CP v2

Tag: Mikroplastikas

  • Kanados mokslininkų 3D spausdintas filtras išvalo iki 90 proc. mikroplastiko: pigus sprendimas?

    Mikroplastiko tarša tapo viena opiausių šių metų aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos temų: smulkios plastiko dalelės aptinkamos upėse, ežeruose, jūrose, o galiausiai patenka į geriamąjį vandenį ir maisto grandinę. Tyrėjai vis dažniau akcentuoja, kad problema nėra vien estetinė ar ekologinė, nes mikroplastikas randamas ir nuotekose, ir vandenvalos grandinėse.

    Reaguodami į augančią taršą, Vaterlo universiteto (Kanada) mokslininkai sukūrė 3D spausdinimu paremtą filtravimo sprendimą, skirtą mikroplastikui sulaikyti. Jų idėja išsiskiria tuo, kad filtras gaminamas iš pažangių polimerinių medžiagų, o pati konstrukcija kuriama taip, kad būtų lengvai pritaikoma skirtingo dydžio vamzdynams ir sistemoms.

    Kaip veikia 3D spausdintas filtras

    Pagrindinis technologijos elementas yra tiksliai suprojektuota tinklinė struktūra su apibrėžto dydžio angomis. Tokį raštą 3D spausdinimas leidžia atkartoti itin preciziškai, todėl filtras gali taikliai sulaikyti įvairių formų mikroplastiko daleles, įskaitant sintetinių audinių pluoštus ir netaisyklingus fragmentus, atsirandančius yrant didesnėms plastiko atliekoms.

    Kūrėjai nurodo, kad filtruose pritaikytas gamybos principas padeda išvengti greito užsikimšimo, kuris dažnai riboja tradicinių mechaninių filtrų efektyvumą. Po spausdinimo naudojamas vandenyje tirpus komponentas, kuris pasišalina, palikdamas mikro ir nanoskalės poras, o papildomas sluoksnis padidina mikroplastiko „prikibimą“ neužblokuodamas angų.

    „Išbandėme nuo aštuonių iki 20 filtrų, sudėtų vieną ant kito. Naudodami 20 filtrų pašalinome 90 proc. mikroplastiko, o tai yra aiškus pagerėjimas, palyginti su dabartinėmis filtravimo technologijomis“, – sakė Vaterlo universiteto chemijos inžinerijos profesorius Tizazu Mekonnen.

    Kuo tai svarbu vandens valymui

    Dalis šiandien taikomų vandens valymo sprendimų susiduria su dilema: labai smulkioms dalelėms sulaikyti reikia tankesnių filtrų, tačiau tuomet krenta pralaidumas, didėja energijos sąnaudos ir priežiūros poreikis. Tyrėjų siūloma 3D spausdinama alternatyva siekia suderinti sulaikymo efektyvumą ir stabilų vandens srautą, o tai ypač aktualu diegiant sprendimus didesniu mastu.

    Technologija taip pat orientuota į tvaresnį gyvavimo ciklą: akcentuojami biopolimerai ir paprastesnė utilizacija pasibaigus naudojimui. Praktikoje tai svarbu ne tik laboratorijose, bet ir ten, kur filtrai keičiami dažnai, pavyzdžiui, pramoninėse sistemose ar nuotekų valyklose.

    Kur filtrai galėtų būti pritaikyti

    Vienas realistiškiausių scenarijų yra integracija į municipalines nuotekų valyklas, nes būtent nuotekos laikomos reikšmingu mikroplastiko, ypač tekstilės pluoštų, patekimo į aplinką keliu. Kitas galimas pritaikymas yra buitiniai sprendimai: vandens filtravimo įrenginiai, o taip pat skalbyklėse naudojami moduliai, galintys sulaikyti daleles skalbimo ciklo metu.

    Mokslininkai pabrėžia, kad 3D spausdinimo pranašumas yra greitas dizaino koregavimas ir mastelio keitimas, todėl filtrus būtų galima pritaikyti labai skirtingoms infrastruktūroms. Vis dėlto platesniam diegimui reikės papildomų bandymų realiomis sąlygomis, įvertinant ilgaamžiškumą, priežiūrą ir sąnaudų balansą.

  • Šveicarijos studentai Alpių ledyną apdengė avių vilna: ledo netektys sumažėjo iki 70 proc.

    Šveicarijos studentai Alpių ledyno Tsanfleuron dalį vasarai apdengė avių vilnos kilimais ir fiksavo, kad po jais ledas tirpo gerokai lėčiau. Eksperimento rezultatai parodė, kad natūrali danga gali prilygti kurortuose naudojamiems sintetiniams uždangalams.

    Bandomajame projekte netoli slidinėjimo zonos Glacier 3000 ant ledyno buvo pakloti du maždaug po 100 kvadratinių metrų ploto vilnos plotai. Šalia įrengtas kontrolinis plotas su įprasta sintetine danga leido palyginti, kaip skirtingos medžiagos veikia ledo tirpsmą per tą patį laikotarpį.

