Tag: Mikroplastikai

  • Brazilijoje mikroplastikai aptikti 43 iš 47 laukinių gyvūnų kraujyje – net 65 km nuo žmonių

    Mikroplastikai aptikti net ir atokiose vietovėse gyvenančių laukinių gyvūnų kraujyje – Brazilijoje jų rasta daugumoje tirtų tapyrų ir didžiųjų skruzdėdų.

    Mokslininkai ištyrė 47 laukinius gyvūnus ir mikroplastikų dalelių aptiko 43 jų kraujyje, o dalis gyvūnų gyveno daugiau nei 65 kilometrus nuo artimiausios žmonių veiklos, rašo „ZME Science“.

    GPS siųstuvais sekdami gyvūnų judėjimą tyrėjai pastebėjo aiškią tendenciją: kuo arčiau gyvūnų buveinės buvo keliai, ūkiai, gyvenvietės ar kiti infrastruktūros objektai, tuo daugiau plastiko dalelių fiksuota kraujyje.

    Tyrimas rodo, kad mikroplastikai nėra vien miestų ar pramonės zonų problema – jie pasiekia ir teritorijas, kurios laikomos vienomis mažiausiai paliestų žmogaus veiklos.

    Kas ištirta ir ką rado laboratorijoje

    Tyrėjai analizavo 26 žemumų tapyrus ir 21 didžiąją skruzdėdą trijuose Brazilijos regionuose: Amazonės atogrąžų miškuose, Serrado savanose ir Pantanalio pelkėse.

    Kraujo mėginiai buvo surinkti 2021–2022 metais, gyvūnus stebint per veikiančias gamtosaugos programas. Laboratorijoje mikroplastikų dalelėms identifikuoti taikyta Ramano spektroskopija – metodas, leidžiantis atpažinti medžiagas pagal tai, kaip jos sklaido lazerio šviesą.

    Iš viso mėginiuose identifikuota 2 815 mikroplastiko dalelių. Vidutinė koncentracija siekė 73,8 dalelės mililitre kraujo, tačiau svyravimai buvo labai dideli – vieno gyvūno kraujyje nustatyta daugiau nei 1 200 dalelių mililitre.

    Tapyrų kraujyje vidutiniškai fiksuota 98,9 dalelės mililitre, o didžiųjų skruzdėdų – 42,8, nors tyrėjai pažymi, kad šis skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas.

    Pantanalis: mikroplastikai ir „mažiausiai trikdomose“ buveinėse

    Ypač neraminantis signalas atėjo iš Pantanalio – milžiniškų pelkių, kuriose yra vienos mažiausiai sutrikdytų buveinių Brazilijoje. Čia mikroplastikų aptikta visų 14 tirtų gyvūnų kraujyje.

    Tarp jų buvo ir individų, gyvenusių daugiau nei 65 kilometrus nuo artimiausios plėtros teritorijų ir 112 kilometrų nuo artimiausio atliekų tvarkymo objekto.

    Pagrindinis klausimas – kaip plastikas pasiekia tokias vietas. Tyrėjai nurodo, kad mikroplastikai gali keliauti didelius atstumus per atmosferą, nusėsti su krituliais, taip pat būti pernešami upėmis ar sezoniniais potvyniais.

    Ką dar svarbu žinoti apie tyrimo ribas

    Šiame tyrime nebuvo vertinta, ar aptiktos dalelės tiesiogiai kenkia gyvūnams. Taip pat naudoti metodai neleidžia aptikti nanoplastikų – dar smulkesnių dalelių, kurios potencialiai gali lengviau prasiskverbti į audinius.

    Kadangi tyrimas stebimasis, jis taip pat negali tiksliai nustatyti, kur konkrečiai kiekvienas gyvūnas „pasigavo“ mikroplastikų – galima kalbėti tik apie ryšį su žmogaus pėdsako intensyvumu teritorijoje.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale „Nature“.

  • Kanados mokslininkai sukūrė augalinę dangą, kuri galėtų pakeisti plastiką kavos puodeliuose

    Kanados mokslininkai sukūrė augalinę dangą, kuri galėtų pakeisti plastiką kavos puodeliuose

    Vienkartiniai kavos puodeliai dažnai iš vidaus būna padengti plastiku, kad nepermirktų ir nepraleistų skysčių. Tačiau toks sluoksnis apsunkina perdirbimą ir prisideda prie plastiko taršos.

    Kanados Vaterlo universiteto medžiagų mokslininkai siūlo alternatyvą – augalinės kilmės dangą, kuri galėtų pakeisti įprastą plastikinį puodelių vidinį sluoksnį, rašo „ScienceAlert“.

    Tyrėjai savo sprendimą aprašė žurnale „ACS Sustainable Chemistry & Engineering“ publikuotame darbe. Jie teigia, kad naujoji danga sukurta iš medžiagų, susijusių su augalų ląstelių sienelėmis – celiuliozės.

    Tokio tipo pakaitalas, jei būtų pritaikytas plačiai, galėtų sumažinti priklausomybę nuo polietileno (PE) dangų, kurios aplinkoje išlieka labai ilgai ir laikui bėgant suyra į mikroplastikus.

    Kuo problemai svarbūs plastikiniai sluoksniai

    Plastiku dengtos pakuotės yra patogios, atsparios karščiui ir drėgmei, todėl jų pilna kasdienybėje – nuo gėrimų puodelių iki maisto indelių. Tačiau būtent dėl tokio „sumuštinio“ iš popieriaus ir plastiko perdirbimas tampa gerokai sudėtingesnis.

    Be to, plastikas neišnyksta: jis skyla į smulkias daleles. Tyrėjai primena, kad mikroplastikai gali patekti į aplinką ir į organizmus.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad mikroplastikų atsiskyrimas aktualus ir vartojant karštus gėrimus – ypač kai temperatūra priartėja prie maždaug 60 laipsnių Celsijaus.

