CP v2

Tag: Minimalus atlyginimas

  • Ispanijoje mokesčiai suvalgo per 53 proc. darbo kainos: tyrimas kelia audrą dėl Sánchez politikos

    Ispanijoje mokesčiai suvalgo per 53 proc. darbo kainos: tyrimas kelia audrą dėl Sánchez politikos

    Kiek kainuoja darbuotojas ir kas atitenka valstybei

    Daugiau nei pusė vidutinio darbuotojo įdarbinimo kainos Ispanijoje atitenka viešajam sektoriui, teigiama liberalios krypties analitinio centro Juan de Mariana instituto tyrime. Skaičiuojama, kad mokesčių našta siekia 53,60 euro už kiekvienus 100 eurų darbo sąnaudų.

    Tyrime vertinamos ne tik darbuotojo atlyginimo išskaitos, bet ir darbdavio įmokos bei netiesioginiai mokesčiai, tokie kaip pridėtinės vertės mokestis. Dėl tokios metodikos akcentuojama bendra darbo kaina, o ne vien atlyginimas į rankas.

    Skaičiai: nuo metinės naštos iki viso gyvenimo mokesčių

    Instituto pateiktais skaičiavimais, vidutinė metinė darbuotojo darbo kaina sudaro 39 481 eurą, iš kurių 21 144 eurai esą tenka mokesčiams ir socialinio draudimo įmokoms. Tai prilyginama 53,60 euro naštai nuo 100 eurų darbo sąnaudų.

    Taip pat skelbiama, kad per visą gyvenimą vidutinis mokesčių mokėtojas sumoka apie 460 600 eurų įvairių mokesčių. Tyrimo autoriai šią sumą lygina su beveik 30 metų dažniausiai mokamu atlygiu arba 16,4 metų vidutiniu atlygiu.

    Analitinio centro vertinimu, nuo 2018 metų iki 2026 metų buvo užfiksuotas 141 mokestinis pakeitimas, kurį jie įvardija kaip mokesčių didinimo tendenciją. Tyrimas apibūdinamas kaip premjero Pedro Sánchez valdymo laikotarpio ekonominė analizė.

    Biudžeto pajamos augo, bet kritika skiriama paslaugoms

    Ataskaitoje teigiama, kad mokesčių ir socialinio draudimo įmokų pajamos nuo 2018 metų nominaliai išaugo 39,7 proc., arba maždaug 168,17 mlrd. eurų. Kartu nurodoma, kad mokesčių santykis su BVP pakilo nuo 34,9 proc. iki 37,1 proc.

    Tyrimas pripažįsta, jog išlaidos sveikatos apsaugai augo 43 proc., o švietimui 40 proc., tačiau tvirtina, kad paslaugų kokybė blogėjo. Kaip argumentai pateikiami ilgesni gydymo eilių rodikliai ir PISA rezultatai, nors ryšys tarp šių veiksnių tyrime vertinamas kritiškai.

    Skelbiama, kad valstybės skola siekia 1,763 trln. eurų ir yra maždaug 600 mlrd. eurų didesnė nei prieš aštuonerius metus. Taip pat teigiama, kad dalis pensijų finansavimo tenka biudžeto dotacijoms, o tai, autorių nuomone, didina ilgalaikį spaudimą viešiesiems finansams.

    Būsto krizė ir algų spaudimas

    Tyrime daug dėmesio skiriama būsto rinkai, kuri pastaraisiais metais tapo vienu jautriausių klausimų Ispanijos politikoje. Teigiama, kad medianinė nuomos kaina siekia 1 080 eurų ir viršija jauno darbuotojo medianinį atlyginimą, kuris nurodomas kaip 1 048 eurai.

    Autoriai šią situaciją sieja su pasiūlos stygiumi, nes nuo 2021 metų, jų skaičiavimu, susikūrė 1,16 mln. naujų namų ūkių, o rinkai buvo perduota 465 000 užbaigtų būstų. Taip pat kritikuojami nuomos ribojimai, teigiant, kad kai kuriose teritorijose dėl jų mažėjo naujų nuomos sutarčių skaičius.

