš celiuliozės, kurią skaido dirvožemio mikroorganizmai, grybai ir kiti skaidytojai, todėl irimo greitis atspindi biologinį aktyvumą.

    Tyrime dalyvavo apie 1 000 savanorių, įvairiose vietose užkasusių daugiau kaip 2 000 porų medvilninių apatinių ir apie 12 000 arbatos maišelių. Mėginiai buvo iškasti po vieno ir po dviejų mėnesių, išdžiovinti ir vertinti pagal tai, kiek audinio liko ir kaip pakito jo struktūra.

    Principas buvo aiškus: kuo mažiau audinio išliko, tuo aktyvesnis dirvožemio gyvenimas ir intensyvesnis organinės medžiagos skaidymas. Jei medvilnė suiro menkai, tai galėjo signalizuoti apie mažesnį mikroorganizmų aktyvumą, prastesnę dirvožemio struktūrą, drėgmės trūkumą ar kitus veiksnius, ribojančius skaidymą.

    Tyrėjai pabrėžė, kad toks testas nėra vien pramoga ar socialinių tinklų triukas. Jis padeda suprantamai parodyti procesus, kuriuos sunku „pamatyti“ kasdien: dirvožemio biologinė įvairovė, organinės anglies apytaka ir tai, kaip greitai ekosistema sugeba perdirbti augalines liekanas.

    Šis metodas ypač aktualus platesniame kontekste, kai Europoje vis dažniau kalbama apie dirvožemio degradaciją, eroziją ir organinės medžiagos mažėjimą. Dirvožemio būklė tiesiogiai siejasi su derlingumu, atsparumu sausroms ir gebėjimu kaupti anglį, todėl paprasti, įtraukiantys matavimai gali paskatinti daugiau žmonių stebėti ir saugoti savo žemę.

    Rezultatai, publikuoti mokslo žurnale „Plants, People, Planet“, sustiprino piliečių mokslo idėją: kai aiškus metodas derinamas su dideliu dalyvių skaičiumi, galima surinkti vertingų duomenų apie skirtingus dirvožemius ir jų gyvybingumą. O kartu priminti, kad po mūsų kojomis esanti žemė yra sudėtinga, gyva sistema, kuriai reikia nuolatinės priežiūros.

  • Mokslininkai pragręžė dugną Pietų Kinijos jūroje – metano nuotėkį beveik iškart „užkimšo“ gyvybė

    Mokslininkai pragręžė dugną Pietų Kinijos jūroje – metano nuotėkį beveik iškart „užkimšo“ gyvybė

    2018 metais Pietų Kinijos jūroje vykdant mokslinį gręžinį netyčia buvo atvertas kelias metanui, įkalintam jūros dugno nuosėdose. Tyrėjai siekė įvertinti, kiek gamtinių dujų gali būti sedimentuose, tačiau 22 centimetrų skersmens skylės užsandarinti nepavyko.

    Iš pradžių gręžinį bandyta užkimšti sunkiu gręžimo purvu, bet sprendimas nepasiteisino. Praėjus maždaug metams, iš dugno pakilo ryški metano dujų čiurkšlė, vandens storymėje siekusi daugiau nei 1 000 metrų.

    Tokios avarijos paprastai laikomos ilgalaikėmis, nes natūraliai susiformuojančioms metaną skaidančioms bendrijoms, pagal ankstesnius modelius, gali prireikti 60–100 metų. Tačiau šį kartą situacija pasisuko netikėtai: ekosistema, galinti aktyviai „filtruoti“ metaną, susikūrė per 1–2 metus.

    Kaip susiformavo „gyvas filtras“

    Tyrėjų stebėjimai, atlikti naudojant echolotus, povandenines kameras ir cheminius jutiklius, parodė spartų gyvybės atsaką. Pirmiausia suaktyvėjo metaną vartojančios bakterijos ir archėjos – nors bendras mikrobų įvairumas nuosėdose mažėjo, metaną oksiduojančios rūšys akivaizdžiai suklestėjo.

