CP v2

Tag: Mineralai

  • Daugelis mano, kad kurkės bevertės: ką jos iš tiesų duoda organizmui ir kam geriau vengti

    Kurkės yra vieni dažniausiai renkamų miško grybų, vertinami dėl ryškios spalvos ir lengvai pipiriško skonio. Nors vis dar gajus įsitikinimas, kad grybai neturi maistinės vertės, kurkės šiai taisyklei nepriklauso taip griežtai, kaip kartais manoma.

    Šie grybai yra mažai kaloringi, nes sudaryti daugiausia iš vandens, todėl patiekalą „apsunkina“ ne pačios kurkės, o tai, su kuo jos gaminamos. Jose yra skaidulų, nedideli kiekiai baltymų, taip pat B grupės vitaminų ir mineralų, tarp kurių dažniausiai minimi kalis, fosforas, geležis, varis ir manganas.

    Kurkėms būdinga geltonai oranžinė spalva siejama su karotenoidais, kurie veikia kaip antioksidantai. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad grybai neturėtų būti laikomi pagrindiniu vitaminų ar baltymų šaltiniu, nes jų kiekiai nėra tokie dideli kaip ankštiniuose, mėsoje ar pieno produktuose.

    Kaip kurkės veikia virškinimą?

    Didžiausia praktinė kurkių nauda dažnai siejama su tuo, kad jos suteikia patiekalams ryškų aromatą ir sotumo jausmą su mažesniu kalorijų kiekiu. Skaidulos gali prisidėti prie žarnyno veiklos, o intensyvus skonis neretai leidžia apsieiti su mažesniu padažų ir riebalų kiekiu.

    Tačiau kurkės, kaip ir kiti grybai, gali būti sunkiau virškinamos. Jose yra chitino, kurį žmogaus organizmas skaido prastai, todėl didesnė porcija kai kuriems gali sukelti pilvo pūtimą, sunkumo jausmą ar diskomfortą.

    Kam su kurkėmis reikėtų atsargiau?

    Atsargumas dažniau rekomenduojamas žmonėms, turintiems jautrų skrandį ar virškinimo sutrikimų. Taip pat tiems, kurie serga kepenų, kasos ar tulžies pūslės ligomis, bei žmonėms, kuriems diagnozuotas dirgliosios žarnos sindromas.

    Svarbu ir tai, kad miško grybai turi būti valgomi tik termiškai apdoroti, o renkant būtina būti visiškai tikriems dėl rūšies. Net ir tinkamai paruošti grybai nėra lengvas maistas, todėl vaikams iki 12 metų jų paprastai nerekomenduojama.

    Kaip skaniau ir lengviau paruošti?

    Kurkės dera su kiaušiniais, bulvėmis, grikiais, makaronais, ryžiais, paukštiena, sriubomis ir padažais. Dažniausi prieskoniai ir pagardai yra svogūnai, česnakai, petražolės, krapai, čiobreliai ir juodieji pipirai.

    Norint lengvesnio rezultato, kurkes verta trumpai patroškinti ar apkepinti su žolelėmis ir nedideliu kiekiu aliejaus. Druską patariama dėti pabaigoje, nes pasūdžius per anksti grybai greičiau išleidžia vandenį ir vietoj apskrudimo ima troškintis.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo ar dietologo konsultacijos. Jei turite lėtinių ligų ar simptomų, mitybos pokyčius verta aptarti su specialistu.

  • Rečiausias mineralas pasaulyje turi tik vieną žinomą kristalą: mažesnis už duonos trupinį

    Mokslo pasaulį sudomino itin neįprastas atradimas iš Mianmaro: mineralas, kurio kol kas patvirtintas tik vienas natūralus kristalas. Šis akmuo vadinamas kjautuitu ir laikomas vienu rečiausių mineralų, kuriuos yra pripažinusi tarptautinė mokslininkų bendruomenė.

