Tag: Mikroplastikas

  • Prancūzų inžinierius pasiūlė namus šiltinti iš perdirbtų statybinių pirštinių

    Prancūzų inžinierius Alexis Le Dezas sugalvojo, kaip panaudotas statybines pirštines paversti žaliava namų sienų šiltinimui. Jo kuriama technologija „ISOGANTS“ siekia mažinti milijonų sintetinių pirštinių atliekas, kurios dažnai sudeginamos arba ilgainiui suyra į mikroplastiką.

    Apie šį projektą rašo portalas antena3.ro. Idėja gimė pastebėjus, kiek vienoje statybvietėje sunaudojama pirštinių ir kaip greitai jos tampa šiukšlėmis, nors dažnai būna panaudotos tik kelis kartus.

    Inžinierius savo skaičiavimus pradėjo nuo realaus pavyzdžio: senelių namų statybose Breste (Bretanėje) aštuonių žmonių brigadai įmonė nupirko daugiau nei 2 000 porų pirštinių už maždaug 4 500 eurų. Išplečiant tokį vartojimą į daugybę statybviečių Europoje, atliekų mastas tampa milžiniškas.

    Didelė dalis tokių pirštinių gaminamos iš sintetinių medžiagų, pavyzdžiui, didelio tankio polietileno, kevlaro ar poliamidų. Dėl šios sudėties jos yra patvarios naudojant, tačiau atliekų tvarkymo požiūriu – sudėtingos, ypač jei patenka į aplinką ir virsta mikroplastiku.

    Kaip gimė „ISOGANTS“ idėja

    Proveržis, pasak aprašymo, įvyko atsitiktinai: vaikščiodamas po turgų A. Le Dezas pamatė meistrą, aštrinantį peilius didelio greičio abrazyviniais diskais. Tada jis suprato, kad tokią medžiagą nebūtina pjaustyti ašmenimis – ją galima „išardyti“ abrazyvu, kuris išpina pluoštą.

    Inžinierius įsigijo naudotą stacionarų šlifavimo įrenginį ir jį modifikavo. Kietas gumos ir tekstilės mišinys, perdirbtas tokiu būdu, virto minkšta, puria ir tolygia mase, primenančia vilną – savo struktūra panašia į pluoštinę šilumos izoliaciją.

    Ko dar trūksta iki komercinio sprendimo

    Projekto sumanymas apima ir surinkimo infrastruktūrą: specialius surinkimo taškus būtų galima įrengti, pavyzdžiui, statybvietėse esančiuose biurų konteineriuose arba mobiliųjų brigadų automobiliuose. Taip pirštinės būtų surenkamos ten, kur jos ir sunaudojamos.

    Pirmieji bandymai su sumažintais modeliais parodė daug žadančius šilumos laidumo ir šiluminės inercijos rodiklius. Skelbiama prognozė, kad tokia izoliacija galėtų padėti apsaugoti sienas ir nuo žiemos šalčių, ir nuo vasaros karščio net iki penkiasdešimties metų.

    Vis dėlto, kad iš pirštinių pagaminta medžiaga taptų realia komercine alternatyva įprastoms šiltinimo plokštėms, reikės sertifikavimo. Tai apimtų standartizuotus bandymus dėl šiluminės varžos, garso izoliacijos, ilgaamžiškumo ir ypač svarbaus gyvenamiesiems pastatams parametro – atsparumo ugniai.

    Be to, teks sukurti patikimą tiekimo grandinę – nuo surinkimo iki apdorojimo ir galutinio produkto pritaikymo statybose. Tik tuomet sprendimas galėtų tapti plačiau naudojamas, o ne likti perspektyvia laboratorine ar bandomąja idėja.

  • Jakartos įlankoje gaudomos žaliosios midijos gali kaupti šviną ir mikroplastiką

    Indonezijos sostinės Jakartos įlankoje jau dešimtmečius gaudomos azijinės žaliosios midijos yra vienas pigiausių baltymų šaltinių, tačiau jų vartojimas kelia vis daugiau klausimų dėl taršos. Mokslininkų tyrimai rodo, kad šie moliuskai, filtruodami vandenį, gali sukaupti žmogui potencialiai kenksmingų medžiagų.

    Apie šią problemą rašo leidinys „Hamu es Gyemant“, atkreipdamas dėmesį į tai, kad midijos Jakartoje išlieka itin paklausios būtent dėl mažos kainos. Vietos gyventojams tai prieinamas produktas, o žvejų šeimoms – svarbus pragyvenimo šaltinis.

    Midijos dažniausiai auginamos ant virvių, pritvirtintų prie jūros dugno, o derlius renkamas neriant į 4–5 metrų gylį. Teigiama, kad vienas nėrimas gali trukti iki 45 minučių, o oras neretai tiekiamas per senus kompresorius – jų gedimai gali kelti rimtą pavojų nardytojams.