    Tyrimo vyresnioji autorė, medžiagų chemikė Shirley Tang, teigė, kad ją nustebino, kaip lengvai kai kurie plastikiniai įdėklai gali „mesti“ daleles. Pasak jos, kuriant alternatyvą buvo siekiama, kad danga išliktų vientisesnė panašių bandymų metu.

    Kaip veikia celiuliozės pagrindo danga

    Naująją dangą tyrėjai sukūrė iš dviejų pagrindinių komponentų: celiuliozės acetato ir celiuliozės nanokristalų. Pastarieji suteikia tvirtumo, reikalingo karštam skysčiui ir mechaniniam poveikiui atlaikyti.

    Vienas iš sprendimo privalumų – medžiagos gali sudaryti ryšius su popieriumi, todėl, kaip nurodoma, nereikia papildomų cheminių klijų. Taip suformuojamas tankus tinklas, kuris užkemša popieriaus poras ir padeda sukurti barjerą.

    Tyrėjai rašo, kad danga gali veikti kaip apsauga nuo vandens, riebalų ir dujų. Tai svarbu ne tik puodeliams, bet ir įvairioms maisto pakuotėms.

    Atliekant panardinimo testą, kuris truko penkias dienas, danga, anot autorių, išliko atspari ir įvairiems tirpikliams. Taip pat nustatyta, kad didžiausias tvirtumas pasiekiamas tuomet, kai celiuliozės nanokristalai sudaro 3 proc. dangos masės.

    Kur dar galėtų praversti ir kas stabdo komercinį pritaikymą

    Pasak Shirley Tang, danga atlaikė bandymus su verdančiu vandeniu, maisto aliejais ir įvairiais tirpikliais, todėl potencialas gali būti platesnis nei vien kavos puodeliai. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad celiuliozė gali būti išgaunama iš skirtingų biomasės šaltinių.

    Tyrėjai dangą bandė ir ant plonesnio popieriaus – standartinių rudų popierinių rankšluosčių, kurie paprastai greitai permirksta. Danga pavertė juos labiau atstumiančiais vandenį, o tai, anot autorių, rodo, kad sprendimas galėtų veikti ir su mažiau tvirtais popieriaus gaminiais.

    Pirmasis darbo autorius Sayanas Ganguly teigė, kad tokia danga leistų naudoti plonesnį popierių išlaikant reikiamą patvarumą. Jo vertinimu, tai teoriškai galėtų sumažinti gamybai reikalingų medžiagų kiekį, o kartu – ir išlaidas.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad iki realaus naudojimo dar yra keli žingsniai: reikės atlikti maisto saugos bandymus ir sulaukti reguliacinių vertinimų. Patys autoriai šį rezultatą vadina ankstyvos, mokslinių tyrimų stadijos, todėl komercializavimo terminas kol kas neaiškus.

  • Dažna klaida parsinešus grilyje keptą vištą: kodėl nereikėtų jos dėti į šaldytuvą karštos

    Grilyje kepta (rotisserie) višta dažnai gelbsti, kai reikia greitos vakarienės, tačiau parsinešus namo neretai daroma viena klaida – karšta višta iškart dedama į šaldytuvą.

    Kaip rašo „EatingWell“, maisto saugos specialistai įspėja: didelis, dar šiltas paukštis šaldytuve ilgai išlaiko šilumą ir gali pakelti temperatūrą aplinkui esantiems produktams.

    Tai svarbu, nes šaldytuve laikomas maistas turėtų išlikti pakankamai šaltas, kad lėtėtų bakterijų dauginimasis. Jei temperatūra pakyla, rizika didėja tiek pačiai vištai, tiek šalia laikomiems produktams.

    Be to, tanki vištos mėsa, ypač prie kaulo, atvėsta lėčiau, todėl ilgiau išlieka vadinamojoje „pavojingoje temperatūrų zonoje“, kai gedimas vyksta greičiau.

    Kas nutinka, kai karštą vištą įdedate į šaldytuvą

    Specialistų teigimu, visa višta dėl dydžio ir tankio „neatvėsta akimirksniu“ – ji ilgai skleidžia šilumą, kuri sušildo šaldytuvo orą ir netoliese esančius produktus.

    Dėl to šalia laikomi jautrūs produktai, pavyzdžiui, pienas ar kiaušiniai, trumpam gali atsidurti nepalankesnėse laikymo sąlygose.

    Pati višta taip pat nėra apsaugota: mėsa prie kaulo vėsta lėčiausiai, tad net jei išorė jau atrodo atvėsusi, vidus dar kurį laiką gali išlikti per šiltas.

    Dar viena detalė – višta dažniausiai jau būna patyrusi temperatūros svyravimų: nuo parduotuvės šildytuvo iki krepšio, kelionės namo ir tik tada šaldytuvo.

    Kaip laikyti vištą, kad greičiau atvėstų

    Rekomenduojama vištą išimti iš originalios pakuotės ir trumpai palikti, kol ją bus patogu liesti – maždaug 15–20 minučių.

    Tuomet patariama ją išardyti: nukaulinti mėsą salotoms ar takams, arba supjaustyti dalimis su kaulu, jei planuojate valgyti vėliau. Kai mėsa dar šilta, ją dažnai lengviau atskirti nuo kaulų.

    Išardytą vištą geriausia sudėti į negilius, sandarius indus – taip ji atvėsta greičiau ir šaldytuve laikosi tolygiau.

    Nurodoma, kad tokią vištą vertėtų suvartoti per 3–4 dienas. Susmulkinta vištiena taip pat gali būti užšaldoma keliems mėnesiams.

    Ne tik saugumas: svarbus ir skonis

    Originali vištos pakuotė dažniausiai skirta išlaikyti šilumą, o ne laikyti šaldytuve. Uždaryta dėžutėje ar maiše višta gali „garuoti“ pati savyje.

    Dėl to traški odelė greičiau suminkštėja, o mėsa gali tapti kietesnė ar „siūliška“. Laikant dalimis atskiruose induose, šios problemos dažnai pavyksta išvengti.