    Netrukus į vietą ėmė traukti ir stambesni organizmai. Įsikūrę rausiantys bestuburiai suformavo tankią kirmėlių „paklotę“, o paskui pasirodė ir vėžiagyviai, prisidėję prie naujo, metanu paremtos mitybos tinklo kūrimosi.

    „Per vienerius–dvejus metus jau buvo susiformavusi veiksminga metaną vartojanti ekosistema“, – sakė Brėmeno universiteto mikrobiologas Emilis Ruffas.

    Mokslininkai aiškina, kad rausiantis kirmėlėms nuosėdos intensyviau maišėsi, o į gilesnius sluoksnius lengviau pateko deguonis, nitratai ir sulfatai. Tai sudarė palankesnes sąlygas biocheminėms reakcijoms, kurios padeda skaidyti metaną ir mažinti jo srautą į vandens storymę.

    Ką tai reiškia klimatui ir jūrai

    Metanas yra viena svarbiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų: jis atmosferoje šilumą sulaiko gerokai efektyviau nei anglies dioksidas, nors išlieka trumpiau. Dėl to metano nuotėkių kontrolė laikoma vienu greičiausių būdų trumpuoju laikotarpiu mažinti klimato kaitos spartą.

    Šiuo atveju 2023 metais burbulai iš gręžinio vis dar kilo, tačiau dujų pluošto aukštis, mokslininkų duomenimis, sumažėjo nuo maždaug 1 200 metrų iki apie 800 metrų. Tai rodo, kad biologinis „filtras“ stiprėjo, nors visiškas nuotėkio sustabdymas neįvyko.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad net jei dalis metano neiškyla iki atmosferos, pasekmės jūros aplinkai gali būti reikšmingos. Padidėjęs metano kiekis siejamas su deguonies mažėjimu, rūgštėjimu ir greitais, lokaliais ekosistemos pokyčiais, kurie gali paveikti rūšių įvairovę ir dugno bendrijų stabilumą.

    Platesnis kontekstas: gręžiniai ir nutekėjimai

    Jūros dugno nuosėdose slypi didžiuliai metano rezervai, o natūralūs plyšiai kai kuriose vietose sudaro vadinamuosius šaltuosius ištekėjimus, kurie palaiko specifines giliavandenių organizmų bendrijas. Tačiau žmogaus veikla, ypač gręžiniai ir infrastruktūra, gali sukurti naujus, netikėtus nuotėkio kelius.

    Kituose regionuose, pavyzdžiui, Šiaurės jūroje, tyrimai yra fiksavę metano burbuliavimą aplink apleistus naftos ir dujų gręžinius, o dalyje jų nustatyti aiškūs nuotėkio požymiai. Tai stiprina diskusijas dėl privalomo senų gręžinių inventorizavimo, patikros ir sandarinimo standartų, ypač jūrinėse teritorijose.

    Pietų Kinijos jūroje per 2010–2020 metų laikotarpį buvo atlikta daugiau kaip 80 žvalgomųjų gręžinių, susijusių su metano hidratais. Šis atvejis laikomas vienu pirmųjų, kai nuotėkis stebėtas kelerius metus iš eilės ir įvertinta, kaip greitai žmogaus sukeltas trikdymas pakeičia platesnę dugno ekosistemą.

    „Išsamūs mėginiai daugiau nei 40 vietų aplink išmetimo centrą parodė padidėjusias metano koncentracijas paviršinėse nuosėdose net už 500 metrų nuo centro“, – rašė tyrimo autoriai.

    Mokslininkai taip pat nurodė, kad šiuos pokyčius lydėjo daugiau nei 30 proc. sumažėjęs mikrobų rūšių „turtingumas“. Tyrimo išvada aiški: net ir vienas gręžinys gali greitai pertvarkyti giliavandenę aplinką, o ekosistemos gebėjimas amortizuoti nuotėkį nebūtinai panaikina pačios rizikos.