    Didžiausia rizika siejama su aplinka, kurioje šie moliuskai auga: į Jakartos įlanką ilgą laiką patekdavo buitinės nuotekos, plastiko atliekos ir pramonės teršalai. Kadangi žaliosios midijos maitinasi filtruodamos vandenį, jų audiniuose gali kauptis sunkieji metalai, pavyzdžiui, švinas ir gyvsidabris, taip pat mikroplastikas.

    Tyrimai rodo taršos pėdsakus

    Taršos pasekmes patvirtina ir moksliniai darbai. 2018 metais publikuotame tyrime apie 60 proc. tirtų midijų buvo užfiksuotos kriauklių deformacijos, kurias mokslininkai siejo su kompleksiniu sunkiųjų metalų ir kitų aplinkos veiksnių poveikiu.

    Kitas tyrimas, paskelbtas 2025 metais, analizavo mėginius iš penkių Jakartos turgų. Juose aptikta mikroplastiko dalelių ir potencialiai kenksmingų junginių – tai sustiprino diskusiją dėl tokio produkto saugumo.

    Tuo pačiu pabrėžiama, kad rizikos lygis gali priklausyti nuo suvalgomo kiekio ir konkrečios taršos koncentracijos. Kitaip tariant, svarbios ne tik pačios medžiagos, bet ir tai, kiek jų iš tiesų patenka į žmogaus organizmą per mitybą.

    Kodėl midijos vis tiek išlieka paklausios

    Nepaisant galimų grėsmių, žaliosios midijos Jakartoje išlieka populiarios – jos dažnai būna pigesnės už mėsą ir padeda užtikrinti kasdienį baltymų poreikį mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms.

    Be to, jų gavyba yra vienas iš svarbiausių vietos žvejų pragyvenimo šaltinių. Dėl to problema tampa ne tik sveikatos, bet ir socialine: griežtesni ribojimai galėtų atsiliepti šeimų pajamoms, o taršos mažinimas reikalautų ilgalaikių sprendimų.

  • Tyrimas: mikroplastikas ištisus metus su krituliais nusėda ant Everesto ir Tibeto plynaukštėje

    Naujas tyrimas, publikuotas mokslo žurnale „Communications Earth & Environment“, rodo, kad mikroplastiko ir nanoplastiko dalelės į Himalajus atkeliauja ne tik dėl vietinės žmonių veiklos, bet ir per atmosferos pernašą. Tai reiškia, kad net atokiausios teritorijos nėra apsaugotos nuo plastikinių teršalų, kurie cirkuliuoja ore.

    Mokslininkai, kelis mėnesius stebėję šiaurinį Everesto šlaitą ir aplinkines aukštikalnes, nustatė, kad plastiko dalelės nusėda ištisus metus. Dalį jų į kalnų paviršių atneša krituliai, o dalis nusėda „sausuoju“ būdu, kai ore esančios mikrodalelės tiesiog krenta ant žemės ar ledo.

    Tyrime pateikiami du ryškiai besiskiriantys taškai: aukštikalnių Tyrimų stotyje Čomolungma (Tibete) per parą vidutiniškai nusėda apie 64 mikroplastiko dalelės viename kvadratiniame metre. Palyginimui, Everesto bazinėje stovykloje fiksuota maždaug 23 dalelės viename kvadratiniame metre per parą.

    Šie skirtumai leidžia manyti, kad tarša priklauso ne vien nuo turistų srautų ar alpinizmo intensyvumo. Didesnę reikšmę gali turėti oro masių judėjimas, vietos meteorologinės sąlygos bei tai, kaip teršalai „sugaunami“ debesų ir kritulių.

    Tarp dažniau aptiktų medžiagų minimi poliamidas, polietilentereftalatas ir polietilenas. Tyrėjai taip pat fiksavo, kad aukštikalnių stotyje nanoplastiko koncentracija buvo didesnė nei bazinėje stovykloje, o tai kelia papildomų klausimų dėl dalelių kilmės ir jų elgsenos atmosferoje.

    Mikroplastiku vadinamos mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės. Nanoplastikas yra dar smulkesnis, todėl gali būti lengviau pernešamas vėjo srautais ir potencialiai sąveikauti su gyvais organizmais bei ekosistemomis, nors poveikio mastas ir mechanizmai vis dar aktyviai tiriami.

    Tyrėjų vertinimu, Tibeto plynaukštėje, aukščiau nei 4 000 metrų, per metus gali kauptis daugiau nei 56 tonos plastiko dalelių. Tokie skaičiai rodo, kad kalnų regionai, dažnai laikomi „švarumo etalonu“, realybėje tampa ilgalaikiais ore pernešamų teršalų „gaudyklėmis“.

    Dar viena svarbi tyrimo išvada – musonų laikotarpiu nusėdančio mikroplastiko kiekiai didėja. Tai siejama su vadinamuoju drėgnuoju nusėdimu, kai ore esančias daleles „išplauna“ lietus, sniegas ar rūkas, o kartu su krituliais jos patenka ant ledo, uolienų ir dirvožemio.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosfera tampa efektyviu kanalu, kuriuo plastikiniai teršalai pasiekia vadinamąjį Trečiąjį polių – Tibeto plynaukštės regioną, kuriame sutelkta itin daug ledynų. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali kelti rizikų jautrioms aukštikalnių ekosistemoms ir vandens ištekliams, nuo kurių priklauso didelė Azijos dalis.