    Vienintelis dokumentuotas pavyzdys rastas upės sąnašose netoli Mogoko – regiono, garsėjančio brangakmeniais. Kristalas sveria 1,61 karato, tai yra apie 0,32 gramo, tad savo dydžiu jis prilygsta mažai trupinėlio daliai, tačiau mokslinė vertė – nepalyginamai didesnė.

    Mineralas laikomas atskira rūšimi ne vien dėl spalvos ar išvaizdos. Jo statusą lemia cheminė sudėtis ir kristalinė gardelė, kuri parodo, kaip tiksliai išsidėstę atomai, todėl vien išorinių požymių nepakanka.

    Kjautuitas oficialiai įtrauktas į Tarptautinės mineralogijos asociacijos pripažintų mineralų sąrašą 2015 metais. Tokiais atvejais ypač svarbus tipinis pavyzdys – etaloninis kristalas, kuriuo remiantis ateityje lyginami nauji, galbūt kada nors rasti, tos pačios rūšies mėginiai.

    Pagal moksliniuose aprašymuose pateikiamus duomenis, kjautuitas yra bismuto ir stibio oksidų mineralas, kuriame pagrindiniai elementai yra bismutas, stibis ir deguonis. Būtent šių elementų derinys ir vidinė struktūra leidžia jį atskirti nuo kitų panašios išvaizdos kristalų.

    Nors kristalas mažas, jis yra neįprastai tankus: literatūroje nurodomas tankis siekia apie 8,3 gramo kubiniame centimetre. Jei gamtoje būtų rastas didesnis gabalas, jis rankoje atrodytų stebėtinai sunkus, tačiau kol kas tokių radinių nepatvirtinta.

    Kristalas aptiktas aliuviniuose nuosėdose, tai yra vandens perneštame žvyre ir smėlyje. Tokios vietos svarbios tuo, kad radinio taškas ne visada sutampa su vieta, kur mineralas susidarė, todėl tiksli kilmė dažnai nustatoma pagal aplinkinių uolienų ir priemaišų analizę.

    Mokslininkai nurodo, kad kjautuitas galėjo būti kilęs iš pegmatito – stambiagrūdės uolienos, kurioje vėlyvose magmos vėsimo stadijose susiformuoja retesni, chemiškai neįprasti kristalai. Pegmatitai dažnai „sutelkia“ elementus, kurie rečiau patenka į įprastus mineralus, todėl sudaro sąlygas atsirasti itin retiems junginiams.

    Nors kjautuitas gali priminti brangakmenį, jo išskirtinumas labiau mokslinis nei komercinis. Paprastai brangakmenių vertę rinkoje lemia paklausa, apdirbimo galimybės ir estetika, o kjautuito atvejis išsiskiria tuo, kad mokslui trūksta natūralios medžiagos tyrimams.

    Jei egzistuoja tik vienas patvirtintas pavyzdys, mokslininkams sunkiau atsakyti į klausimus apie mineralų susidarymo sąlygas, paplitimą ir galimą giminingų formų įvairovę. Dėl to toks radinys tampa priminimu, kad net ir šiandien Žemės mineralų katalogas nėra baigtinis.

    Tipinis kjautuito pavyzdys saugomas muziejinėje kolekcijoje, kur jis išlieka prieinamas kaip etalonas būsimiems tyrimams. O pats Mogoko regionas ir toliau laikomas viena įdomiausių vietų geologams, nes jame randami kristalai, kurių susiformavimui reikia itin retų sąlygų.

  • Neišmeskite šių sėklų: moliūgų sėklose – magnis, geležis ir cinkas, bet svarbi porcija

    Neišmeskite šių sėklų: moliūgų sėklose – magnis, geležis ir cinkas, bet svarbi porcija

    Kodėl verta prisiminti moliūgų sėklas?