    Studentai ledyno būklę tikrino kas dvi savaites visą vasarą, kuri, pasak projekto autorių, buvo neįprastai karšta. Dėl to sniegas nuo ledynų šiemet nutirpo anksčiau nei įprasta, todėl realios sąlygos tapo griežtesniu išbandymu ir vilnai, ir plastikinei dangai.

    Skaičiavimai parodė, kad po vilna ledo netektys sumažėjo apie 50–70 proc., palyginti su neuždengtu plotu. Projekto vadovas Timothy Steineris pažymėjo, kad vilna veikė ne prasčiau už sintetinę alternatyvą.

    „Po vilna ledo netektys sumažėjo maždaug 50–70 proc., o rezultatas buvo panašus į naudojamos sintetinės dangos efektą“, – sakė projekto vadovas Timothy Steineris.

    Pagrindinė vilnos idėja yra paprasta: šviesi, puri medžiaga geriau atspindi saulės spinduliuotę, sulaiko šaltį ir veikia kaip izoliacinis sluoksnis. Tuo metu sintetiniai audiniai, nors ir efektyviai mažina tirpsmą, ilgainiui gali irti ir prisidėti prie mikroplastiko taršos, kuri kartu su tirpsmo vandeniu patenka į kalnų upes.

    Studentai akcentuoja ir praktinę problemą: dalis avių vilnos Šveicarijoje kasmet lieka nepanaudota, todėl ji neretai tiesiog utilizuojama. Vilnos panaudojimas kaip sezoninės dangos leistų suteikti žaliavai papildomą vertę, ypač regionuose, kur avininkystė paplitusi, o vilnos perdirbimas ne visuomet atsiperka.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai nėra sprendimas, galintis sustabdyti klimato kaitą. Net ir Šveicarijoje tokios dangos realiai pritaikomos tik labai mažoje ledynų dalyje, dažniausiai siekiant apsaugoti konkrečias trasas ar turizmo infrastruktūrą, o ne gelbėti ledynus visoje šalyje.

    Eksperimentas išryškina platesnę tendenciją: kalnų kurortai ieško būdų, kaip prisitaikyti prie šylančio klimato, tačiau priemonės dažniausiai mažina pasekmes, o ne priežastis. Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė išeitis išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, o vietiniai sprendimai gali tik laikinai pristabdyti nykimą konkrečiose vietose.

    Vilnos dangos rezultatai rodo, kad natūralios, suyrančios medžiagos gali tapti alternatyva plastikinėms, jei tik bus užtikrintas jų patvarumas ir logistiškai pagrįstas naudojimas. Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, kaip vilna elgiasi skirtingomis oro sąlygomis, kiek kartų ją galima panaudoti ir kokia būtų tokio sprendimo kaina bei poveikis aplinkai per visą ciklą.

    Tačiau net sėkmingiausi bandymai nepaneigia pagrindinio fakto: ledynų tirpsmą lemia ilgalaikis temperatūros kilimas. Todėl vilnos kilimai gali tapti nišine priemone, aktualia turizmo vietovėms, bet jie nepakeis būtinybės mažinti išmetimus, jei siekiama išsaugoti ledynus apskritai.

  • Mikroplastikas iš dėžutės į maistą? Mokslininkai patikrino: skaičiai verčia sunerimti

    Mikroplastikas iš dėžutės į maistą? Mokslininkai patikrino: skaičiai verčia sunerimti

    Maisto šildymas plastikiniuose indeliuose yra patogus, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad aukšta temperatūra gali padidinti mikroplastiko dalelių ir cheminių medžiagų migraciją į maistą. Net ir indai, pažymėti kaip tinkami mikrobangų krosnelei, kaitinant gali išskirti teršalus, kurių plika akimi nepamatysime.

    Plastikuose identifikuota apie 16 000 skirtingų cheminių medžiagų, o daugiau nei 4 200 jų laikomos galinčiomis kelti tiesioginę riziką sveikatai. Tyrimuose dalis šių junginių aptikti ir žmogaus organizme, pavyzdžiui, kraujyje, plaučiuose, kepenyse ar placentoje, tačiau tai savaime dar neįrodo, kad kiekvienas plastikinis indelis kaitinant tampa pavojingas.

    Riziką lemia keli veiksniai: plastiko rūšis, kaitinimo temperatūra, trukmė, taip pat tai, ar indas prieš šildymą buvo laikomas šaldytuve ar šaldiklyje. Mokslininkai pabrėžia, kad ilgalaikio, mažomis dozėmis trunkančio poveikio vertinimas išlieka sudėtingas, nes ne visų plastike esančių medžiagų poveikis žmogui iki galo ištirtas.