    Be to, straipsnyje atkreipiamas dėmesys ir į dar vieną aspektą: šiluma gali didinti plastiko irimo į maistą tikimybę, todėl parsinešus vištą patariama ją išimti iš plastikinės taros kuo greičiau.

  • Mokslininkai pastebėjo keistą Ramiojo vandenyno atspalvį: įtaria mikroplastikus

    Ramiajame vandenyne, netoli vadinamosios Didžiosios Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupos, vanduo per pastaruosius du dešimtmečius kai kuriose vietose ėmė atspindėti daugiau mėlynos ir žalios šviesos.

    Mokslininkai įtaria, kad šis neįprastas melsvai žalsvas (cianas) „parašas“ gali būti susijęs su vandenyje besikaupiančiomis itin smulkiomis plastiko dalelėmis.

    Naujas tyrimas rodo, kad mikroskopinės plastiko dalelės gali išsklaidyti pakankamai saulės šviesos, jog pokytis taptų aptinkamas net iš kosmoso – palydoviniais stebėjimais.

    Jei ši prielaida pasitvirtintų, tai galėtų tapti nauju būdu sekti beveik „nematomą“ taršą, kurią tiesiogiai išmatuoti vandenyne ypač sunku.

    Kur atsirado melsvai žalsvas „parašas“

    Didžioji Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupa nėra ištisa plūduriuojanti „sala“ – tai milžiniška zona tarp Havajų ir Kalifornijos, kurioje srovės sutelkia šiukšles: nuo žvejybos įrangos ir butelių iki smulkių fragmentų.

    2018 metais publikuotame vertinime teigta, kad šioje zonoje galėjo būti apie 1,8 trln. plastiko gabalėlių, išsidėsčiusių maždaug 1,6 mln. kvadratinių kilometrų plote. Didžiąją dalį vienetų sudarė mikroplastikai, nors didesnės nuolaužos sudarė didesnę masės dalį.

    Problema ta, kad pačios mažiausios dalelės sklando vandens storymėje, jas maišo srovės, jos neretai atsiduria žemiau paviršiaus ir gali būti mažesnės už planktoną – todėl jas surinkti ir įvertinti dideliuose plotuose itin sudėtinga.

    Tyrėjai svarstė, ar tokios dalelės gali palikti optinį pėdsaką – pakeisti, kaip vanduo sklaido ir „grąžina“ šviesą atgal į kosmosą.

    Kaip tai tikrinta palydoviniais duomenimis

    Bergeno universiteto (Norvegija) mokslininkai Shea Cheatham, Daniel Koestner ir Børge Hamre analizavo tris palydovinius vandenyno spalvos duomenų rinkinius, apimančius laikotarpį nuo 2002 metų rugpjūčio iki 2022 metų rugsėjo.

    Tarp jų buvo NASA MODIS instrumentu (Aqua palydovas) gauti matavimai ir du kelių palydovų produktai: ESA „Ocean Colour Climate Change Initiative“ bei „Copernicus GlobColour“.

    Visuose trijuose rinkiniuose netoli šiukšlių sankaupos buvo matomos sritys, kuriose kartu didėjo atspindėtos mėlynos ir žalios šviesos kiekis, o vizualizacijose susiformavo neįprastas cianinis atspalvis.

    Vis dėlto vien palydovinis signalas dar neatsako į klausimą, kas tiksliai keičia vandenyno optines savybes – tokį pokytį gali lemti ir natūralūs procesai.

    Kodėl įtariamas plastikas ir kas dar neaišku

    Tyrėjų idėja remiasi laboratoriniais bandymais, kurie rodė, kad itin smulkios plastiko dalelės matomą šviesą sugeria palyginti menkai, bet ją efektyviai sklaido, ypač ties riba tarp mėlynos ir žalios šviesos (apie 490 nanometrų).

    Kad sumažintų „klaidingų pavojaus signalų“ riziką, mokslininkai atliko modeliavimus ir testavo, kaip panašus ryškėjimas galėtų atsirasti dėl fitoplanktono, natūralių suspenduotų dalelių, ištirpusios organinės medžiagos ir mikroplastikų pokyčių.

    Modeliuose, kuriuose buvo vertinami tik natūralūs pokyčiai, cianinis „parašas“ pasirodė maždaug 3 proc. ryškėjimo scenarijų. Kai įtraukti mikroplastikai, tokių scenarijų dalis išaugo iki maždaug 13 proc.

    Tai dar neįrodo, kad spalvos pokytį sukelia būtent plastikas, tačiau sustiprina prielaidą, jog augančios mikroplastikų koncentracijos gali būti viena iš priežasčių.

    Didžiausia trūkstama grandis – tiesioginis „suderinimas“: reikia lauko matavimų, kurie leistų palydovinį signalą patikimai susieti su realiomis mikroplastikų koncentracijomis tose pačiose vietose.

    Jei tai pavyktų, ateityje palydovai galėtų padėti sekti mikroskopinės taršos kaupimąsi milžiniškuose vandenynų plotuose, nereikalaujant nuolatinių mėginių ėmimų iš kiekvienos vietos.

    Tyrimas paskelbtas žurnale „Communications Earth & Environment“.

  • Ramiajame vandenyne fiksuojamas melsvai žalsvas atspalvis: įtariama mikroplastiko įtaka

    Netoli Didžiosios Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupos dalis vandens per pastaruosius du dešimtmečius tapo pastebimai melsvai žalsva. Mokslininkai įtaria, kad šį neįprastą atspalvį gali lemti vandenyje besikaupiantis mikroplastikas.

    Kaip rašo „ZME Science“, naujame tyrime teigiama, jog mikroskopinės plastiko dalelės gali išsklaidyti pakankamai saulės šviesos, kad jų „pėdsakas“ būtų atpažįstamas net iš kosmoso. Jei hipotezė pasitvirtintų, tai atvertų naują būdą sekti beveik nematomą taršą.