    Užimtumo temoje pripažįstama, kad minimalus atlygis per laikotarpį didėjo 66 proc., tačiau instituto vertinimu tai prisidėjo prie atlyginimų susispaudimo, kai mažesnės ir vidutinės algos artėja viena prie kitos. Taip pat keliami klausimai dėl nedarbo statistikos interpretavimo, akcentuojant sezoninių darbo sutarčių ypatumus.

    „Jei už kiekvienus 100 eurų darbo sąnaudų daugiau nei 53 eurai nukeliauja valstybei, tai tampa ne tik biudžeto, bet ir konkurencingumo klausimu“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Ataskaita paskelbta politinio neapibrėžtumo fone, kai Pedro Sánchez paskelbė pirmalaikius visuotinius rinkimus po to, kai parlamente nebuvo patvirtinti dalis Vyriausybės dekretų. Mokesčių ir darbo sąnaudų tema tikėtina išliks viena centrinių rinkimų darbotvarkėje.

  • Portugalijos 2027 metų biudžetas parlamente: PS žada neprieštarauti, numatomas perteklius

    Portugalijos 2027 metų biudžetas parlamente: PS žada neprieštarauti, numatomas perteklius

    Portugalijos Vyriausybė spalio 8 dieną pateikė parlamentui 2027 metų valstybės biudžeto projektą, patvirtintą Ministrų Taryboje likus dviem dienoms iki termino. Dokumentą parlamento pirmininkui José Pedro-Aguiar Branco įteikė finansų ministras Joaquim Miranda Sarmento.

    Tai trečiasis ministro pirmininko Luís Montenegro vadovaujamos Vyriausybės biudžetas, o jo priėmimas, kaip teigiama, vėl turėtų būti užtikrintas Socialistų partijos (PS) sprendimu nebalsuoti prieš. PS lyderis José Luís Carneiro anksčiau paskelbė, kad partija ketina susilaikyti per balsavimą dėl projekto pateikimo.

    PS kelia keturias sąlygas

    Socialistai susilaikymą sieja su keturiomis kryptimis: konstitucijos peržiūra, kurioje pagrindinį vaidmenį turėtų turėti PS ir PSD, dabar ir ateityje mokamų pensijų apsauga, investicijų projektų finansavimas pasibaigus Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano laikotarpiui, taip pat parama audrų paveiktų savivaldybių ir regionų atsigavimui.

    Pagal parlamento darbotvarkę, balsavimas dėl biudžeto projekto bendrąja tvarka numatytas spalio 28 dieną. Detalios diskusijos ir balsavimai dėl atskirų straipsnių turėtų vykti nuo spalio 29 dienos iki lapkričio 24 dienos, o galutinis balsavimas planuojamas lapkričio 24 dieną.

    Opozicija spaudžia dėl mokesčių ir pensijų

    Komunistų partija ir Kairysis blokas jau pranešė ketinantys balsuoti prieš. Partija Chega taip pat grasino nepritarti, jei Vyriausybė nesutiks mažinti pensinio amžiaus, be to, kelia reikalavimus dėl mažesnio PVM degalams ir nulinio PVM daliai būtiniausių maisto produktų.

    Vyriausybė šiuos reikalavimus yra atmetusi, todėl derybos, tikėtina, koncentruosis į kitus kompromisus. Likusios politinės jėgos tuo metu dar nebuvo aiškiai įvardijusios, kaip balsuos.

    Augimas 2 proc. ir simbolinis perteklius

    Vyriausybė 2027 metams prognozuoja 2 proc. ekonomikos augimą ir biudžeto perteklių, kuris turėtų siekti 0,1–0,2 proc. bendrojo vidaus produkto. Finansų ministras pabrėžė, kad tiksli „erdvė deryboms“ priklausys nuo sprendimų dėl priemonių paketo ir jų įtakos viešiesiems finansams.