    Šis tyrimas papildo vis augantį įrodymų lauką, kad plastiko tarša nėra tik pakrančių ar miestų problema. Net jei vietoje imamasi griežtesnių atliekų valdymo priemonių, dalis mikroplastiko į aplinką patenka per tekstilės pluoštus, padangų dilimą, pramonės šaltinius ir yra paskleidžiama oro cirkuliacijos pasauliniu mastu.

  • Mikroplastikas aptiktas sergančiųjų plaučiuose: mokslininkai aiškinasi ryšį su vėžiu

    Mikroplastikas jau ne tik vandenyse

    Mikroplastikai – tai itin smulkios plastiko dalelės, paprastai mažesnės nei 5 milimetrai, o dar smulkesnės vadinamos nanoplastikais. Pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų rodo, kad šių dalelių randama ne tik jūrose ar maiste, bet ir ore bei žmogaus audiniuose.

    Į aplinką mikroplastikas patenka dėvintis sintetiniams audiniams, yrant pakuotėms, trinantis plastikiniams paviršiams, taip pat dėl transporto ir buities taršos. Pakankamai smulkios dalelės gali būti įkvepiamos, o dalis jų nusėda gilesniuose kvėpavimo takuose.

    Ką parodė tyrimas su bronchoskopija?

    University College Dublin ir Thessalijos universiteto mokslininkai pristatė tyrimo rezultatus European Respiratory Society kongrese Barselonoje 2026 metų rugsėjo pradžioje. Tyrime dalyvavo 100 suaugusiųjų, kuriems dėl kvėpavimo sistemos simptomų buvo atlikta bronchoskopija.

    Procedūros metu gydytojai ne tik apžiūrėjo kvėpavimo takus, bet ir paėmė mėginius analizei, įskaitant plaučių nuoplovas. Maždaug pusei dalyvių papildomai paimtas ir nedidelis plaučių audinio fragmentas.

    Iš 100 dalyvių 50 vėliau nustatytas plaučių vėžys, o kitiems 50 onkologinė liga nepatvirtinta. Būtent šių dviejų grupių palyginimas leido įvertinti galimus skirtumus dėl mikroplastiko aptikimo.

    Daugiau dalelių rasta vėžiu sergantiems

    Tirtuose mėginiuose iš viso aptiktos 232 mikroplastiko dalelės, o bent viena dalelė rasta 70 proc. visų dalyvių. Analizė parodė, kad plaučių vėžiu sergančių žmonių kvėpavimo takuose mikroplastiko aptikta dažniau ir jo kiekis buvo didesnis.

    Mikroplastikas nustatytas 66 proc. žmonių, kuriems diagnozuotas plaučių vėžys, ir 46 proc. tų, kuriems onkologinė liga nepatvirtinta. Ryškiausi skirtumai fiksuoti būtent plaučių nuoplovų mėginiuose.

    Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia, kad tokio tipo tyrimas neleidžia nustatyti priežastinio ryšio. Kitaip tariant, šie duomenys neatsako, ar mikroplastikas galėjo prisidėti prie ligos vystymosi, ar tiesiog lengviau kaupiasi jau pakitusiuose audiniuose.

    „Šio tyrimo dizainas neleidžia pasakyti, ar mikroplastikas plaučiuose atsirado iki vėžio, ar po jo išsivystymo“, – teigia tyrėjai, pristatę rezultatus kongrese.

    Galimi paaiškinimai ir ką dar svarbu žinoti

    Mokslinėje literatūroje dažniausiai aptariamos dvi kryptys. Pirmoji – ilgalaikis mikroplastiko įkvėpimas gali palaikyti lėtinį dirginimą, oksidacinį stresą ir uždegiminius procesus, kurie teoriškai gali didinti įvairių plaučių ligų riziką.

    Antroji – pirmiau išsivysto navikas, o pakitęs audinys gali prasčiau šalinti svetimkūnius, todėl mikroplastikas jame užsilaiko lengviau. Tokiu atveju didesnis dalelių kiekis būtų ligos pasekmė, o ne priežastis.

    Tyrime dažniausiai identifikuotos medžiagos buvo polipropilenas ir polietilenas – vieni plačiausiai kasdienybėje naudojamų plastikų. Jie paplitę pakuotėse, tekstilėje ir įvairiuose vartojimo gaminiuose, todėl jų dalelių aptikimas laikomas tikėtinu.

    Ekspertai primena, kad pagrindinis plaučių vėžio rizikos veiksnys išlieka tabako rūkymas, o reikšminga įtaka siejama ir su oro tarša. Mikroplastiko poveikis žmogaus kvėpavimo sistemai dar tiriamas, o aiškios žalingos dozės, poveikio trukmės ir skirtumų tarp skirtingų plastikų tipų mokslas kol kas tiksliai neapibrėžia.