  • Antarktidos dirvožemyje rado netikėtą gyvybę: 90 proc. bakterijų štamų – dar nematyti

    Antarktidos dirvožemyje rado netikėtą gyvybę: 90 proc. bakterijų štamų – dar nematyti

    Mokslininkai praneša, kad Antarktidos dirvožemyje aptiko mikroorganizmų, kurių artimų atitikmenų iki šiol nepavyko rasti kitų regionų duomenų bazėse. Tyrimas sutelktas į Arthrobacter genties bakterijas, kurios įprastai laikomos plačiai paplitusiomis visame pasaulyje.

    Komanda paėmė dirvožemio mėginius iš atokių Antarktidos vietovių ir iš jų išskyrė bakterijų genomus. Analizė parodė, kad apie 90 proc. identifikuotų Arthrobacter štamų neturėjo atitikmenų tarptautinėse genetinėse duomenų bazėse, kuriose kaupiami kitų pasaulio vietų mikroorganizmų duomenys.

    Toks rezultatas meta iššūkį ilgai mikrobiologijoje gyvavusiai prielaidai, kad mikrobai yra beveik visur, o jų paplitimą labiau riboja sąlygos, o ne geografija. Antarktida, kaip itin izoliuotas ir ekstremalus žemynas, gali būti viena iš išimčių, kur vietinės linijos formavosi atskirai ir ilgą laiką išliko lokalios.

    Norėdami įvertinti, ar skirtumai yra tik genetiniai, dalį mėginių tyrėjai augino laboratorijoje, imituodami Antarktidos sąlygas. Svarbiausi veiksniai buvo žema temperatūra ir labai ribotas vandens prieinamumas, būdingi didžiajai žemyno daliai už ledynų ribų.

    Eksperimentai parodė, kad antarktiniai štamai augo lėčiau nei jų giminaičiai iš švelnesnio klimato, tačiau išsiskyrė atsparumu. Tai leidžia manyti, kad dalis bakterijų nėra atsitiktinai atneštos vėjų ar paukščių, o yra prisitaikiusios prie vietinės aplinkos ir joje evoliucionavo ilgesnį laiką.

    Antarktidos dirvožemiai pasižymi ekstremaliu šalčiu, sausra ir labai menku maisto medžiagų kiekiu, todėl čia išlikti gali tik specifinių savybių turintys mikroorganizmai. Tokios sąlygos taip pat riboja naujų rūšių įsikūrimą ir gali skatinti unikalių, vietinių genetinių linijų stabilumą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalbant apie biologinę įvairovę dažnai susitelkiama į stambius ir lengvai pastebimus gyvūnus, nors didelė Antarktidos išskirtinumo dalis gali slypėti mikroskopiniame pasaulyje. Kiekvienas dirvožemio mėginys gali saugoti dar neatskleistą žemyno biologinės istorijos fragmentą.

    Šis kontekstas ypač svarbus dėl klimato kaitos: Antarktidoje fiksuojami spartūs aplinkos pokyčiai, galintys keisti drėgmės režimą, temperatūrą ir ledynų dinamiką. Keičiantis sąlygoms, rizikuojama prarasti ir mikroorganizmų bendrijas, kurių įvairovę mokslas tik pradeda suprasti ir aprašyti.

  • Tyrimas šokiruoja: pieną galima gaminti be karvių, o žemės reikėtų net 96 proc. mažiau

    Tyrimas šokiruoja: pieną galima gaminti be karvių, o žemės reikėtų net 96 proc. mažiau

    Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas rodo, kad pieno baltymus gaminant vadinamąja precizine fermentacija žemės poreikis galėtų būti iki 96 proc. mažesnis nei tradicinėje pienininkystėje. Mokslininkai pabrėžia, kad didžiausią skirtumą lemia tai, jog nebereikėtų nei auginti pašarų, nei laikyti didelių galvijų bandų.