    Didžioji Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupa nėra vientisa plūduriuojanti „sala“. Tai milžiniška zona tarp Havajų ir Kalifornijos, kur srovės sutelkia žvejybos įrangos liekanas, butelius, fragmentus ir didžiulius kiekius smulkių plastiko dalelių.

    Problema ta, kad smulkiausios dalelės neplūduriuoja vien paviršiuje – jos pasklinda vandens storymėje, yra maišomos srovių ir todėl jas itin sudėtinga surinkti bei išmatuoti didžiuliuose plotuose. Būtent dėl to tyrėjai ieško netiesioginių būdų, kaip įvertinti mikroplastiko kaupimąsi.

    Palydovai užfiksavo spalvos pokytį

    Tyrėjų grupė iš Norvegijos Bergeno universiteto analizavo tris palydovinius vandenyno spalvos duomenų rinkinius, apimančius laikotarpį nuo 2002 metų rugpjūčio iki 2022 metų rugsėjo. Į analizę įtraukti tiek NASA MODIS (Aqua palydovas) matavimai, tiek kelių palydovų produktai, parengti ESA bei „Copernicus“ programų.

    Visuose trijuose duomenų rinkiniuose šalia šiukšlių sankaupos aptiktos zonos, kuriose kartu didėjo atspindėtos mėlynos ir žalios šviesos kiekis. Vizualizacijose tai pasireiškė neįprastu ciano (melsvai žalsvu) „parašu“.

    Vien tokio sutapimo nepakanka išvadai, kad dėl pokyčio kaltas plastikas: vandenyno spalvą gali pakeisti ir natūralūs procesai. Todėl mokslininkai bandė įvertinti, ar mikroplastikas galėtų būti tikėtinas paaiškinimas.

    Kaip mikroplastikas gali „pakeisti“ vandenį

    Vandenynas atrodo mėlynas daugiausia todėl, kad vanduo stipriau sugeria ilgesnio bangos ilgio matomos šviesos spindulius, o mėlyna šviesa „išlieka“ labiau. Tačiau vaizdą keičia ir tai, kas yra ištirpę ar pakibę vandenyje: fitoplanktonas, organinės medžiagos, įvairios dalelės.

    Tyrime pabrėžiama, kad mikroplastikas elgiasi kitaip nei daugelis natūralių priemaišų. Daugybė smulkių plastiko dalelių sugeria palyginti mažai matomos šviesos, bet ją efektyviai išsklaido, dalį saulės spindulių „grąžindamos“ atgal į paviršių.

    Ankstesni laboratoriniai bandymai rodė, kad toks sklaidos efektas gali būti ryškesnis ties maždaug 490 nanometrų riba – tarp mėlynos ir žalios šviesos. Tai leido suformuluoti patikrinamą prielaidą: didėjant vandenyje pakibusių mikroplastikų koncentracijai, kai kuriuose bangos ilgiuose vanduo gali atrodyti „šviesesnis“.

    Modeliai mikroplastiką laiko tikėtinu veiksniu

    Norėdami patikrinti alternatyvias versijas, mokslininkai atliko kompiuterines simuliacijas, kaip optinis „parašas“ kistų dėl skirtingų priežasčių. Buvo modeliuojami fitoplanktono bendrijų pokyčiai, natūralios pakibusios dalelės, ištirpusi organinė medžiaga ir mikroplastikai – iš viso sugeneruota daugiau kaip 50 000 scenarijų, kurie sukeltų tam tikrą „pašviesėjimą“.

    Rezultatai parodė skirtumą: kai simuliacijose buvo leidžiami tik natūralūs pokyčiai, ciano „parašas“ pasirodė maždaug 3 proc. pašviesėjimo scenarijų. Kai į modelius įtrauktas mikroplastikas, toks atitikimas išaugo iki maždaug 13 proc.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai vis dar nėra galutinis įrodymas, jog būtent plastikas jau pakeitė vandenyno spalvą. Vis dėlto, jų teigimu, toks signalas tampa gerokai lengviau paaiškinamas, kai atsižvelgiama į mikroplastikų koncentracijos kitimą.

    Kodėl šis signalas svarbus

    Smulkiausios plastiko dalelės yra vienos sunkiausiai stebimų ir praktiškai neįmanomų pašalinti jūros „valymo“ priemonėmis, kurios dažniausiai orientuotos į didesnius plūduriuojančius objektus. Tyrime daugiausia dėmesio skiriama dalelėms, mažesnėms nei 300 mikrometrų – tai mažiau nei trečdalis milimetro.

    Nors vandens mėginių ėmimas ir laboratoriniai tyrimai gali tiksliai nustatyti taršą, tokie matavimai aprėpia tik labai mažas vandenyno dalis. Palydovai, priešingai, nuolat stebi milžiniškus plotus, todėl ilgainiui galėtų padėti identifikuoti mikroplastiko kaupimosi regionus.

    Vis dėlto esminis žingsnis dar priešakyje: reikia tiesiogiai palyginti palydovinį spalvos pokytį su realiais mikroplastikų matavimais vandenyje tose pačiose vietose. Tyrėjai nurodo, kad tam būtini papildomi lauko tyrimai, kad būtų galima patikimiau atskirti mikroplastikų signalą nuo natūralių dalelių ar biologinių pokyčių.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Communications Earth & Environment“.

  • Mokslininkai: Ramiojo vandenyno šiukšlių sūkurys gali keisti vandenyno spalvą

    Mokslininkai: Ramiojo vandenyno šiukšlių sūkurys gali keisti vandenyno spalvą

    Didžioji Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupa – milžiniškas plastiko atliekų sūkurys Šiaurės Ramiajame vandenyne – gali būti pasiekusi tokį mikroplastikų kiekį, kad ima keisti paties vandenyno spalvą.