    Moliūgų sėklos dažnai lieka nuošalyje, nors maistine verte gali konkuruoti su daugeliu įprastai giriamų užkandžių. Jose gausu mineralų, todėl net nedidelis kiekis gali papildyti kasdienį racioną, ypač kai mityba monotoniška.

    JAV žemės ūkio departamento (USDA) maistinių medžiagų duomenų bazėje nurodoma, kad 100 gramų džiovintų moliūgų sėklų yra apie 592 miligramai magnio, apie 8,8 miligramo geležies ir apie 7,8 miligramo cinko. Tai dideli kiekiai, tačiau 100 gramų nėra įprasta porcija.

    Moliūgų sėklos yra kaloringos, todėl kasdien dažniausiai pakanka 1–2 šaukštų, maždaug 15–30 gramų. Toks kiekis vis tiek reikšmingai papildo patiekalą ir paprastai yra lengvai įterpiamas į valgiaraštį.

    Geležis ir paprastas triukas įsisavinimui

    Moliūgų sėklose esanti geležis yra augalinės kilmės, vadinamoji neheminė, todėl ji paprastai pasisavinama prasčiau nei gyvūninės kilmės geležis. Dėl to vien sėklomis geležies trūkumo dažniausiai neišspręsite, tačiau jos gali būti svarbi bendro raciono dalis.

    Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) ir medicininė literatūra pabrėžia vitamino C reikšmę neheminės geležies pasisavinimui. Praktikoje tai reiškia paprastą sprendimą: sėklas verta derinti su vitamino C turinčiais produktais.

    Prie sriubos tinka petražolės ar kitos žalumynų saujos, salotose gerai dera paprika, o užtepėles ar ankštinių patiekalus galima pagardinti citrinos sultimis. Tokie deriniai nepaverčia sėklų vaistu, bet gali padėti geriau išnaudoti maiste esančią geležį.

    Magnis, cinkas ir kam jų dažniau pritrūksta

    Magnis dalyvauja šimtuose fermentinių reakcijų organizme ir yra svarbus normaliai raumenų bei nervų sistemos veiklai, energijos apykaitai ir elektrolitų pusiausvyrai. Dėl to magnis dažnai minimas kalbant apie nuovargį, fizinį krūvį ir įtemptą gyvenimo ritmą.

    Vis dėlto svarbu atskirti mitybą nuo pažadų: moliūgų sėklos nėra greitas sprendimas išsekimui, bet jos gali padėti nuosekliai praturtinti racioną. Ypač tai aktualu žmonėms, kurie dažnai renkasi stipriai perdirbtą maistą arba valgo mažai įvairių produktų.

    Kitas ryškus mineralas yra cinkas, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos, žaizdų gijimo ir ląstelių procesų. Kadangi organizmas cinko dideliais kiekiais nekaupia, reguliari jo mitybinė šaltinių paieška turi praktinę reikšmę.

    Moliūgų sėklose taip pat yra augalinių baltymų, skaidulų ir nesočiųjų riebalų rūgščių, todėl jos didina patiekalo sotumą. Tai ypač praverčia lengvesniems patiekalams, pavyzdžiui, daržovių salotoms ar trintoms sriuboms, po kurių alkis sugrįžta greičiau.

    Kasdienybėje svarbiausia saikas: sauja yra geras priedas, tačiau dideli kiekiai gali greitai padidinti bendrą dienos kalorijų kiekį. Jei ribojate druską, praktiškiau rinktis nesūdytas sėklas.

    Pritaikyti jas lengva: sėklomis galima pabarstyti sriubas, salotas, košes ar jogurtą, įmaišyti į kruopų ir daržovių patiekalus. Lengvai pakepintos sausoje keptuvėje jos tampa aromatingesnės, tik svarbu neperkaitinti, kad neapkartų.

    Jei nepatinka tekstūra, sėklas galima sumalti ir įmaišyti į padažą ar kokteilį, dėti į blynelius ar kepinius. Nedidelis kiekis dažnai nepakeičia patiekalo skonio, bet pagerina jo maistinę sudėtį.