    Ką rodo naujausi skaičiai

    Mokslinių tyrimų apžvalgose pažymima, kad šildant polipropileno ar polistireno indelius, ypač jei jie buvo atšaldyti, į maistą gali patekti nuo 100 iki 260 tūkst. mikroplastiko dalelių. Kituose bandymuose vos 5 minutės mikrobangų krosnelėje siejamos su 326–534 tūkst. dalelių patekimu į indelyje esantį maistą.

    Šie skaičiai nereiškia, kad plastikas akivaizdžiai lydosi ar byra: pokyčiai vyksta mikroskopiniu mastu. Būtent todėl mikrobangų krosnelė laikoma vienu iš jautriausių scenarijų, kai dėl karščio ir kontakto su maistu gali didėti tiek dalelių atsiskyrimas, tiek cheminių medžiagų migracija.

    Ne tik mikroplastikas

    Į maistą gali migruoti ne vien dalelės, bet ir cheminės medžiagos, esančios plastiko sudėtyje. Vienos jų naudojamos sąmoningai, pavyzdžiui, siekiant suteikti plastikui lankstumo ar atsparumo, o kitos gali atsirasti kaip gamybos priemaišos, šalutiniai produktai arba susidaryti kaitinimo metu.

    Ypatingas dėmesys skiriamas vadinamosioms neketintai esančioms medžiagoms, kurios gali susiformuoti, kai plastiko priedai kaitinant reaguoja su maisto komponentais. Tyrimuose aprašyti atvejai, kai stabilizatoriai, skirti apsaugai nuo ultravioletinių spindulių, šildant sureagavo su krakmolu ir susidarė naujas junginys, o tai rodo, kad kaitinimas gali keisti ne tik plastiko, bet ir galimų teršalų pobūdį.

    Kaip sumažinti poveikį kasdienybėje

    Praktiškiausias būdas sumažinti kontaktą su plastiku yra prieš šildymą maistą perkelti į stiklinį arba keramikinį indą. Tai aktualu ir tiems indeliams, ant kurių yra mikrobangų krosnelės ženklas, nes toks žymėjimas paprastai reiškia, kad indas buvo numatytas naudoti tam tikromis sąlygomis, bet negarantuoja, kad kaitinant į maistą nepateks mikroplastikas ar cheminės medžiagos.

    Specialistai taip pat ragina vengti ilgai kaitinti tą patį plastikinį indą, nešildyti stipriai riebaluoto ar labai karšto maisto vienkartinėje pakuotėje ir atidžiau vertinti senstančius, subraižytus indelius. Nors mokslas dar ieško tikslių atsakymų dėl ilgalaikio poveikio, tendencija aiški: kuo mažiau šilumos ir kontakto su plastiku, tuo mažesnė migracijos tikimybė.

  • Teksase bandomi keliai iš perdirbto plastiko: ar ši danga karštyje tarnaus ilgiau už asfaltą?

    Teksase pradėtas realiomis sąlygomis tikrinti sprendimas, kuris vienu metu taikosi į dvi problemas: kelių dangos ilgaamžiškumą ir augančias plastiko atliekų apimtis. Inžinieriai į karštą asfalto mišinį įmaišė perdirbto plastiko ir tokią dangą paklojo bandomame kelio ruože, stebėdami, kaip ji elgiasi veikiama karščio ir eismo.

    Idėja paprasta: dalį bitumo, kuris gaminamas iš naftos produktų ir veikia kaip rišamoji asfalto medžiaga, pakeisti perdirbto plastiko priedu. Karštuose regionuose, tokiuose kaip Teksasas, tradicinė danga dažniau patiria deformacijas ir skilinėjimą, todėl ieškoma mišinių, geriau atlaikančių aukštą temperatūrą.

    Bandomajame projekte plastikas pirmiausia išrūšiuojamas, nuvalomas, susmulkinamas į dribsnius, o vėliau įmaišomas į įkaitintą asfaltą, kad ištirptų ir pasiskirstytų mišinyje. Tokiu būdu dalis tradicinės rišamosios medžiagos pakeičiama plastiku, o pati danga turėtų išlaikyti pagrindines eksploatacines savybes.

    Teksaso universiteto Arlingtone komanda, dirbanti kartu su vietos kelių priežiūros institucijomis, stebi dangą realiame eisme. Pirminiai stebėjimai rodo, kad bandymo metu, kai oro temperatūra viršijo 38 laipsnius Celsijaus, danga neparodė akivaizdžių greitos degradacijos požymių, tačiau galutinėms išvadoms dar per anksti.

    Pasaulyje plastiku modifikuotas asfaltas tiriamas ne vienerius metus, o dalis laboratorinių rezultatų rodo geresnį atsparumą provėžoms ir didesnį standumą, ypač esant aukštesnei temperatūrai. Kai kuriuose darbuose fiksuojama, kad nedidelis polimerų kiekis mišinyje gali pagerinti mechanines savybes, nors poveikis priklauso nuo plastiko tipo, jo kiekio ir technologijos.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad laboratoriniai bandymai ne visada tiksliai atspindi daugiamečio naudojimo realybę. Dangos ilgaamžiškumui lemiami ir tokie veiksniai kaip sunkiojo transporto intensyvumas, pagrindo būklė, drėgmės režimas, mišinio paruošimo kokybė ir priežiūros darbų reguliarumas.