    Žemės naudojimo klausimas tampa vis aštresnis, nes žemės ūkis užima didelę dalį tinkamos gyventi planetos sausumos, o gyvulininkystė čia sudaro didžiausią „pėdsaką“. Tuo pat metu gyvūninės kilmės produkcija pasaulinei mitybai suteikia santykinai mažesnę dalį kalorijų, palyginti su užimamais plotais.

    Kas yra precizinė fermentacija

    Precizinė fermentacija remiasi mikroorganizmų, pavyzdžiui, mielių ar grybų, panaudojimu tam tikriems ingredientams pagaminti. Šiuo atveju jie „užprogramuojami“ gaminti pieno baltymus, kurie vėliau gali būti naudojami kuriant gėrimus ar kitus produktus, panašius į įprastą pieną.

    Tyrėjai aiškina, kad tokiose alternatyvose pieno baltymai dažnai derinami su augalinės kilmės riebalais ir angliavandenių šaltiniais, todėl galutinis produktas gali būti be laktozės ir cholesterolio. Maistinės sudėties požiūriu dalis vitaminų ir mineralų gali būti pridedami, kad produktas labiau atitiktų vartotojų lūkesčius.

    Kiek žemės būtų galima „susigrąžinti“

    Tyrime skaičiuota, kiek žemės reikia pagaminti vienai metrinei tonai precizinės fermentacijos pagrindu pagaminto pieno produkto, ir tai palyginta su pieninių karvių ganyklomis bei pašarams auginamais pasėliais. Skirtumas, anot autorių, būtų ryškus net ir dalinai pakeitus įprastą gamybą.

    Skaičiuojama, kad pakeitus 20 proc. šalies pieno gamybos, būtų atlaisvinta vidutiniškai apie 859 kilohektarai žemės. Visiškai pakeitus tradicinę pienininkystę, potencialiai būtų atlaisvinta apie 4 294 kilohektarai, tai prilyginta teritorijai, artimai Danijos žemyninės dalies plotui.

    „Atsisakius gyvūnų auginimo ir jų pašarų gamybos, žemės taupymo potencialas gali būti reikšmingas“, – teigia tyrimo autoriai. Jie priduria, kad atlaisvinti plotai galėtų būti panaudoti įvairiai: nuo gamtos atkūrimo ir miškų plėtros iki būsto plėtros ar kitų maisto produktų gamybos.

    Kodėl tai svarbu klimato tikslams

    Tyrėjai akcentuoja, kad tokios technologijos galėtų padėti spręsti dilemą, su kuria susiduria politikos formuotojai: kaip mažinti žemės ūkio poveikį aplinkai nemažinant pagaminamo maisto kiekio. Jungtinė Karalystė, kaip ir kitos Europos šalys, svarsto, kaip iki 2050 metų pasiekti klimato neutralumo tikslus, o žemės naudojimas čia yra vienas jautriausių klausimų.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien žemės „sutaupymas“ nėra vienintelis kriterijus. Tam, kad precizinė fermentacija taptų plačiai taikoma, svarbūs ir kiti veiksniai: energijos šaltiniai gamybai, reguliavimas, produktų sauga, vartotojų pasitikėjimas bei kaina, kuri lemtų konkurencingumą su įprastu pienu.

    Ši kryptis laikoma viena sparčiausiai besivystančių alternatyvių baltymų ir naujos kartos maisto gamybos sričių. Kadangi pieno vartojimas pasaulyje išlieka aukštas ir kai kur auga, vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie leistų išlaikyti pasiūlą mažesnėmis aplinkos sąnaudomis.

