Mini kiivius galima užsiauginti ir Lietuvoje, jei pasirinksite tinkamą aktinidijos rūšį ir vietą sode. Dažniausiai auginamos dvi: aštrialapė aktinidija (Actinidia arguta) ir margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta), abi laikomos atspariomis šalčiui.
Aštrialapė aktinidija auga itin sparčiai ir per sezoną gali stipriai ištįsti, todėl jai reikia tvirtos atramos. Margalapė aktinidija paprastai būna kuklesnio augumo, tačiau dažnai pasirenkama dėl dekoratyvių lapų, kurie vasarą gali įgauti šviesių, rausvų atspalvių.
Kaip pasirinkti rūšį ir vietą?
Renkantis verta įvertinti sodo sąlygas: aštrialapei aktinidijai paprastai reikia daugiau saulės ir šilumos, o margalapė dažniau pakelia dalinį pavėsį. Svarbu ir tai, kad ankstyvą pavasarį jauni ūgliai gali nukentėti nuo vėlyvų šalnų, todėl žemumų ir užuovėjos stokojančių vietų geriau vengti.
Dirvai keliami panašūs reikalavimai: ji turi būti derlinga, laidi vandeniui ir nuolat lengvai drėgna, bet ne šlapia. Praktikoje geriausiai pasiteisina silpnai rūgštus substratas, o paviršinę šaknų sistemą naudinga pridengti mulčiu, kad žemė lėčiau džiūtų ir mažiau augtų piktžolės.
Dažniausia klaida – pasodinamas tik vienas krūmas
Daugelis aktinidijų yra dvinamės, todėl vyriški ir moteriški žiedai formuojasi ant skirtingų augalų. Tai reiškia, kad vien tik moteriškas krūmas, net ir puikiai prižiūrimas, gali nežydėti vaisiais, jei netoliese nėra vyriško augalo, kuris užtikrintų apdulkinimą.
Praktiškai dažniausiai pakanka vieno vyriško augalo keliems moteriškiems, jei jie auga netoli vienas kito ir sodą lanko apdulkintojai. Perkant sodinukus svarbu tiksliai pasitikrinti, ar veislė yra vyriška, moteriška, ar savidulkė, nes etiketės ne visada būna vienodos, o klaida paaiškėja tik po kelerių metų.
Atramos, laistymas ir genėjimas – kas lemia derlių?
Aktinidija yra vijoklis, todėl be atramos ūgliai guls ant žemės, bus sunkiau prižiūrėti ir didės ligų rizika. Sode tinka pergolės, treliažai, tvirti tinkliniai tvoros segmentai ar įtemptos vielos konstrukcijos, o šalia sienos verta palikti tarpą, kad ūgliai neliptų tiesiai prie fasado.
Vasarą augalas jautriai reaguoja į drėgmės svyravimus: per sausrą gali sulėtėti augimas, o užmirkimas kenkia šaknims. Derlingumui svarbus ir genėjimas, nes jis padeda suformuoti vainiką, paskatina naujų vaisinių ūglių augimą ir leidžia išlaikyti patogų aukštį bei gerą apšvietimą.
Mini kiivių derliaus laikas priklauso nuo rūšies ir veislės, tačiau paprastai jis siejamas su vėlyva vasara ar rudeniu. Subrendę vaisiai būna mažesni už įprastus parduotuvinius kiivius, dažnai su lygesne odele, todėl daugeliu atvejų juos galima valgyti neatskiriant žievės.