    Vienas dažniausiai keliamų klausimų yra mikroplastiko atsiradimo rizika. Kai kurių tyrimų vertinimu, plastikas, integruotas į asfalto struktūrą, gali būti mažiau linkęs atsiskirti į smulkias daleles, tačiau tai priklauso nuo mišinio sudėties ir dangos dilimo intensyvumo.

    Ne mažiau svarbi praktinė pusė: norint technologiją taikyti plačiai, reikia užtikrinti stabilų švaraus, tinkamai išrūšiuoto plastiko srautą, nes priemaišos gali keisti mišinio savybes. Taip pat vertinamas ekonominis efektyvumas, nes kelių tarnyboms svarbu ne tik ekologija, bet ir aiškus remonto kaštų mažėjimas per visą dangos gyvavimo ciklą.

    Jei Teksase vykstantys bandymai pasiteisins, tokia technologija galėtų tapti vienu iš būdų mažinti bitumo poreikį ir kartu nukreipti dalį plastiko atliekų nuo sąvartynų. Tačiau galutinį atsakymą lems kelių metų stebėsena, nepriklausomi bandymai ir aiškūs duomenys apie ilgaamžiškumą, saugumą ir poveikį aplinkai.

  • Pamirštas vamzdynų palikimas jūroje: apleisti naftos vamzdžiai kasmet išberia tonas mikroplastiko

    Pamirštas vamzdynų palikimas jūroje: apleisti naftos vamzdžiai kasmet išberia tonas mikroplastiko

    Net ir praėjus dešimtmečiams po jūrinių naftos ir dujų projektų uždarymo, dugne palikti vamzdynai bei vadinamosios „virkštelės“ (žarnos ir kabeliai) ir toliau irta, o jų plastikinės dangos skyla į mikroplastiką. Naujas tyrimas rodo, kad ši tarša gali būti gerokai didesnė, nei iki šiol buvo vertinama.

    Skaičiuojama, kad vien Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe apleista povandeninė infrastruktūra per metus gali išskirti maždaug 4,5–500 metrinių tonų mikroplastiko. Tyrėjų teigimu, net mažiausias scenarijus savo mastu prilygsta metiniams mikroplastiko srautams į Šiaurės jūrą iš kai kurių kitų gerai žinomų šaltinių.

    Kas tiksliai byra į jūrą?

    Tyrime daug dėmesio skiriama vamzdynų išorinei polimerinei apsaugai ir įvairioms plastiko sudedamosioms dalims, naudojamoms žarnose bei kabeliuose. Dalis senesnių vamzdynų buvo dengiami polimerais ir apsaugomi betono „čiužiniais“ ar svoriais, tačiau nemaža infrastruktūros dalis lieka tiesiogiai veikiama smėlio, srovių ir trinties.

    Mokslininkai analizavo realius pavyzdžius iš Šiaurės jūros, kurie buvo palikti dugne daugiau nei du dešimtmečius ir vėliau iškelti. Mikroskopiniai tyrimai parodė įtrūkimus, paviršiaus fragmentaciją ir medžiagos dilimą, o tai yra būtent tie procesai, dėl kurių plastikas ilgainiui virsta mikroplastiko dalelėmis.

    Kodėl šis šaltinis iki šiol buvo nuvertintas?

    Didelė dalis diskusijų apie mikroplastiką tradiciškai sukosi apie pakuotes, tekstilę, padangų dėvėjimąsi ar nuotekas, o povandeninė pramoninė infrastruktūra liko paraštėse. Tačiau jūroje paliktų vamzdynų tinklai yra milžiniško masto, o jų plastikinės dalys ar dangos sukurtos tarnauti ilgai, bet ne amžinai.

    Remiantis tyrėjų vertinimu, Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe po eksploatacijos pabaigos jūrinėje aplinkoje potencialiai gali būti likę daugiau nei 120 000 metrinių tonų plastiko. Tai reiškia, kad net lėtas irimas, trunkantis dešimtmečius, gali tapti nuolatiniu, sunkiai pastebimu, bet reikšmingu taršos srautu.

    „Net ir geriausiu atveju didelių, dugne paliktų standžių vamzdynų irimas gali sukelti papildomos žalos jūrų gyvūnijai, greta žalos, kurią jau daro kitos plastiko šiukšlės“, – teigiama tyrime.

