Tag: Mikrožalumynai

  • Mikrožalumynai namuose: kurie atauga net nupjauti žirklėmis ir kaip jų neužpelyti

    Mikrožalumynai namuose: kurie atauga net nupjauti žirklėmis ir kaip jų neužpelyti

    Mikrožalumynai dažnai painiojami su daigais, tačiau tai nėra tas pats: jie auginami žemėje ar ant kilimėlio ir po 7–14 dienų kerpami žirklėmis vos virš substrato. Į lėkštę paprastai keliauja tik žalia augalo dalis.

    Daigai, priešingai, auginami vien vandenyje (pavyzdžiui, stiklainyje ar daigykloje) ir valgomi kartu su sėkla bei smulkiu šaknelių kuokšteliu. Mikrožalumynams būdingi skilčialapiai – pirmieji daigo lapeliai, kurie dažnai dar nepanašūs į „suaugusį“ augalą.

    Nors mikrožalumynai maži, jie laikomi vertingu kasdienės mitybos priedu: tekste nurodoma, kad juose gali būti apie penkis kartus daugiau vitaminų C, E ir K bei beta-karoteno nei tų pačių augalų subrendusiuose lapuose. Vis dėlto skirtingos rūšys šiuo požiūriu gali skirtis.

    Dar vienas praktiškas niuansas – ne visi mikrožalumynai atauga po nupjovimo. Išimtimis laikomas žirnis: palikus dėžutę ant palangės, jo ūgliai gali ataugti iš dalies, todėl derlių pavyksta nupjauti ir antrą kartą.

    Mikrožalumynams tinkamos sėklos ir ko vengti

    Iš daugelio daržovių ir prieskoninių augalų sėklų galima užsiauginti mikrožalumynų. Populiariausi minimi ridikėliai, garstyčios, brokoliai, saulėgrąžos, žirniai, burokėliai ir bazilikas – jų skonis ir augimo greitis skiriasi.

    Pirmajam bandymui siūloma rinktis ridikėlius arba garstyčias, nes jos greitai sudygsta ir paprastai nekelia daug rūpesčių – šiltoje virtuvėje ir prie šviesaus lango dažnai galima kirpti jau maždaug po savaitės.

    Perkant sėklas svarbu įsitikinti, kad jos skirtos daigams ir mikrožalumynams arba pažymėtos kaip nebeicuotos. Tekste pabrėžiama, kad sėklos, skirtos sėjai darže, kartais būna padengtos fungicidais, o jų likučiai gali patekti ant daigelių.

    Taip pat įvardijama aiški išimtis: mikrožalumynams netinka pomidorai, paprikos, baklažanai ir bulvės – tai bulvinių šeimos augalai, kurių lapuose ir stiebuose gali būti nuodingų alkaloidų.

    Kaip užsiauginti mikrožalumynų ant palangės

    Namų auginimui pakanka negilaus indo, substrato, sėklų ir šviesios palangės. Tinka specialus padėklas arba švari maisto pakuotė su keliomis skylutėmis dugne – jos leidžia nubėgti vandens pertekliui ir patogiai laistyti iš apačios, kad lapeliai liktų sausi.

    Rekomenduojama įberti 2–5 cm sėkloms skirtos žemės arba kokosų pluošto; kaip alternatyva minima kanapių kilimėlis. Svarbus įspėjimas – nenaudoti žemės iš daržo ar komposto, nes mikrožalumynai dažniausiai valgomi žali, o tokia terpė gali turėti bakterijų.

    Dideles saulėgrąžų ir žirnių sėklas patariama pamirkyti 8–12 valandų geriamajame vandenyje, per tą laiką vieną ar du kartus perplauti – taip jos sudygsta greičiau ir tolygiau. Smulkių sėklų (pavyzdžiui, rėžiukų, gražgarstės ar baziliko) mirkyti nerekomenduojama, nes jos vandenyje apsitraukia gleive ir sulimpa.

    Sėklos turi būti paskirstytos tankiai, bet vienu sluoksniu – kad nesigulėtų viena ant kitos, o paskui švelniai prispaudžiamos delnu. Žeme jų siūloma neužberti, kad vėliau ant lapelių neliktų substrato gumulėlių.

    Pasėlį reikėtų apipurkšti vandeniu ir uždengti kitu apverstu padėklu ar kartono gabalu – taip lengviau išlaikyti drėgmę ir sudaryti tamsą dygimui. Saulėgrąžų ar žirnių pasėlius dar siūloma lengvai paslėgti knyga, kad stambios sėklos geriau „sukibtų“ su substratu.

    Po 3–5 dienų, pasirodžius daigams, dangtį patariama nuimti ir perkelti indą prie šviesiausio lango, geriausia pietinėje pusėje. Uždelsti nereikėtų – drėgnas oras po danga skatina pelėsį, o esant per mažai šviesos daigai ištįsta.

    Derlius paprastai imamas, kai daigeliai užauga iki 3–7 cm: jie kerpami aštriomis žirklėmis virš substrato. Po paskutinio pjovimo substratą siūloma kompostuoti, o indą prieš kitą sėją išplauti vandeniu su indų plovikliu.

    Kaip atpažinti pelėsį ir ką daryti, jei jis atsirado

    Nuo pelėsio labiausiai saugo saikingas laistymas ir netrikdomas oro judėjimas aplink padėklą. Patariama laistyti tik tada, kai viršutinis substrato sluoksnis pradeda džiūti.

    Pelėsis dažniau atsiranda ten, kur sėklos subertos į gumuliukus ar keliais sluoksniais – tokiose vietose ilgiau laikosi drėgmė ir prasčiau cirkuliuoja oras. Jei apnašos kartojasi, kitą kartą siūloma sėklas paskirstyti rečiau ir tolygiau.

    Tekste atkreipiamas dėmesys, kad baltas purus „pūkelių“ sluoksnis ant šaknelių ne visada reiškia pelėsį: tai gali būti šakniaplaukiai. Jei kyla abejonių, siūloma apipurkšti vandeniu – sušlapę šakniaplaukiai priglunda ir tampa mažiau matomi, o pelėsis išlieka.

    Jei vis dėlto pasėlis pradėjo pelyti, tokių mikrožalumynų valgyti nerekomenduojama – patariama išmesti visą turinį, nes grybelis gali būti išplitęs ir ten, kur jo dar nesimato.

    Laikymas ir valgymas: kad nesugestų per parą

    Skaniausi mikrožalumynai – ką tik nupjauti, todėl patariama kirpti tik tiek, kiek reikia vienam valgymui, o likusius palikti augti inde ant palangės. Didesnį kiekį geriausia laikyti šaldytuve, švariame maišelyje ar sandariame inde.

    Prieš dedant į šaldytuvą mikrožalumynų siūloma neplauti, nes šlapi jie greičiau genda. Nurodoma, kad vėsoje (iki 5 °C) šviežumas dažniausiai išsilaiko 5–10 dienų, o šiltame kambaryje kai kurios rūšys (pavyzdžiui, garstyčios) kokybę praranda labai greitai.

    Nuplauti mikrožalumynus patariama tik prieš pat valgymą – šaltu geriamuoju vandeniu, tuomet nusausinti. Juos lengviausia valgyti žalius: dėti į sumuštinius, užtepėles ar tortilijas, o skonį derinti pagal rūšį – aštresni tinka prie kiaušinių, švelnesni ar saldesni prie salotų bei kokteilių.