    Plaučių vėžys ilgą laiką gali nesukelti aiškių simptomų, todėl svarbu reaguoti į užsitęsusį ar pasikeitusį kosulį, dusulį, krūtinės skausmą ar kraujo priemaišas skrepliuose. Jei simptomai kartojasi ar stiprėja, gydytojai ragina neatidėlioti konsultacijos ir, prireikus, atlikti išsamesnius tyrimus.

  • Mikroplastikas siejamas su infarktu, o skaidulos gali padėti? Nauji tyrimai kelia klausimų

    Mikroplastikas siejamas su infarktu, o skaidulos gali padėti? Nauji tyrimai kelia klausimų

    Mikroplastikas ir dar smulkesnis nanoplastikas tapo kasdienės aplinkos dalimi: jų randama vandenyje, dirvožemyje ir ore, o dalelės patenka ir į žmogaus organizmą. Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau vertina ne tik taršą, bet ir galimą poveikį sveikatai, ypač širdžiai ir kraujagyslėms.

    2026 metais žurnale „European Heart Journal“ paskelbti Italijoje atlikto tyrimo rezultatai, kuriame analizuoti 61 paciento kraujo mėginiai, paimti atliekant koronarografiją. Dalyviai buvo suskirstyti į patyrusius ūminį miokardo infarktą, sergančius lėtine išemine širdies liga ir turinčius normalias vainikines arterijas.

    Tyrėjai pranešė, kad mikroplastiko arba nanoplastiko dalelių aptikta 84,2 proc. pacientų po infarkto, tai yra 16 iš 19 tirtųjų. Lėtinės išeminės širdies ligos grupėje dalelės rastos 40 proc. tiriamųjų, o kontrolinėje grupėje – 31,8 proc.

    Infarktą patyrusių žmonių kraujyje fiksuotas ir didesnis aptiktų polimerų kiekis bei įvairovė, dažniausiai minėtas polietilenas, plačiai naudojamas pakuotėms. Taip pat šioje grupėje dažniau nustatyti padidėję uždegimo žymenys, o tai skatina diskusijas apie galimą mikroplastiko ryšį su uždegiminiais procesais kraujagyslėse.

    Vis dėlto šie duomenys dar nereiškia, kad mikroplastikas sukelia infarktą. Tyrimas buvo nedidelės apimties ir stebimasis, todėl parodė sąsajas, bet ne priežastinį ryšį, o galimi klaidinantys veiksniai gali būti susiję su bendra tarša, gyvenimo būdu ar kitomis ligomis.

    Ar skaidulos gali „surišti“ mikroplastiką?

    Kartu ieškoma būdų, kaip sumažinti dalelių patekimą į organizmą arba jų kiekį virškinamajame trakte. 2026 metais žurnale „Food Chemistry“ paskelbtame Kinijos mokslininkų darbe nagrinėtos netirpios kviečių sėlenų maistinės skaidulos ir jų gebėjimas laboratorinėmis sąlygomis prisijungti mikroplastiką.

    Tyrėjai aprašė, kad skaidulos gebėjo adsorbuoti polistireno daleles, ypač mažesnes, apie vieno mikrometro dydžio. Poveikis sietas su porėta skaidulų struktūra ir fizikinėmis bei cheminėmis sąveikomis, kurios gali lemti dalelių „prikibimą“ prie skaidulų paviršiaus.

    Eksperimente su pelėmis, kurioms buvo duodama šių skaidulų, nustatytas mažesnis mikroplastiko kiekis žarnyne, taip pat silpnesnio uždegimo požymiai ir geresni gleivinės barjero rodikliai. Tačiau klinikinių tyrimų su žmonėmis, kurie leistų patvirtinti tokį efektą kasdienės mitybos sąlygomis, kol kas trūksta.

    Ką realiai galima daryti kasdien?

    Kol mokslas aiškinasi mikroplastiko poveikio mechanizmus, specialistai dažniausiai pabrėžia atsargų, praktišką požiūrį: mažinti nereikalingą kontaktą su plastiku ir laikytis įrodymais pagrįstų sveikatos prevencijos principų. Viena iš paprastų krypčių – nešildyti maisto plastikiniuose induose ir, kai įmanoma, rinktis stiklą ar keramiką.

    Maistinės skaidulos iš viso grūdo produktų, ankštinių, daržovių ir vaisių turi gerai dokumentuotą naudą širdies ir kraujagyslių sistemai, žarnyno veiklai ir cholesterolio kontrolei. Tačiau jas vertėtų laikyti sveikos mitybos dalimi, o ne patvirtintu būdu „išvalyti“ organizmą nuo mikroplastiko.

    Mikroplastikas išlieka viena sparčiausiai tiriamų aplinkos sveikatos temų, o nauji duomenys gali keisti vertinimus. Šiuo metu patikimiausia strategija – mažinti ekspoziciją ten, kur tai paprasta, ir kartu rūpintis rizikos veiksniais, kurie širdžiai daro įrodytą žalą.

  • Kanados mokslininkų 3D spausdintas filtras išvalo iki 90 proc. mikroplastiko: pigus sprendimas?