  • Antarktidos Kruvinieji kriokliai atskleidė paslaptį: lede rasta daugiau nei milijono metų gyvybės pėdsakų

    Antarktidos Kruvinieji kriokliai atskleidė paslaptį: lede rasta daugiau nei milijono metų gyvybės pėdsakų

    Antarktidoje esantys vadinamieji Kruvinieji kriokliai jau daugiau nei šimtmetį glumina mokslininkus: iš Tayloro ledyno ištekantis vanduo nusidažo ryškiai rūdžių raudonumo spalva, tarsi ledas kraujuotų. Ilgą laiką manyta, kad neįprastą atspalvį galėjo sukelti dumbliai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad spalvą lemia geležies gausi sūrymo srovė.

    Šis sūrus vanduo veržiasi iš po storų ledo sluoksnių, o jam susidūrus su oru ištirpusi geležis oksiduojasi ir nusėda rausvai rudomis nuosėdomis. Būtent todėl susidaro įspūdis, kad iš ledyno teka kraujo spalvos srovė, nors iš tiesų tai cheminė reakcija, susijusi su geležies junginiais.

    Naujausi tyrimai sustiprino hipotezę, kad po ledynu slypintis sūrymas yra senovinio jūrinio vandens likutis, kadaise buvęs susijęs su vandenynu. Mokslininkai ištyrė 167 vandens, nuosėdų ir oro mėginius iš Kruvinųjų krioklių ir kitų McMurdo sausųjų slėnių vietų, pasitelkdami modernias genetines analizės metodikas.

    Rezultatai parodė aiškų skirtumą: mėginiuose iš Kruvinųjų krioklių aptikta gerokai daugiau jūrinės kilmės organizmų nei kitose tirtose teritorijose. Ypač išsiskyrė eukariotai, tai yra organizmai, kurių ląstelės turi branduolį, o dalies jų genetiniai pėdsakai buvo artimi vandenynuose gyvenančioms rūšims.

    Toks pasiskirstymas svarbus dar ir todėl, kad jis silpnina versiją apie šiuolaikinį mikroorganizmų pernešimą vėjais. Jei jūriniai organizmai būtų atkeliaujantys iš kitur, jų pėdsakai regione turėtų būti tolygesni, tačiau oro mėginiuose jūrinės kilmės organizmų rasta tik menkai.

    Remiantis tyrėjų interpretacija, labiausiai tikėtina, kad mikroorganizmai šiame sūryme buvo įkalinti dar prieš tai, kai teritoriją galutinai uždengė ledynas. Skaičiavimai leidžia manyti, kad izoliuotas vandens telkinys po Tayloro ledynu galėjo būti atskirtas daugiau nei prieš 1 000 000 metų, kai jūrų lygis buvo aukštesnis, o Antarktidos pakrantės ir ledynų ribos atrodė kitaip.

    Mokslininkams tai yra natūrali laboratorija, leidžianti suprasti, kaip gyvybė prisitaiko prie kraštutinių sąlygų. Poledinis ekosistemų pasaulis čia egzistuoja beveik be šviesos, esant dideliam druskingumui, žemai temperatūrai ir ribotam deguonies kiekiui, todėl mikroorganizmai energiją gali gauti ne iš fotosintezės, o iš cheminių reakcijų.

    Tokios aplinkos domina ir astrobiologus, nes panašios sąlygos teoriškai galėtų egzistuoti po ledu kituose Saulės sistemos kūnuose. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad klausimų lieka: dar neaišku, kada tiksliai sūrymas buvo atskirtas nuo vandenyno, kokio dydžio yra visas poledinis rezervuaras ir kaip plačiai paplitę skirtingi mikroorganizmų tipai.

    Artimiausiu metu tikimasi detalesnių genetinių tyrimų ir tikslesnio požeminio vandens sistemų kartografavimo, kad būtų galima patikimiau atkurti šio išskirtinio reiškinio istoriją. Kuo geriau bus suprastas poledinis Antarktidos pasaulis, tuo daugiau atsakymų jis gali duoti ne tik apie Žemės praeitį, bet ir apie gyvybės ribas apskritai.