    Pasekmės ir ką tai reiškia ateičiai

    Mikroplastiko poveikis jūrų ekosistemoms siejamas su rizika, kad dalelės patenka į organizmus per mitybos grandinę, gali kauptis audiniuose ir pernešti priedus bei kitus teršalus. Be to, senos naftos ir dujų infrastruktūros palikimas siejamas ne vien su plastiku: kituose moksliniuose darbuose nurodoma, kad ilgainiui į aplinką gali migruoti ir kiti teršalai, įskaitant sunkiuosius metalus.

    Šie rezultatai stiprina argumentą, kad uždarant jūrinius projektus neužtenka sprendimo „palikti kaip yra“. Tyrėjai pabrėžia, kad būtina tiksliau inventorizuoti povandeninę infrastruktūrą, įvertinti ilgalaikes taršos pasekmes ir griežčiau planuoti išmontavimą bei atliekų tvarkymą, nes priešingu atveju taršos našta gali būti perkelta ateities kartoms.

  • Mikroplastikas pasiekė net 2 km gylį: aptiko prie giliavandenių versmių, 92 proc. gyvūnų

    Mikroplastikas pasiekė net 2 km gylį: aptiko prie giliavandenių versmių, 92 proc. gyvūnų

    Mikroplastiko tarša pasiekė vieną atokiausių Žemės vietų: giliavandenes hidrotermines versmes, esančias maždaug 2 000 metrų gylyje. Naujas tyrimas rodo, kad plastiko dalelių aptikta moliuskuose ir sraigėse, gyvenančiuose šalia šių ekstremalių ekosistemų.

    Tyrimą atliko Korėjos biosistemų ir biotechnologijų tyrimų instituto (KRIBB) vadovaujama mokslininkų komanda. Rezultatai paskelbti žurnale Water Research, o mėginiai surinkti Šiaurės Fidžio baseine pietvakarių Ramiajame vandenyne ir Centrinėje Indijos vandenyno kalnagūbrio zonoje.

    Iš viso mikroplastiko aptikta 11 iš 12 tirtų gyvūnų, tai sudaro 92 proc. visų mėginių. Vidutiniškai kiekviename organizme rasta po 3,42 plastiko daleles, dažniausiai nustatytas polistirenas, plačiai naudojamas pakuotėms ir vienkartiniams gaminiams.

    Tarša pasiekė izoliuotas ekosistemas

    Hidroterminės versmės laikomos unikaliomis: čia gyvybę palaiko ne saulės šviesa, o chemiškai turtingi, labai karšti iš gelmių kylantys vandens srautai. Ilgą laiką manyta, kad tokios buveinės yra beveik izoliuotos nuo žmogaus veiklos poveikio.

    „Plastiko tarša dabar išplito net į giliavandenių hidroterminių versmių ekosistemas, kurios kadaise buvo laikomos vienomis labiausiai izoliuotų Žemėje“, – sakė jūrų biologas Se-Joo Kim.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ši tarša svarbi ne tik kaip faktas, bet ir kaip signalas apie mikroplastiko judėjimo kelius vandenynuose. Dalelės gali nusėsti kartu su organinėmis nuosėdomis, būti pernešamos srovių, o galiausiai patenka į dugno bendrijas.

    Skirtingas maitinimasis, skirtingas pasiskirstymas

    Tyrimas parodė, kad mikroplastiko pasiskirstymas organizme priklauso nuo gyvūnų mitybos. Dugnu besiganančiose sraigėse dalelės dažniau kaupėsi virškinimo organuose, o filtruojančiuose moliuskuose buvo pasiskirsčiusios tolygiau.

    „Nors mikroplastiko kiekis atskiruose individų kūnuose skyrėsi, kiekvienoje grupėje matėsi nuoseklūs pasiskirstymo audiniuose dėsningumai“, – teigė tyrimo autoriai.

    Taip pat nustatyti ryškūs regioniniai skirtumai: Indijos vandenyno vietovėse tirtuose organizmuose mikroplastiko koncentracijos buvo didesnės nei pietvakarių Ramiajame vandenyne. Mokslininkai tai sieja su skirtingais taršos šaltiniais, srovių dinamika ir dalelių nusėdimo sąlygomis.

    Kodėl tai svarbu žmonėms?

    Nors mikroplastiko poveikis žmogaus sveikatai vis dar aktyviai tiriamas, vis daugiau duomenų rodo, kad dalelės aptinkamos maisto grandinėse ir įvairiuose audiniuose. Dalis tyrimų sieja mikroplastiko poveikį su uždegiminėmis reakcijomis, galimu toksinių priedų pernašos efektu ir patogenų plitimu, tačiau mokslinis sutarimas dėl konkrečių rizikų dar formuojasi.

    Giliavandenių ekosistemų valymas praktiškai neįmanomas, todėl pagrindinis kelias yra taršos mažinimas prie šaltinio. Tai apima plastiko vartojimo mažinimą, geresnį atliekų surinkimą, perdirbimo infrastruktūros stiprinimą ir alternatyvių medžiagų diegimą, ypač pakuočių sektoriuje.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie rezultatai gali tapti pagrindu kuriant giliavandenių aplinkų stebėsenos sistemas ir apsaugos politiką. Kuo anksčiau bus nustatomi taršos pokyčiai, tuo realiau laiku įvertinti poveikį biologinei įvairovei ir jautrioms vandenyno dugno bendrijoms.