    Mikroplastiko tarša tapo viena opiausių šių metų aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos temų: smulkios plastiko dalelės aptinkamos upėse, ežeruose, jūrose, o galiausiai patenka į geriamąjį vandenį ir maisto grandinę. Tyrėjai vis dažniau akcentuoja, kad problema nėra vien estetinė ar ekologinė, nes mikroplastikas randamas ir nuotekose, ir vandenvalos grandinėse.

    Reaguodami į augančią taršą, Vaterlo universiteto (Kanada) mokslininkai sukūrė 3D spausdinimu paremtą filtravimo sprendimą, skirtą mikroplastikui sulaikyti. Jų idėja išsiskiria tuo, kad filtras gaminamas iš pažangių polimerinių medžiagų, o pati konstrukcija kuriama taip, kad būtų lengvai pritaikoma skirtingo dydžio vamzdynams ir sistemoms.

    Kaip veikia 3D spausdintas filtras

    Pagrindinis technologijos elementas yra tiksliai suprojektuota tinklinė struktūra su apibrėžto dydžio angomis. Tokį raštą 3D spausdinimas leidžia atkartoti itin preciziškai, todėl filtras gali taikliai sulaikyti įvairių formų mikroplastiko daleles, įskaitant sintetinių audinių pluoštus ir netaisyklingus fragmentus, atsirandančius yrant didesnėms plastiko atliekoms.

    Kūrėjai nurodo, kad filtruose pritaikytas gamybos principas padeda išvengti greito užsikimšimo, kuris dažnai riboja tradicinių mechaninių filtrų efektyvumą. Po spausdinimo naudojamas vandenyje tirpus komponentas, kuris pasišalina, palikdamas mikro ir nanoskalės poras, o papildomas sluoksnis padidina mikroplastiko „prikibimą“ neužblokuodamas angų.

    „Išbandėme nuo aštuonių iki 20 filtrų, sudėtų vieną ant kito. Naudodami 20 filtrų pašalinome 90 proc. mikroplastiko, o tai yra aiškus pagerėjimas, palyginti su dabartinėmis filtravimo technologijomis“, – sakė Vaterlo universiteto chemijos inžinerijos profesorius Tizazu Mekonnen.

    Kuo tai svarbu vandens valymui

    Dalis šiandien taikomų vandens valymo sprendimų susiduria su dilema: labai smulkioms dalelėms sulaikyti reikia tankesnių filtrų, tačiau tuomet krenta pralaidumas, didėja energijos sąnaudos ir priežiūros poreikis. Tyrėjų siūloma 3D spausdinama alternatyva siekia suderinti sulaikymo efektyvumą ir stabilų vandens srautą, o tai ypač aktualu diegiant sprendimus didesniu mastu.

    Technologija taip pat orientuota į tvaresnį gyvavimo ciklą: akcentuojami biopolimerai ir paprastesnė utilizacija pasibaigus naudojimui. Praktikoje tai svarbu ne tik laboratorijose, bet ir ten, kur filtrai keičiami dažnai, pavyzdžiui, pramoninėse sistemose ar nuotekų valyklose.

    Kur filtrai galėtų būti pritaikyti

    Vienas realistiškiausių scenarijų yra integracija į municipalines nuotekų valyklas, nes būtent nuotekos laikomos reikšmingu mikroplastiko, ypač tekstilės pluoštų, patekimo į aplinką keliu. Kitas galimas pritaikymas yra buitiniai sprendimai: vandens filtravimo įrenginiai, o taip pat skalbyklėse naudojami moduliai, galintys sulaikyti daleles skalbimo ciklo metu.

    Mokslininkai pabrėžia, kad 3D spausdinimo pranašumas yra greitas dizaino koregavimas ir mastelio keitimas, todėl filtrus būtų galima pritaikyti labai skirtingoms infrastruktūroms. Vis dėlto platesniam diegimui reikės papildomų bandymų realiomis sąlygomis, įvertinant ilgaamžiškumą, priežiūrą ir sąnaudų balansą.

  • Šveicarijos studentai Alpių ledyną apdengė avių vilna: ledo netektys sumažėjo iki 70 proc.

    Šveicarijos studentai Alpių ledyno Tsanfleuron dalį vasarai apdengė avių vilnos kilimais ir fiksavo, kad po jais ledas tirpo gerokai lėčiau. Eksperimento rezultatai parodė, kad natūrali danga gali prilygti kurortuose naudojamiems sintetiniams uždangalams.

    Bandomajame projekte netoli slidinėjimo zonos Glacier 3000 ant ledyno buvo pakloti du maždaug po 100 kvadratinių metrų ploto vilnos plotai. Šalia įrengtas kontrolinis plotas su įprasta sintetine danga leido palyginti, kaip skirtingos medžiagos veikia ledo tirpsmą per tą patį laikotarpį.

    Studentai ledyno būklę tikrino kas dvi savaites visą vasarą, kuri, pasak projekto autorių, buvo neįprastai karšta. Dėl to sniegas nuo ledynų šiemet nutirpo anksčiau nei įprasta, todėl realios sąlygos tapo griežtesniu išbandymu ir vilnai, ir plastikinei dangai.