  • 37 metų šildė miško dirvožemį 5 laipsniais: ilgiausias eksperimentas atskleidė naują CO2 šaltinį

    Beveik keturis dešimtmečius trunkantis Harvardo miško (Masačusetse) tyrimas atskleidė ilgai ignoruotą riziką: kylant temperatūrai dirvožemis ima aktyviau atiduoti į atmosferą anglies dioksidą. Tai reiškia, kad miškai ne tik sugeria anglies junginius, bet tam tikromis sąlygomis gali tapti ir papildomu jų šaltiniu.

    Tyrime mokslininkai 37 metus nuosekliai palaikė bandomųjų plotų dirvožemio temperatūrą maždaug 5 laipsniais aukštesnę nei gretimų, nešildomų plotų, ir tai darė ištisus metus. Toks pasirinktas šildymo lygis buvo laikomas viršutine tuo metu prognozuojamo atšilimo riba, todėl eksperimentas tapo savotišku ilgu realybės patikrinimu klimato scenarijams.

    Pagrindinis mechanizmas, kurį išryškino stebėjimai, susijęs su mikroorganizmais. Dirvožemyje gyvenančios bakterijos ir grybai ardo organines liekanas, perdirba maistines medžiagas ir palaiko augalų mitybos ciklus, tačiau jų aktyvumą stipriai lemia temperatūra.

    Šildant dirvą, mikrobinės bendrijos keitėsi, o organinė medžiaga pradėjo irti sparčiau, todėl didėjo CO2 išsiskyrimas. Ilgą laiką manyta, kad dalis dirvožemio anglies yra ypač stabili ir menkai pasiduoda skaidymui net šylant klimatui, tačiau ketvirtajame eksperimento dešimtmetyje mokslininkai fiksavo, kad ir šios ilgai kauptos atsargos pradėjo nykti.

    Tokie rezultatai svarbūs todėl, kad dirvožemis yra vienas didžiausių anglies „sandėlių“ sausumoje. Jei šylant klimatui greičiau skaidysis net ir stabilios frakcijos, atmosferą papildys dar viena anglies dioksido banga, kuri gali sustiprinti atšilimo ciklą.

    Dalis klimato modelių jau įtraukia dirvožemio reakcijas į temperatūrą, tačiau ilgalaikiai eksperimentai padeda suprasti, ar poveikis išlieka stabilus, ar atsiranda vėlyvas lūžis. Būtent vėlyvas, po daugelio metų pasireiškiantis stabilios anglies irimas tampa vienu svarbiausių šio tyrimo signalų: rizikos gali išryškėti ne iškart, o po kelių dešimtmečių.

    Lygiagrečiai daugėja ir kitų tyrimų, tikslinančių miškų vaidmenį anglies cikle. Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad medžių augimas ir anglies kaupimas nėra pastovus visą sezoną, o miškų gebėjimas ilgai išlaikyti anglies atsargas priklauso ir nuo vandens režimo, karščio bangų, dirvožemio sudėties bei mikroorganizmų pokyčių.

    Tai nereiškia, kad miškai praranda vertę klimato politikai, tačiau primena, jog vien pasodinti medžius nepakanka. Ilgalaikis klimato stabilizavimas priklauso ir nuo dirvožemio būklės, miškų tvarkymo, gaisrų prevencijos, organinės medžiagos kaupimo bei realaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo energetikoje ir pramonėje.

    „Ilgą laiką manyta, kad dalis dirvožemio anglies yra beveik neįveikiamai stabili, tačiau dabar matome, kad nuolatinis šildymas gali pradėti ardyti ir šias atsargas“, – sakė vienas iš tyrėjų.

    Eksperimento duomenys papildo bendrą vaizdą: klimato kaita veikia ne tik orą ir augmeniją, bet ir pačią žemę po mūsų kojomis. Kuo ilgiau tęsiasi atšilimas, tuo didesnė tikimybė, kad dirvožemis pradės „atsakyti“ papildomomis emisijomis, kurių ankstesnės prognozės galėjo neįvertinti.