    Tokį scenarijų kelia naujas Bergeno universiteto (Norvegija) okeanų optikos specialistų Shea Cheatham, Danielio Koestnerio ir Børge Hamre tyrimas, apie kurį rašo „ScienceAlert“.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši šiukšlių „dėmė“ nėra vientisas plūduriuojantis sąvartynas – atliekos išsisklaidžiusios didžiuliame plote ir ilgą laiką buvo laikomos per daug išblaškytomis, kad būtų aiškiai matomos palydovinėse nuotraukose.

    Tačiau naujoji analizė rodo kitą galimą kryptį: net jei atskiri plastiko gabalėliai iš kosmoso „nesimato“, jų sukeliamas optinis efektas vandenyje gali būti aptinkamas kaip subtilus spalvos pokytis.

    Kas yra šiukšlių sankaupa ir kuo išsiskiria mikroplastikai

    Didžioji Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupa susidaro dėl didelio žiedinio srovių sistemos – vadinamojo sūkurio (gyre) – kuris „surenka“ ir koncentruoja plūduriuojančias atliekas.

    2018 metais atlikta apžvalga skaičiavo, kad šioje zonoje gali būti apie 1,8 trln. plastiko gabalėlių, kurių bendra masė siekia maždaug 79 000 metrinių tonų.

    Dalis bendros masės siejama su išmesta ar pamesta žvejybos įranga, o vėlesnis tyrimas didesnių atliekų kilmę reikšminga dalimi siejo su žvejybos pramone Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Taivane ir Jungtinėse Valstijose.

    Vis dėlto pagal vienetų skaičių aiškiai dominuoja mikroplastikai: tyrime minimas vertinimas, kad jie gali sudaryti apie 94 proc. visų gabalėlių, nors masėje tai būtų tik apie 8 proc.

    Kaip plastikas gali „nudažyti“ vandenyną

    Tyrėjai pirmiausia laboratorijoje nagrinėjo, kaip mikroplastiko fragmentai sugeria ir sklaido šviesą, ir šias savybes lygino su natūraliomis jūros vandenyje randamomis medžiagomis, pavyzdžiui, fitoplanktonu ar mineralais.

    Pasak Shea Cheatham, mikroplastikai matomoje šviesos spektro dalyje paprastai sugeria nedaug, tačiau gana stipriai sklaido šviesą. Dėl to vanduo gali „pašviesėti“, o ryškėjimas pasireikšti vienu metu mėlynuose ir žaliuose bangos ilgiuose.

    Tyrėjų teigimu, toks kartu mėlynos ir žalios šviesos ryškėjimas yra neįprastas. Pavyzdžiui, fitoplanktonas sugeria mėlyną ir raudoną šviesą, todėl vandenynas dažniau atrodo žalesnis, o ištirpusi organinė medžiaga sugeria daugiau mėlynos šviesos, todėl vanduo gali atrodyti tamsesnis ar rusvesnis.

    Tuomet komanda pasitelkė modeliavimą ir tikrino, ar toks optinis „parašas“ apskritai galėtų būti užfiksuotas šiuolaikiniais palydovais. Simuliacijos leido manyti, kad poveikis gali pasireikšti esant tokioms mikroplastikų koncentracijoms, kurios jau gali būti realios šiukšlių sankaupoje.

    Ką parodė palydoviniai duomenys ir ko dar trūksta

    Toliau mokslininkai peržiūrėjo jau sukauptus palydovinius įrašus ir teigia aptikę subtilų, bet statistiškai reikšmingą vandenyno spalvos pokytį netoli Didžiosios Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupos.

    2002–2022 metų stebėjimuose fiksuotas laipsniškas „pašviesėjimas“ mėlynuose ir žaliuose bangos ilgiuose – tyrėjai šį reiškinį apibūdina kaip augantį žydrą (cianinį) atspalvį.

    Vis dėlto tai dar nėra galutinis įrodymas, kad būtent mikroplastikai sukelia spalvos pokytį. Tyrėjai nurodo, kad tam tikros natūralių aplinkos pokyčių kombinacijos teoriškai taip pat galėtų suformuoti panašų signalą, nors tokie scenarijai jų simuliacijose pasitaikė retai.

    Norint galutinai patvirtinti priežastį, reikėtų tiesioginių matavimų vietoje – t. y. nuvykti į šiukšlių sankaupos zoną, atlikti optinius vandens mėginių tyrimus ir tiksliai įvertinti mikroplastikų kiekį.

    Jei hipotezė pasitvirtintų, tai būtų dar vienas ženklas, kad plastiko tarša daro poveikį ne tik gyvūnijai ar maisto grandinei, bet ir didelio masto fizinėms vandenyno savybėms. Kartu tyrėjai primena, kad mikroplastikų pašalinimas iš vandens stulpelio, ypač smulkiausių dalelių, iš esmės yra beveik neįmanomas – todėl svarbiausia užkirsti kelią jiems patekti į vandenį.

  • Indaplovę kraunate neteisingai? 7 taisyklės, kurios padės išvengti nešvarių indų ir kvapo

    Daugelis indaplovę laiko beveik „įjunk ir pamiršk“ įrenginiu, tačiau rezultatas dažnai nuvilia: ant lėkščių lieka apnašų, stiklinės apsineša, o viduje atsiranda nemalonus kvapas. Dažniausia priežastis – ne gedimas, o netinkamas sukrovimas ir vandens srautų užblokavimas.

    Specialistai pabrėžia, kad pirmiausia verta vadovautis konkretaus modelio instrukcija, nes purkštukų išdėstymas ir krepšių konstrukcija skiriasi. Vis dėlto yra kelios universalios taisyklės, kurios tinka daugumai šiuolaikinių indaplovių.

    Pradėkite nuo paprasto paruošimo

    Indų nereikia nuplauti iki švarumo, tačiau nuo jų būtina nugramdyti didesnius maisto likučius. Likę trupiniai ilgainiui kemša filtrą, blogina vandens cirkuliaciją ir tampa viena pagrindinių kvapo priežasčių.