    Skaičiavimai parodė, kad po vilna ledo netektys sumažėjo apie 50–70 proc., palyginti su neuždengtu plotu. Projekto vadovas Timothy Steineris pažymėjo, kad vilna veikė ne prasčiau už sintetinę alternatyvą.

    „Po vilna ledo netektys sumažėjo maždaug 50–70 proc., o rezultatas buvo panašus į naudojamos sintetinės dangos efektą“, – sakė projekto vadovas Timothy Steineris.

    Pagrindinė vilnos idėja yra paprasta: šviesi, puri medžiaga geriau atspindi saulės spinduliuotę, sulaiko šaltį ir veikia kaip izoliacinis sluoksnis. Tuo metu sintetiniai audiniai, nors ir efektyviai mažina tirpsmą, ilgainiui gali irti ir prisidėti prie mikroplastiko taršos, kuri kartu su tirpsmo vandeniu patenka į kalnų upes.

    Studentai akcentuoja ir praktinę problemą: dalis avių vilnos Šveicarijoje kasmet lieka nepanaudota, todėl ji neretai tiesiog utilizuojama. Vilnos panaudojimas kaip sezoninės dangos leistų suteikti žaliavai papildomą vertę, ypač regionuose, kur avininkystė paplitusi, o vilnos perdirbimas ne visuomet atsiperka.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai nėra sprendimas, galintis sustabdyti klimato kaitą. Net ir Šveicarijoje tokios dangos realiai pritaikomos tik labai mažoje ledynų dalyje, dažniausiai siekiant apsaugoti konkrečias trasas ar turizmo infrastruktūrą, o ne gelbėti ledynus visoje šalyje.

    Eksperimentas išryškina platesnę tendenciją: kalnų kurortai ieško būdų, kaip prisitaikyti prie šylančio klimato, tačiau priemonės dažniausiai mažina pasekmes, o ne priežastis. Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė išeitis išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, o vietiniai sprendimai gali tik laikinai pristabdyti nykimą konkrečiose vietose.

    Vilnos dangos rezultatai rodo, kad natūralios, suyrančios medžiagos gali tapti alternatyva plastikinėms, jei tik bus užtikrintas jų patvarumas ir logistiškai pagrįstas naudojimas. Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, kaip vilna elgiasi skirtingomis oro sąlygomis, kiek kartų ją galima panaudoti ir kokia būtų tokio sprendimo kaina bei poveikis aplinkai per visą ciklą.

    Tačiau net sėkmingiausi bandymai nepaneigia pagrindinio fakto: ledynų tirpsmą lemia ilgalaikis temperatūros kilimas. Todėl vilnos kilimai gali tapti nišine priemone, aktualia turizmo vietovėms, bet jie nepakeis būtinybės mažinti išmetimus, jei siekiama išsaugoti ledynus apskritai.

  • Mikroplastikas iš dėžutės į maistą? Mokslininkai patikrino: skaičiai verčia sunerimti

    Mikroplastikas iš dėžutės į maistą? Mokslininkai patikrino: skaičiai verčia sunerimti

    Maisto šildymas plastikiniuose indeliuose yra patogus, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad aukšta temperatūra gali padidinti mikroplastiko dalelių ir cheminių medžiagų migraciją į maistą. Net ir indai, pažymėti kaip tinkami mikrobangų krosnelei, kaitinant gali išskirti teršalus, kurių plika akimi nepamatysime.

    Plastikuose identifikuota apie 16 000 skirtingų cheminių medžiagų, o daugiau nei 4 200 jų laikomos galinčiomis kelti tiesioginę riziką sveikatai. Tyrimuose dalis šių junginių aptikti ir žmogaus organizme, pavyzdžiui, kraujyje, plaučiuose, kepenyse ar placentoje, tačiau tai savaime dar neįrodo, kad kiekvienas plastikinis indelis kaitinant tampa pavojingas.

    Riziką lemia keli veiksniai: plastiko rūšis, kaitinimo temperatūra, trukmė, taip pat tai, ar indas prieš šildymą buvo laikomas šaldytuve ar šaldiklyje. Mokslininkai pabrėžia, kad ilgalaikio, mažomis dozėmis trunkančio poveikio vertinimas išlieka sudėtingas, nes ne visų plastike esančių medžiagų poveikis žmogui iki galo ištirtas.

    Ką rodo naujausi skaičiai

    Mokslinių tyrimų apžvalgose pažymima, kad šildant polipropileno ar polistireno indelius, ypač jei jie buvo atšaldyti, į maistą gali patekti nuo 100 iki 260 tūkst. mikroplastiko dalelių. Kituose bandymuose vos 5 minutės mikrobangų krosnelėje siejamos su 326–534 tūkst. dalelių patekimu į indelyje esantį maistą.