  • Arbatą iš to paties pakelio plikote antrą kartą? Ekspertai paaiškino, kada tai pavojinga

    Daugelis arbatžolių pakelį užpila dar kartą norėdami sutaupyti arba tiesiog nemėtyti to, kas, atrodo, dar tinkama. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vieno atsakymo nėra: kai kuriais atvejais tai priimtina, kitais gali kelti rizikų.

    Pirmojo plikymo metu į puodelį patenka didžioji dalis aromatinių junginių, antioksidantų ir kofeino. Dėl to antras užpylimas paprastai būna švelnesnis, mažiau kartus ir mažiau kvapnus, o įprastų juodosios arbatos pakelių skonis dažnai pastebimai prastesnis.

    Svarbiausias veiksnys, apie kurį kalba maisto saugos specialistai, yra laikas ir laikymo sąlygos. Panaudoto pakelio nereikėtų palikti šiltoje patalpoje kelioms valandoms, nes drėgna aplinka sudaro sąlygas greičiau daugintis bakterijoms ir vystytis pelėsiui.

    Jei planuojate tą patį pakelį naudoti dar kartą, saugiausia tai daryti iš karto po pirmo puodelio. Kitu atveju pakelį verta trumpam įdėti į švarų indelį ir laikyti šaldytuve, o pakartotinai panaudoti per 24 valandas.

    Dažniau pakartotiniam plikymui tinka žalioji, baltoji ir oolong arbatų lapelių arbata, ypač kokybiškesnė. Kai kuriose arbatos tradicijose lapeliai užpilami ne vieną kartą, o kiekvienas užpilas atskleidžia kitokius skonio niuansus.

    Vis dėlto vaisių ir žolelių arbatos pakeliuose po pirmo užpylimo aromatas dažniausiai smarkiai susilpnėja. Be to, jei pakelis suplyšęs, nemaloniai kvepia ar matyti pelėsio požymių, rizikuoti neverta ir geriau pasiruošti naują gėrimą.

    Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama ir pačių pakelių sudėčiai. Dalis modernių pakelių gaminami ne vien iš popieriaus, bet ir iš sintetinių pluoštų, todėl mokslininkai tyrinėja, ar labai karštas vanduo gali paskatinti mikroplastiko dalelių patekimą į gėrimą.

    Nors tyrimų kryptis aiški, galutinių atsakymų dėl poveikio žmogaus sveikatai dar trūksta, todėl atsargesnis pasirinkimas yra arbata popieriniuose pakeliuose be plastiko arba biri lapelių arbata. Norint mažinti kofeino kiekį, antras užpylimas kai kam gali būti net patogesnis, tačiau esant abejonėms dėl šviežumo saugiausia pakelį išmesti.

  • Dirbtinė žolė traukiasi: šis natūralus pakaitalas užkariauja sodus ir gelbsti per karščius

    Dirbtinė žolė traukiasi: šis natūralus pakaitalas užkariauja sodus ir gelbsti per karščius

    Dar prieš kelerius metus dirbtinė žolė daugeliui atrodė patogiausias būdas turėti tvarkingą kiemą be nuolatinio laistymo ir pjovimo. Tačiau vis dažniau atkreipiamas dėmesys, kad karštomis dienomis tokia danga kelia ne tik diskomfortą, bet ir ilgalaikių aplinkosauginių problemų. Dėl to sodininkai ir kraštovaizdžio specialistai vis dažniau renkasi natūralesnes, dirvai palankesnes alternatyvas.

    Viena iš jų – mikrokalndra, dar vadinama mikro dobilais, kuri pastaruoju metu sparčiai populiarėja kaip vejos pakaitalas. Ji sudaro tankų žalią kilimą, o tinkamai parinkus mišinius gali atrodyti estetiškai ne prasčiau nei klasikinė veja. Svarbiausia, kad toks sprendimas paprastai reikalauja mažiau vandens ir chemijos.

    Kodėl dirbtinė žolė kelia problemų?

    Dirbtinė danga saulėtą dieną gali stipriai įkaisti, todėl vaikščioti basomis tampa nemalonu, o kiemas labiau primena įkaitusią terasą nei žalią erdvę. Natūrali augmenija įprastai vėsina aplinką per garinimą, o plastikinė danga šio efekto nesukuria. Dėl to karščio pojūtis sode gali sustiprėti, ypač jei aplink daug kietų dangų.

    Kita problema susijusi su dirvožemiu. Plastikinė danga atskiria žemę nuo natūralių procesų: mažėja sliekų ir kitų organizmų, kurie palaiko dirvos struktūrą, o kartu prastėja dirvos gyvybingumas. Ilgainiui tai gali paveikti ir sodo biologinę įvairovę, nes vabzdžių mažėjimas reiškia mažiau maisto paukščiams.