    Gamintojai taip pat atkreipia dėmesį, kad pernelyg kruopštus išankstinis skalavimas gali sumažinti ploviklio veiksmingumą, nes jam tampa sunkiau „įsikibti“ į nešvarumus. Praktinis principas paprastas: pašalinkite stambius likučius, bet indų nešveiskite kaip rankomis.

    Teisingas krepšių užpildymas

    Viršutiniame krepšyje geriausia dėti lengvesnius ir trapesnius indus: stiklines, puodelius, mažus dubenėlius, smulkius virtuvės įrankius. Svarbu, kad jų neuždengtų dideli daiktai ir vanduo galėtų pasiekti vidines sieneles.

    Apatiniame krepšyje vieta skirta didesniems ir tvirtesniems indams: lėkštėms, dideliems dubenims, puodams ir keptuvėms, jei jie pritaikyti plauti indaplovėje. Indus dėkite taip, kad jie šiek tiek remtųsi, bet nesusiglaustų visiškai, nes tada vanduo ir ploviklis nepasiekia paviršių.

    Dažna klaida – dubenis ar dėžutes sudėti vieną į kitą taip, kad susidarytų „kišenės“, kuriose kaupiasi purvinas vanduo. Tokiais atvejais po ciklo randamos balos ir nešvarumai, o džiovinimas tampa prastesnis net ir pasirinkus intensyvesnę programą.

    Paskutinis patikrinimas, kurį pamiršta beveik visi

    Prieš uždarydami dureles ranka pasukite purškimo svirtis ir įsitikinkite, kad jos niekur nekliūva. Jei svirtis atsiremia į kepurę, lentelę ar aukštesnį puodą, dalis indų liks neplauti, nes vanduo tiesiog nesisuks pagal numatytą trajektoriją.

    Jei po plovimo matote neištirpusių ploviklio likučių, tai dažnai signalizuoja, kad kažkas užblokavo vandens srautą prie dozatoriaus arba indaplovė buvo perkrauta. Tokiu atveju verta sumažinti indų kiekį ir peržiūrėti, ar niekas neuždengia ploviklio skyrelio.

    Atskira tema – plastikas. Tyrimai rodo, kad intensyvus karštis ir mechaninis poveikis gali spartinti kai kurių plastikų dėvėjimąsi, todėl daliai žmonių aktualu mažinti plastiko plovimą indaplovėje arba rinktis tik aiškiai indaplovei pritaikytus gaminius.

  • Mikroplastikai jau jūsų namuose: ką mokslas žino apie riziką ir kaip ją sumažinti

    Mikroplastikai jau jūsų namuose: ką mokslas žino apie riziką ir kaip ją sumažinti

    Mikroplastikai yra smulkios plastiko dalelės, mažesnės nei 5 milimetrai, susidarančios ir iš pradžių mažos, ir suirus didesniems plastiko gaminiams. Terminas moksle išpopuliarėjo po 2004 metais paskelbto tyrėjo Richardo Thompsono darbo, o pastarąjį dešimtmetį tema tapo viena aktyviausiai tiriamų taršos krypčių.

    Šios dalelės aptinkamos vandenynuose, dirvožemyje ir ore, todėl su jomis susiduria praktiškai visi. Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausi klausimai šiandien sukasi ne apie tai, ar mikroplastikų yra, o kiek jų patenka į žmogaus organizmą ir kokios gali būti ilgalaikės pasekmės.

    Kas iš tiesų yra mikroplastikai?

    Mokslininkai dažniausiai skiria pirminius mikroplastikus, kurie gaminami tyčia pramonėje ar produktuose, ir antrinius, atsirandančius irimo metu, kai didesni plastiko daiktai skyla į vis smulkesnes dalis. Vis dažniau atskirai akcentuojamos ir tekstilės mikropluošto dalelės, atsipalaiduojančios dėvint ar skalbiant sintetinius audinius.

    Tekstilės mikropluoštas laikomas reikšmingu taršos šaltiniu dėl greitosios mados masto ir ribotų tekstilės perdirbimo apimčių. Dėl to mikroplastikų problema glaudžiai susijusi ne tik su pakuotėmis, bet ir su drabužių vartojimu bei atliekų tvarkymu.

    Poveikis gamtai: nuo jūros iki dirvos

    Vandenyje mikroplastikai gali būti praryti įvairių rūšių organizmų, o poveikis priklauso nuo dalelių dydžio, formos ir cheminės sudėties. Tyrimai rodo, kad kai kurioms rūšims tai siejama su mechaniniu dirginimu, užsikimšimu, uždegiminėmis reakcijomis ir kitais biologiniais pokyčiais.

    Dirvožemyje plastiko dalelės gali keisti struktūrą, vandens sulaikymą ir mikroorganizmų bendrijas, o tai ilgainiui gali atsiliepti dirvos derlingumui ir augalų būklei. Vis dėlto ilgalaikes pasekmes įvertinti sudėtinga, nes tarša yra labai nevienalytė, o poveikis dažnai priklauso nuo vietos sąlygų.

    Ką žinome apie riziką žmogui?

    Didžiausias neapibrėžtumas išlieka vertinant, kaip mikroplastikai veikia žmogaus sveikatą realiomis, kasdienėmis sąlygomis. Tyrėjai sutaria, kad poveikio keliai yra keli: dalelės aptinkamos ore, ypač patalpų dulkėse, jos gali patekti su maistu ir vandeniu, o dalis taršos siejama ir su transportu, pavyzdžiui, nuo padangų dilimo.

    „Mikroplastikai yra ir kambaryje, kuriame dabar sėdite: jie ore, dulkėse, nuo drabužių ir pakuočių“, – sakė nepriklausoma mokslininkė Heather Leslie.