    Šie skaičiai nereiškia, kad plastikas akivaizdžiai lydosi ar byra: pokyčiai vyksta mikroskopiniu mastu. Būtent todėl mikrobangų krosnelė laikoma vienu iš jautriausių scenarijų, kai dėl karščio ir kontakto su maistu gali didėti tiek dalelių atsiskyrimas, tiek cheminių medžiagų migracija.

    Ne tik mikroplastikas

    Į maistą gali migruoti ne vien dalelės, bet ir cheminės medžiagos, esančios plastiko sudėtyje. Vienos jų naudojamos sąmoningai, pavyzdžiui, siekiant suteikti plastikui lankstumo ar atsparumo, o kitos gali atsirasti kaip gamybos priemaišos, šalutiniai produktai arba susidaryti kaitinimo metu.

    Ypatingas dėmesys skiriamas vadinamosioms neketintai esančioms medžiagoms, kurios gali susiformuoti, kai plastiko priedai kaitinant reaguoja su maisto komponentais. Tyrimuose aprašyti atvejai, kai stabilizatoriai, skirti apsaugai nuo ultravioletinių spindulių, šildant sureagavo su krakmolu ir susidarė naujas junginys, o tai rodo, kad kaitinimas gali keisti ne tik plastiko, bet ir galimų teršalų pobūdį.

    Kaip sumažinti poveikį kasdienybėje

    Praktiškiausias būdas sumažinti kontaktą su plastiku yra prieš šildymą maistą perkelti į stiklinį arba keramikinį indą. Tai aktualu ir tiems indeliams, ant kurių yra mikrobangų krosnelės ženklas, nes toks žymėjimas paprastai reiškia, kad indas buvo numatytas naudoti tam tikromis sąlygomis, bet negarantuoja, kad kaitinant į maistą nepateks mikroplastikas ar cheminės medžiagos.

    Specialistai taip pat ragina vengti ilgai kaitinti tą patį plastikinį indą, nešildyti stipriai riebaluoto ar labai karšto maisto vienkartinėje pakuotėje ir atidžiau vertinti senstančius, subraižytus indelius. Nors mokslas dar ieško tikslių atsakymų dėl ilgalaikio poveikio, tendencija aiški: kuo mažiau šilumos ir kontakto su plastiku, tuo mažesnė migracijos tikimybė.

  • Teksase bandomi keliai iš perdirbto plastiko: ar ši danga karštyje tarnaus ilgiau už asfaltą?

    Teksase pradėtas realiomis sąlygomis tikrinti sprendimas, kuris vienu metu taikosi į dvi problemas: kelių dangos ilgaamžiškumą ir augančias plastiko atliekų apimtis. Inžinieriai į karštą asfalto mišinį įmaišė perdirbto plastiko ir tokią dangą paklojo bandomame kelio ruože, stebėdami, kaip ji elgiasi veikiama karščio ir eismo.

    Idėja paprasta: dalį bitumo, kuris gaminamas iš naftos produktų ir veikia kaip rišamoji asfalto medžiaga, pakeisti perdirbto plastiko priedu. Karštuose regionuose, tokiuose kaip Teksasas, tradicinė danga dažniau patiria deformacijas ir skilinėjimą, todėl ieškoma mišinių, geriau atlaikančių aukštą temperatūrą.

    Bandomajame projekte plastikas pirmiausia išrūšiuojamas, nuvalomas, susmulkinamas į dribsnius, o vėliau įmaišomas į įkaitintą asfaltą, kad ištirptų ir pasiskirstytų mišinyje. Tokiu būdu dalis tradicinės rišamosios medžiagos pakeičiama plastiku, o pati danga turėtų išlaikyti pagrindines eksploatacines savybes.

    Teksaso universiteto Arlingtone komanda, dirbanti kartu su vietos kelių priežiūros institucijomis, stebi dangą realiame eisme. Pirminiai stebėjimai rodo, kad bandymo metu, kai oro temperatūra viršijo 38 laipsnius Celsijaus, danga neparodė akivaizdžių greitos degradacijos požymių, tačiau galutinėms išvadoms dar per anksti.

    Pasaulyje plastiku modifikuotas asfaltas tiriamas ne vienerius metus, o dalis laboratorinių rezultatų rodo geresnį atsparumą provėžoms ir didesnį standumą, ypač esant aukštesnei temperatūrai. Kai kuriuose darbuose fiksuojama, kad nedidelis polimerų kiekis mišinyje gali pagerinti mechanines savybes, nors poveikis priklauso nuo plastiko tipo, jo kiekio ir technologijos.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad laboratoriniai bandymai ne visada tiksliai atspindi daugiamečio naudojimo realybę. Dangos ilgaamžiškumui lemiami ir tokie veiksniai kaip sunkiojo transporto intensyvumas, pagrindo būklė, drėgmės režimas, mišinio paruošimo kokybė ir priežiūros darbų reguliarumas.

    Vienas dažniausiai keliamų klausimų yra mikroplastiko atsiradimo rizika. Kai kurių tyrimų vertinimu, plastikas, integruotas į asfalto struktūrą, gali būti mažiau linkęs atsiskirti į smulkias daleles, tačiau tai priklauso nuo mišinio sudėties ir dangos dilimo intensyvumo.