    Prie to prisideda ir mikroplastiko rizika. Ilgainiui nuo ultravioletinių spindulių bei mechaninio dėvėjimosi dirbtinės dangos pluoštai gali irti, o smulkios dalelės patekti į dirvą. Tokie teršalai išlieka ilgai, o jų poveikis ekosistemoms vis dar aktyviai tiriamas.

    Mikrodobilai: mažiau vandens, daugiau naudos dirvai

    Mikrodobilai vertinami dėl atsparumo trumpalaikei sausrai ir gebėjimo išlaikyti žalią vaizdą, kai įprasta veja pradeda gelsti. Šis augalas fiksuoja azotą iš oro, todėl natūraliai gerina dirvos derlingumą ir gali sumažinti poreikį intensyviai tręšti. Dėl to jis dažnai minimas kaip tvaresnis sprendimas kiemams, kuriuose siekiama mažiau chemizuotos priežiūros.

    Praktiškai svarbus ir priežiūros aspektas: mikrodobilai paprastai auga lėčiau nei tradicinė veja, todėl pjauti reikia rečiau. Tankus augimas taip pat gali padėti slopinti dalį piktžolių, tad kasdienės priežiūros darbų sumažėja. Vis dėlto, kad danga būtų tolygi, pradžioje svarbus tinkamas įrengimas, dirvos paruošimas ir laistymas įsitvirtinimo laikotarpiu.

    Karščių ir sausrų dažnėjimo fone sodų sprendimai vis dažniau vertinami ne vien pagal estetiką, bet ir pagal poveikį mikroklimatui bei dirvai. Todėl natūralios dangos, kurios mažina vandens poreikį ir palaiko gyvybingą dirvožemį, tampa ne nišiniu, o vis plačiau svarstomu pasirinkimu.

  • Tarptautinė diena be plastikinių maišelių: kodėl vienas daugkartinis krepšys keičia daugiau, nei manome

    Tarptautinė diena be plastikinių maišelių kasmet primena paprastą faktą: vienkartinis pirkinių maišelis dažnai naudojamas vos kelias ar keliolika minučių, o aplinkoje išlieka dešimtmečius. Nors vienas maišelis atrodo smulkmena, bendras jų kiekis per metus virsta rimtu atliekų ir taršos iššūkiu.

    Didžiausia problema yra ne tik pats plastikas, bet ir tai, kur jis atsiduria po panaudojimo. Dalį maišelių surenka atliekų tvarkymo sistemos, tačiau nemaža dalis patenka į aplinką, kur suyra labai lėtai ir ilgainiui virsta mikroplastiku.

    Plastikas, kuris lieka ilgam

    Plastikiniai maišeliai tapo populiarūs dėl patogumo ir mažos kainos, tačiau jų „gyvenimo ciklas“ dažnai baigiasi netinkamai. Patekę į gamtą jie gali keliauti vėju, užkimšti vandens telkinių pakrantes, kelti grėsmę gyvūnams ir irti į smulkias daleles.

    Mikroplastikas šiandien aptinkamas dirvožemyje, upėse ir jūrose, o dalis jo patenka ir į maisto grandines. Dėl to plastiko mažinimas vis dažniau vertinamas ne kaip mada, o kaip praktiškas būdas sumažinti ilgalaikę taršą.

    Maži įpročiai, didesnė nauda

    Kasdieniai sprendimai gali turėti apčiuopiamą poveikį: daugkartinis medžiaginis krepšys, pakuočių pakartotinis naudojimas ar sąmoningas pasirinkimas pirkti mažiau vienkartinėje pakuotėje. Toks elgesys paprastai nepareikalauja didelių pastangų, bet sumažina atliekų kiekį.

    Verslai taip pat ieško būdų, kaip mažinti pakuočių srautą ir pereiti prie atsakingesnių sprendimų. Vis dažniau matoma praktika, kai pakuotės parenkamos ne pagal išvaizdą, o pagal realų poreikį apsaugoti prekę ir sumažinti atliekas.

    Pakartotinis naudojimas vietoje naujų pakuočių

    Gerosios praktikos pavyzdžiu tampa pakartotinis kartono dėžių panaudojimas, kai siuntoms parenkami dar tinkami, jau kartą naudoti kartonai. Taip mažinamas naujų pakuočių poreikis, o kartu ir žaliavų bei energijos sąnaudos, reikalingos gamybai.

    Analogiškai galima elgtis ir su siuntinių užpildais, renkantis popierių iš perdirbtų ar gamybos likučių, o ne naujus plastikinius užpildus. Tokie sprendimai ne visada atrodo „instagramiškai“, tačiau jų vertė matuojama mažesniu atliekų kiekiu.

