Miłorząb dwuklapowy (Ginkgo biloba) dažnai vadinamas vienu seniausių pasaulio medžių: tai gyvoji relikvija, kurios giminaičiai augo dar dinozaurų laikais. Ši rūšis išsiskiria vėduoklės formos lapais ir įspūdingu rudeniniu vaizdu, kai laja per trumpą laiką nusidažo ryškiai geltona spalva.
Nors natūralioje aplinkoje miłorząbas siejamas su Kinija ir laukinės populiacijos vertinamos kaip pažeidžiamos, pasaulio miestuose jis tapo itin mėgstamu želdiniu. Tam yra priežastis: medis pakankamai gerai toleruoja oro taršą, karštį, trumpalaikes sausras ir net druskingesnį gruntą, todėl tinkamas gatvėms ir kiemams.
Kas daro miłorząbą ypatingą?
Miłorząbo lapų gyslos išsišakoja į dvi kryptis, o toks gyslotumas botanikoje laikomas retenybe. Rudenį lapai neretai nukrenta beveik vienu metu, todėl po medžiu susiformuoja vientisas geltonas kilimas, dėl kurio šis augalas vertinamas parkų ir sodybų želdiniuose.
Suaugęs miłorząbas dažniausiai užauga iki 15–20 metrų, o palankiomis sąlygomis gali būti ir gerokai aukštesnis, todėl prieš sodinant būtina įvertinti erdvę. Mažesniems sklypams dažniau pasirenkamos lėčiau augančios dekoratyvinės veislės, kurios neužgožia kitų augalų.
Patinas ar patelė: klaida, kuri kainuoja
Miłorząbas yra dvinamis medis, vadinasi, atskiri augalai būna vyriški arba moteriški. Skirtumai aiškiausiai pasimato tik medžiui subrendus, o į derėjimo tarpsnį jis dažnai įžengia tik po maždaug 20 metų, todėl iš anksto atspėti lytį pagal išvaizdą paprastai nepavyksta.
Soduose ir ypač prie įėjimų dažniausiai sodinami vyriški miłorząbai, nes jie neformuoja sėklų su minkšta luobele. Moteriškų medžių sėklos, nukritusios ant žemės ir pradėjusios irti ar sutraiškytos, gali skleisti intensyvų, nemalonų kvapą ir teršti dangas, todėl jų geriau nesodinti prie takų, terasų ar įvažiavimų.
Kur sodinti ir kaip prižiūrėti?
Geriausia miłorząbui parinkti saulėtą vietą ir laidų, vidutiniškai drėgną dirvožemį, nes užmirkimas jam kenkia labiau nei dirvos rūgštingumas. Jei sklype po lietaus ilgai laikosi vanduo, verta pagerinti drenažą ir sodinti taip, kad šaknų kaklelis liktų žemės paviršiaus lygyje arba vos aukščiau.
Sodinimo duobė paprastai kasama maždaug du kartus platesnė už šaknų gumulą ir ne gilesnė nei jo aukštis. Pasodinus dirva gausiai palaistoma, o paviršius mulčiuojamas kompostu ar žieve, paliekant tarpą nuo kamieno, kad nuolatinė drėgmė neskatintų žievės pažeidimų.
Genėjimą patariama riboti iki sausų, pažeistų ar besikryžiuojančių šakų, nes miłorząbas paprastai pats formuoja lają. Pirmaisiais metais svarbiausia neperlaistyti, bet ir neleisti šaknims išdžiūti: geriau rečiau, tačiau gausiau, kad vanduo pasiektų gilesnius sluoksnius.