    Ne mažiau svarbi praktinė pusė: norint technologiją taikyti plačiai, reikia užtikrinti stabilų švaraus, tinkamai išrūšiuoto plastiko srautą, nes priemaišos gali keisti mišinio savybes. Taip pat vertinamas ekonominis efektyvumas, nes kelių tarnyboms svarbu ne tik ekologija, bet ir aiškus remonto kaštų mažėjimas per visą dangos gyvavimo ciklą.

    Jei Teksase vykstantys bandymai pasiteisins, tokia technologija galėtų tapti vienu iš būdų mažinti bitumo poreikį ir kartu nukreipti dalį plastiko atliekų nuo sąvartynų. Tačiau galutinį atsakymą lems kelių metų stebėsena, nepriklausomi bandymai ir aiškūs duomenys apie ilgaamžiškumą, saugumą ir poveikį aplinkai.

  • Pamirštas vamzdynų palikimas jūroje: apleisti naftos vamzdžiai kasmet išberia tonas mikroplastiko

    Pamirštas vamzdynų palikimas jūroje: apleisti naftos vamzdžiai kasmet išberia tonas mikroplastiko

    Net ir praėjus dešimtmečiams po jūrinių naftos ir dujų projektų uždarymo, dugne palikti vamzdynai bei vadinamosios „virkštelės“ (žarnos ir kabeliai) ir toliau irta, o jų plastikinės dangos skyla į mikroplastiką. Naujas tyrimas rodo, kad ši tarša gali būti gerokai didesnė, nei iki šiol buvo vertinama.

    Skaičiuojama, kad vien Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe apleista povandeninė infrastruktūra per metus gali išskirti maždaug 4,5–500 metrinių tonų mikroplastiko. Tyrėjų teigimu, net mažiausias scenarijus savo mastu prilygsta metiniams mikroplastiko srautams į Šiaurės jūrą iš kai kurių kitų gerai žinomų šaltinių.

    Kas tiksliai byra į jūrą?

    Tyrime daug dėmesio skiriama vamzdynų išorinei polimerinei apsaugai ir įvairioms plastiko sudedamosioms dalims, naudojamoms žarnose bei kabeliuose. Dalis senesnių vamzdynų buvo dengiami polimerais ir apsaugomi betono „čiužiniais“ ar svoriais, tačiau nemaža infrastruktūros dalis lieka tiesiogiai veikiama smėlio, srovių ir trinties.

    Mokslininkai analizavo realius pavyzdžius iš Šiaurės jūros, kurie buvo palikti dugne daugiau nei du dešimtmečius ir vėliau iškelti. Mikroskopiniai tyrimai parodė įtrūkimus, paviršiaus fragmentaciją ir medžiagos dilimą, o tai yra būtent tie procesai, dėl kurių plastikas ilgainiui virsta mikroplastiko dalelėmis.

    Kodėl šis šaltinis iki šiol buvo nuvertintas?

    Didelė dalis diskusijų apie mikroplastiką tradiciškai sukosi apie pakuotes, tekstilę, padangų dėvėjimąsi ar nuotekas, o povandeninė pramoninė infrastruktūra liko paraštėse. Tačiau jūroje paliktų vamzdynų tinklai yra milžiniško masto, o jų plastikinės dalys ar dangos sukurtos tarnauti ilgai, bet ne amžinai.

    Remiantis tyrėjų vertinimu, Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe po eksploatacijos pabaigos jūrinėje aplinkoje potencialiai gali būti likę daugiau nei 120 000 metrinių tonų plastiko. Tai reiškia, kad net lėtas irimas, trunkantis dešimtmečius, gali tapti nuolatiniu, sunkiai pastebimu, bet reikšmingu taršos srautu.

    „Net ir geriausiu atveju didelių, dugne paliktų standžių vamzdynų irimas gali sukelti papildomos žalos jūrų gyvūnijai, greta žalos, kurią jau daro kitos plastiko šiukšlės“, – teigiama tyrime.

    Pasekmės ir ką tai reiškia ateičiai

    Mikroplastiko poveikis jūrų ekosistemoms siejamas su rizika, kad dalelės patenka į organizmus per mitybos grandinę, gali kauptis audiniuose ir pernešti priedus bei kitus teršalus. Be to, senos naftos ir dujų infrastruktūros palikimas siejamas ne vien su plastiku: kituose moksliniuose darbuose nurodoma, kad ilgainiui į aplinką gali migruoti ir kiti teršalai, įskaitant sunkiuosius metalus.

    Šie rezultatai stiprina argumentą, kad uždarant jūrinius projektus neužtenka sprendimo „palikti kaip yra“. Tyrėjai pabrėžia, kad būtina tiksliau inventorizuoti povandeninę infrastruktūrą, įvertinti ilgalaikes taršos pasekmes ir griežčiau planuoti išmontavimą bei atliekų tvarkymą, nes priešingu atveju taršos našta gali būti perkelta ateities kartoms.