Irane gyvenanti vorauodegė raguotoji angis (Pseudocerastes urarachnoides) jau seniai glumina herpetologus: jos uodegos galas atrodo tarsi tikras voras su „kojomis“. Nauja analizė parodė, kad įspūdingas masalas sukurtas ne kaulais, o vien iš pakitusios odos ir žvynų.
Tokį rezultatą pateikė tyrėjai, pirmą kartą itin detaliai „pažvelgę“ į angies uodegą didelės raiškos mikrokompiuterinės tomografijos skenavimu. Darbas publikuotas mokslo žurnale The Anatomical Record ir padėjo atsakyti į klausimą, ar „voro kojos“ turi skeletinį pagrindą.
Skenavimai atskleidė, kad uodegos slanksteliai yra įprastos sandaros ir nepaaiškina neįprasto silueto. Vorą primenanti forma susidaro iš minkštųjų audinių: pailgėjusių, lanksčių, siūlą primenančių žvynų ir vienos didesnės ovalios struktūros, susiformavusios žvynams padidėjus ir susiliejus.
Šis prisitaikymas siejamas su vadinamuoju uodeginiu viliojimu, kai gyvatė masalu pritraukia auką. Vorauodegė angis gali visiškai sustingti akmenuotoje aplinkoje, o menkai pajudinusi uodegą sukurti įspūdį, kad tarp akmenų ropoja voras, ir taip priartinti smalsų paukštį ar kitą plėšrūnui tinkamą gyvūną.
Įdomu tai, kad pirmasis šios angies pavyzdys, patekęs mokslininkams, buvo surinktas 1968 metais ir iš pradžių kėlė įtarimų, jog neįprastas uodegos galas galėtų būti deformacija. Vėlesni radiniai ir 2006 metais paskelbtas rūšies aprašymas parodė, kad tai ne atsitiktinumas, o stabilus, evoliuciškai susiformavęs požymis.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šis atvejis yra ryškus priminimas, kiek daug informacijos apie išvaizdą gali slypėti minkštuosiuose audiniuose. Kadangi tokie audiniai fosilijose paprastai neišlieka, vien iš kaulų apie tokį „voro“ masalą spręsti būtų beveik neįmanoma, todėl kai kurių išnykusių gyvūnų išvaizda galėjo būti gerokai įvairesnė, nei rodo jų skeletai.
Vorauodegės angies uodega laikoma vienu įspūdingiausių plėšrūnų apgaulės pavyzdžių gamtoje: čia susijungia realistiškas masalas ir itin efektyvus maskavimasis. Mokslininkai tikisi, kad panašūs tyrimai, pasitelkiant modernius skenavimo metodus, leis geriau suprasti, kaip ekstremalūs prisitaikymai atsiranda be esminių skeleto pokyčių.