    Tačiau vien to, kad dalelės aptinkamos aplinkoje ir žmogaus kasdienybėje, nepakanka tvirtoms išvadoms apie konkretų poveikį sveikatai. Šiuo metu trūksta vienareikšmiškų įrodymų, kurie leistų tiksliai susieti apibrėžtą mikroplastikų poveikio lygį su konkrečiomis ligomis, nors laboratoriniai ir gyvūnų tyrimai kelia pagrįstų klausimų dėl uždegiminių ir imuninės sistemos pokyčių.

    Papildomas aspektas yra tai, kad plastikai gali pernešti ar išskirti chemines medžiagas, tarp jų ir PFAS grupės junginius, kurių dalis siejama su padidėjusia rizika sveikatai. Dėl šios priežasties mokslinė diskusija vis dažniau apima ne tik pačias daleles, bet ir jų cheminį „krūvį“ bei sąveiką su kitais teršalais.

    Kaip realiai sumažinti poveikį?

    Specialistai skiria dvi kryptis: sisteminius sprendimus ir kasdienius įpročius. Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausią efektą duoda mažesnė plastiko gamyba, griežtesnis reguliavimas, geresnis atliekų surinkimas ir perdirbimas, nes tarša susidaro visoje grandinėje nuo gamybos iki atliekų.

    Kasdieniame gyvenime siūloma palaipsniui mažinti vienkartinių plastiko gaminių naudojimą, rinktis ilgaamžes alternatyvas, o maisto ir gėrimų atveju dažniau teikti pirmenybę stiklui ar metalui. Taip pat verta atkreipti dėmesį į patalpų dulkes ir vėdinimą, nes dalis mikroplastikų patenka būtent per orą.

    „Ilgainiui svarbiausia yra kolektyvinis veiksmas ir spaudimas sprendimų priėmėjams, o trumpuoju laikotarpiu padeda paprasti pasirinkimai namuose“, – sakė Heather Leslie.

    Kodėl ši tema niekur nedings?

    Mokslininkai pabrėžia, kad plastiko tarša yra ilgalaikė, nes plastikas aplinkoje suyra lėtai, o jau išmestos atliekos dar ilgai skaidysis į smulkesnes daleles. Net ir sumažinus gamybą, anksčiau pagamintas plastikas aplinkoje išliks dešimtmečius, todėl mikroplastikų kiekiai trumpuoju laikotarpiu savaime nemažės.

    Vis dėlto per pastaruosius metus sparčiai tobulėja mikroplastikų aptikimo metodai, rizikos vertinimo modeliai ir taršos stebėsena, o tai leidžia tiksliau nustatyti šaltinius ir veiksmingiausias prevencijos priemones. Ekspertai tikisi, kad augant duomenų kiekiui, visuomenės sveikatos rekomendacijos taps konkretesnės, o reguliavimas labiau orientuosis į didžiausią taršą generuojančias sritis.

  • Mikroplastikai kosmetikoje uždrausti, bet jų vis dar yra: štai kodėl taip nutiko ES

    Mikroplastikai kosmetikoje uždrausti, bet jų vis dar yra: štai kodėl taip nutiko ES

    Rinka auga, klausimų daugėja

    Grožio industrija pastaraisiais metais sparčiai auga, o socialiniuose tinkluose vis dažniau aptariami ne tik produktų pažadai, bet ir jų sudėtis. Dalis kremų, šveitiklių ar makiažo priemonių vis dar gali turėti mikroplastikų, nors ES jau ėmėsi ribojimų.

    Mikroplastikai – tai smulkios plastiko dalelės, kurios gali patekti į aplinką, o galimas poveikis sveikatai tebėra aktyviai tiriamas. Diskusijose pabrėžiama, kad svarbu atskirti netyčinį plastiko patekimą nuo sąmoningai į gaminius dedamų polimerų.

    Kas iš tiesų slepiasi sudėtyje?

    Mikroplastikų galima aptikti tiek nuplaunamuose produktuose, pavyzdžiui, veido šveitikliuose, tiek nenunuplaunamuose, kaip drėkinamieji kremai ar lūpų dažai. Kosmetikoje jie naudojami dėl skirtingų savybių: suteikti glotnumą, tekstūrą ar blizgesį.

    Aplinkos chemikai atkreipia dėmesį, kad problemą dažnai stiprina ne vien plastiko dalelės, bet ir priedai. Plastikuose gali būti plastifikatorių, dažiklių bei kitų medžiagų, kurios didina riziką aplinkai ir gali kelti papildomų klausimų dėl ilgalaikio poveikio žmogui.

    Tarp dažniau minimų grupių yra ir PFAS, vadinamosios itin patvarios sintetinės cheminės medžiagos. Jos siejamos su aplinkos tarša dėl ilgo irimo, todėl ES kontekste vis garsiau kalbama apie platesnį tokių medžiagų reguliavimą.

    Kodėl mikroplastikai dar neišnyko?

    ES mikroplastikų ribojimai įtvirtinti Europos Komisijos 2023 metais priimtame reglamente, kuris apima ne tik kosmetiką. Dokumente numatyti ribojimai ir kitoms produktų grupėms, pavyzdžiui, plovikliams ar trąšoms, jei mikroplastikai į jas dedami tyčia.

    Tačiau kosmetikos atveju taikomi pereinamieji laikotarpiai, todėl dalis gaminių dar kurį laiką gali likti prekyboje. Pagal nustatytą tvarką nuplaunami asmens priežiūros produktai turėtų būti palaipsniui išimti iki 2027 metų spalio 16 dienos, nenunuplaunama kosmetika – iki 2029 metų spalio 16 dienos, o kai kurios makiažo priemonės – iki 2035 metų spalio 16 dienos.

    Svarbu tai, kad pereinamieji terminai daugiausia susiję su pateikimu į rinką, o ne momentiniu visų atsargų dingimu. Tai reiškia, kad įmonės gali dar kurį laiką parduoti anksčiau pagamintas partijas, todėl vartotojai mikroplastikų kosmetikoje gali aptikti ir po ribojimų įsigaliojimo.