  • Virtas veršienos kaulų sultinys vėl madingas: kodėl jam priskiria kolageno ir mineralų naudą?

    Veršienos kaulų sultinys pastaruoju metu vėl dažnai pristatomas kaip paprasta, bet maistinga bazė sriuboms ir troškiniams. Veršienos kauluose, ypač sąnarių dalyse, yra daugiau jungiamojo audinio, kuris ilgai verdant virsta želatina, o kartu į nuovirą pereina dalis mineralų.

    Ilgas virimas žemoje temperatūroje paprastai siejamas su sodresniu skoniu ir tirštesne konsistencija, nes iš kaulų ir kremzlių išsiskiria kolageno baltymai. Mitybos specialistai pabrėžia, kad toks sultinys gali papildyti racioną baltymais ir skysčiais, tačiau jis nėra stebuklinga priemonė sąnariams ar imunitetui.

    Kolagenas ir sąnariai: ką rodo duomenys?

    Kolagenas yra svarbus jungiamojo audinio baltymas, o jo fragmentai, patekę su maistu, organizme suskaidomi iki aminorūgščių. Tyrimai rodo, kad kolageno papildai kai kuriems žmonėms gali sumažinti sąnarių skausmą ar sustingimą, tačiau sultinio poveikį sunku lyginti su standartizuotomis kolageno dozėmis kapsulėse ar milteliuose.

    Dažnai minimas sąnarių „traškėjimas“ nebūtinai reiškia ligą: jis gali būti susijęs su dujų burbuliukais sąnario skystyje, sausgyslių judėjimu ar individualia anatomija. Jei traškėjimą lydi skausmas, tinimas ar judesių ribotumas, tai jau signalas pasikonsultuoti su gydytoju, o ne pasikliauti vien mitybos pokyčiais.

    Mineralai sultinyje: realu, bet ne visada daug

    Kaulų nuovire gali būti kalcio, fosforo, magnio ir kitų mikroelementų, tačiau jų kiekis priklauso nuo žaliavos, virimo trukmės ir rūgšties naudojimo. Nedidelis rūgšties kiekis, pavyzdžiui, obuolių actas ar citrinos sultys, dažnai rekomenduojamas todėl, kad gali padėti mineralams lengviau pereiti į skystį.

    Vis dėlto sultinys paprastai nėra pagrindinis mineralų šaltinis, ypač jei mityboje trūksta pieno produktų, ankštinių, žuvies ar daržovių. Praktinė taisyklė paprasta: sultinys gali būti naudinga raciono dalis, bet geriausiai veikia kaip subalansuotos mitybos papildymas, o ne jos pakaitalas.

    Kaip virti veršienos kaulų sultinį?

    Norint sodresnio skonio, kaulus verta trumpai paskrudinti orkaitėje, o tuomet užpilti šaltu vandeniu ir virti labai lėtai. Paprastai siekiama, kad sultinys tik lengvai kunkuliuotų, nes stiprus virimas gali sudrumsti nuovirą ir išryškinti kartesnes natas.

    Dažnas pasirinkimas yra 1–1,5 kilogramo veršienos kaulų maždaug 3 litrams vandens, šiek tiek obuolių acto ar citrinos sulčių, taip pat morkos, petražolės šaknis, saliero gabalėlis, poras ir prieskoniai. Virimo trukmė dažniausiai siekia 6–12 valandų, o atvėsęs sultinys, sutirštėjęs iki drebučių, rodo didesnį želatinos kiekį.

    Jei sultinį planuojama vartoti dažnai, svarbu saikas su druska ir bendra dienos raciono įvairovė. Žmonėms, turintiems inkstų ligų, podagrą ar ribojantiems baltymus bei purinus, prieš keičiant įpročius verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.