    Tarptautinė diena be plastikinių maišelių primena, kad pokytis dažnai prasideda nuo vieno daikto rankinėje ar kuprinėje. Įprotis turėti savo krepšį ir rinktis pakartotinai naudojamas pakuotes ilgainiui tampa ne pareiga, o patogia rutina.

  • Mikroplastikas geriamajame vandenyje: mokslininkai sako, kad užtenka 2 žingsnių namuose

    Mikroplastikas geriamajame vandenyje: mokslininkai sako, kad užtenka 2 žingsnių namuose

    Mikroplastiko ir dar smulkesnių nanoplastiko dalelių vis dažniau aptinkama geriamajame vandenyje, o kartu jos patenka ir į žmogaus organizmą. Nors tikslios ilgalaikės pasekmės vis dar tiriamos, vis daugiau tyrimų rodo, kad poveikis gali būti susijęs su uždegiminiais procesais ir kitais sveikatos rizikos veiksniais.

    2024 metais Kinijos mokslininkų komanda paskelbė rezultatus, kurie rodo netikėtai praktišką būdą sumažinti nano ir mikroplastiko kiekį iš čiaupo bėgančiame vandenyje. Tyrėjų teigimu, daugeliu atvejų pakanka vandenį užvirinti ir tuomet perfiltruoti susidariusias nuosėdas.

    „Iš čiaupo tekančiame vandenyje esančios nano ir mikroplastiko dalelės, prasprūstančios pro centralizuotas valymo sistemas, kelia vis didesnį susirūpinimą, nes gali kelti riziką žmogui per kasdienį vartojimą“, – aiškino tyrimo autoriai.

    Kas vyksta verdant vandenį

    Bandymuose mokslininkai vertino tiek minkštą, tiek kietą vandenį ir į jį įmaišė mikro bei nanoplastiko dalelių. Užvirus vandenį ir vėliau atskyrus susidariusias nuosėdas, bendras plastiko dalelių kiekis sumažėjo, o efektyvumas priklausė nuo vandens kietumo.

    Didžiausias poveikis užfiksuotas kietame vandenyje, kuriame daugiau ištirpusių mineralų. Kaitinant tokį vandenį, dažniau formuojasi kalkių nuosėdos, kurios gali „pririšti“ plastiko daleles ir paversti jas lengviau pašalinamomis, kai nuosėdos išfiltruojamos.

    „Mūsų rezultatai parodė, kad nanoplastiko nusėdimas verdant didėjo didėjant vandens kietumui“, – rašė tyrėjai, pabrėždami, kad kai kuriais atvejais dalelių sumažėjimas buvo labai ryškus.

    Kiek galima pašalinti ir ką tai reiškia

    Tyrime nurodoma, kad dalyje bandymų verdinimo ir filtravimo derinys pašalino iki 90 proc. nano ir mikroplastiko dalelių. Minkštame vandenyje efektyvumas buvo mažesnis, tačiau reikšmingas sumažėjimas taip pat stebėtas, nes dalis dalelių vis tiek nusėdo kartu su susidarančiomis nuosėdomis.

    Praktinis šio metodo privalumas tas, kad jis pasiekiamas daugeliui namų ūkių be sudėtingos įrangos. Tyrėjai pabrėžia, jog po užvirinimo svarbi antroji dalis, kai nuosėdos turi būti pašalinamos, pavyzdžiui, per smulkų metalinį sietelį ar kitą filtrą.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad vien verdinimas nėra universalus sprendimas visoms vandens taršos problemoms, o mikroplastikas į organizmą patenka ne tik per vandenį, bet ir per maistą bei aplinką. Dėl to verdinimas ir filtravimas labiau vertinamas kaip papildoma, o ne vienintelė rizikos mažinimo priemonė.

    Kodėl tema aštrėja

    Mikroplastikas atsiranda yrant didesniems plastiko gaminiams ir iš kasdienių šaltinių, tokių kaip sintetiniai audiniai ar įvairios buitinės plastiko detalės. Šios dalelės dėl savo patvarumo ilgai išlieka aplinkoje, o vandens valymo technologijos ne visur vienodai veiksmingai jas sulaiko.

    Naujesnės mokslinės apžvalgos rodo, kad nuotekų valymo įrenginiai dalį dalelių pašalina, tačiau reikšminga jų dalis vis tiek gali patekti į aplinką ir galiausiai į vandens tiekimo grandines. Tuo pat metu skirtingose šalyse ryškiai skiriasi vandens kietumas, todėl ir verdinimo poveikis gali būti nevienodas.

    Tyrimo autoriai ragina atlikti daugiau plačios apimties tyrimų su didesniu mėginių skaičiumi ir realiomis vartojimo sąlygomis, kad būtų tiksliau įvertinta, kiek šis paprastas įprotis galėtų sumažinti bendrą žmogaus kontaktą su nano ir mikroplastiku. Tyrimas publikuotas žurnale „Environmental Science & Technology Letters“.