    Kokios alternatyvos ir ką gali vartotojai?

    Ekspertai pabrėžia, kad mikroplastikus įmanoma pakeisti alternatyviomis medžiagomis, pavyzdžiui, biologiškai skaidomomis dalelėmis iš augalinės kilmės žaliavų. Kaip vienas pavyzdžių minimos ryžių lukštų pagrindu išgaunamos dalelės, galinčios atlikti panašią funkciją kaip mikroplastikai.

    Vartotojams patariama atidžiau skaityti sudėtį ir stebėti, kaip gamintojai keičia formules artėjant pereinamųjų laikotarpių pabaigai. Reguliavimas ES mastu laikomas precedentu, kuris gali turėti įtakos ir kitų patvarių cheminių medžiagų griežtesniam vertinimui ateityje.

  • Mikroplastikai vandenyne: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka ir kodėl tai pavojinga

    Mikroplastikai vandenyne: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka ir kodėl tai pavojinga

    Vandenynuose daug kas nematoma plika akimi, tačiau viena ryškiausių šiuolaikinių problemų yra mikroplastikai. Jungtinių Tautų vertinimu, kasmet į jūras ir vandenynus patenka apie 52 mln. tonų plastiko atliekų, kurios ilgainiui suyra į trilijonus smulkių dalelių.

    Mikroplastikai – tai mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės, randamos tiek vandens paviršiuje, tiek gelmėse. Jos gali būti skirtingų formų ir spalvų, todėl stebėjimas ir tikslus kiekybinis įvertinimas mokslininkams išlieka sudėtinga užduotis.

    Ieškodami atsakymų, kaip mikroplastikai patenka į jūrą ir kuo jie pavojingi, „Euronews Tech Talks“ lankėsi Flandrijos jūrų institute VLIZ Ostendėje, Belgijos pakrantėje. Čia tyrėjų komanda renka Šiaurės jūros mėginius ir vertina taršos mastą bei poveikį ekosistemoms.

    Kaip plastikas virsta mikroplastiku

    Mikroplastikų šaltiniai paprastai skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminiai – tai pramonėje gaminamos mažos plastiko granulės ar mikrodalelės, kurios į aplinką gali patekti dėl praradimų gamybos grandinėje ar netvarkingo tvarkymo.

    Antriniai mikroplastikai susidaro iriantis didesnėms plastiko atliekoms: pakuotėms, vienkartiniams gaminiams, žvejybos įrankių fragmentams. Bangos, vėjas ir saulės ultravioletiniai spinduliai plastiko paviršių ardo, todėl dalelės smulkėja ir lengviau pasklinda.

    VLIZ vyresnioji tyrėja Ana Catarino pabrėžia, kad taršos dinamika susijusi ir su klimato kaita, nes šilumos bangos, temperatūros svyravimai bei intensyvesnė saulės spinduliuotė gali spartinti plastiko irimą pakrantėse. Tai reiškia, kad net seniai į aplinką patekusios atliekos gali tapti nuolatiniu mikroplastikų šaltiniu.

    „Jei turime daugiau saulėtų dienų, didesnę ultravioletinę spinduliuotę ir karščio bangas, plastikai pakrantėse gali irti greičiau“, – sakė A. Catarino.

    Kaip laboratorijos aptinka daleles

    Mikroplastikus aptikti sunku dėl jų dydžio ir formų įvairovės, be to, dalis dalelių vizualiai primena organines medžiagas. VLIZ podoktorantūros tyrėja Nelle Meyers su komanda kūrė pusiau automatizuotą metodą, kuris pagreitina dalelių atpažinimą.

    Tyrimas pradedamas nuo mėginio paėmimo specialiu tinklu, po to mėginys išvalomas nuo organinių priemaišų. Tuomet jis dažomas dažikliu „Nile Red“ ir tiriamas fluorescenciniu mikroskopu, o gauti vaizdai analizuojami programomis, kurios įvertina, ar dalelė yra plastikas ir kokiai grupei ji gali priklausyti.

    „Norėjome automatizuoti procesą, kad viskas vyktų greičiau. Parašėme kodą, todėl įkėlus nuotrauką vaizdo analizė atliekama automatiškai“, – sakė N. Meyers.

    Pasak tyrėjų, fluorescenciniai mikroskopai daugelyje laboratorijų yra palyginti įprasti, todėl metodas gali būti pritaikomas plačiau. Vis dėlto jis turi ribojimų: ne visada pateikia išsamią informaciją apie tikslią dalelių cheminę sudėtį ir gali patikimiau atpažinti tik dalį polimerų.

    Kuo mikroplastikai pavojingi ekosistemoms

    Kaip ir didesnes plastiko šiukšles, mikroplastikus gali praryti jūrų gyvūnai, o mažiausios dalelės pasiekia planktoną ir kitus smulkius organizmus. Tai svarbu todėl, kad planktonas yra jūrų maisto grandinių pagrindas, tad poveikis gali persiduoti aukštesniems mitybos lygmenims.

    Mokslininkai aiškina, kad dalelės gali dirginti virškinimo sistemą, užkimšti žarnyną, mažinti maisto įsisavinimą ir energijos atsargas. Dėl to organizmams sunkiau augti ir daugintis, o ilgainiui tai gali keisti populiacijų struktūrą ir visos ekosistemos stabilumą.

    „Mikroplastikai gali užkimšti skrandį ir žarnyną, todėl organizmai negauna maistinių medžiagų. Tai kelia nerimą, nes jie gali nebesidauginti, o jų populiacija silpnės“, – sakė A. Catarino.

    Tyrėjai pabrėžia ir dar vieną aspektą: mikroplastikų poveikis dažnai vertinamas kartu su kitais stresoriais, tokiais kaip kylanti jūros temperatūra ar vandenyno rūgštėjimas. Net jei vien mikroplastikų dozė nėra mirtina, bendras kelių veiksnių poveikis gali būti stipresnis ir labiau nenuspėjamas.