    Skaičiuojama, kad jau patvirtintos priemonės, kurios ir 2027 metais toliau veiks viešuosius finansus, kitąmet turės apie 4,8 mlrd. eurų poveikį. Į šį vertinimą dar neįtrauktos naujos iniciatyvos, kurios gali atsirasti galutinėje biudžeto projekto versijoje.

    „Tikiuosi vaisingų diskusijų, kurios pagerins žmonių gyvenimą labai sudėtingu metu“, – sakė Portugalijos prezidentas António José Seguro.

    Mokesčių mažinimas ir išlaidų spaudimas

    Biudžete numatomas tolesnis gyventojų pajamų mokesčio mažinimas, koreguojant tarifų laiptelius, mokesčio atskaitymus ir minimalios pragyvenimo ribos taikymą. Vyriausybė taip pat planuoja mažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifus nuo pirmo iki šešto laiptelio po 0,3–0,5 procentinio punkto.

    Šių pakeitimų poveikis vertinamas apie 400 mln. eurų, o dalis pokyčių jau turėtų atsispindėti 2026 metais taikomuose išskaičiavimuose iš darbo užmokesčio. Tuo pat metu Vyriausybė pripažįsta, kad didžiausią spaudimą biudžetui kelia pensijos, viešojo sektoriaus atlyginimai ir skolos aptarnavimo išlaidos.

    Socialinėje srityje numatomas 50 eurų priedas prie solidarumo papildomos išmokos vyresnio amžiaus žmonėms, o orientacinė suma 2027 metais turėtų siekti 720 eurų. Taip pat planuojamas minimalios algos didinimas nuo 920 iki 970 eurų, laikantis ankstesniame trišaliame susitarime numatytos didinimo trajektorijos.

    Viešajame sektoriuje galioja daugiametis susitarimas, pagal kurį 2027 metais numatomas 2,30 proc. atlyginimų augimas ir ne mažesnis nei 60,52 euro didėjimas. Jei susitarimas bus vykdomas, minimalus bazinis atlyginimas valstybės tarnyboje galėtų kilti iki 995,51 euro.

    Biudžeto svarstymas parlamente, tikėtina, taps testu, kaip Portugalijai pavyks suderinti mokesčių mažinimo pažadus su augančiomis socialinėmis išlaidomis, investicijų tęstinumu po ES paramos ciklų ir siekiu išlaikyti perteklių. Galutinės projekto korekcijos priklausys nuo derybų su partijomis ir ekonominės situacijos vertinimų artimiausiais mėnesiais.

  • Iraną supurtęs karas smogė Europai: kai kur 50 litrų bakui reikia net 15,4 proc. algos

    Iraną supurtęs karas smogė Europai: kai kur 50 litrų bakui reikia net 15,4 proc. algos

    Degalų kainų šuolis Europoje po karo eskalacijos Irano regione vis aiškiau atsispindi gyventojų piniginėse. Kai kuriose šalyse 50 litrų dyzelino bako pripildymas jau sudaro dviženklę dalį minimalų atlyginimą gaunančio žmogaus mėnesio pajamų.

    Pagal Europos Komisijos skelbiamą ES savaitinį naftos biuletenį, vidutinės vartotojams taikomos kainos ES per kelis mėnesius išaugo reikšmingai. Skaičiuojama, kad benzino vidutinė litro kaina pakilo iki maždaug 2,092 euro, o dyzelino – iki 2,226 euro.

    Toks brangimas ypač jautriai paliečia mažas pajamas gaunančius namų ūkius, nes didesnę biudžeto dalį jie skiria būtinoms išlaidoms. Europos profesinių sąjungų instituto vyresnysis tyrėjas Torstenas Mülleris pabrėžia, kad transporto kaštai žemesnių pajamų grupėms tampa neproporcingai dideli.

    „Mažesnes pajamas gaunantys žmonės didesnę savo pajamų dalį išleidžia būtiniausioms reikmėms, tokioms kaip būstas, maistas ir transportas“, – sakė Torstenas Mülleris.

    Kur bakas kainuoja brangiausiai?

    Skirtingose Europos valstybėse 50 litrų bako kaina, lyginant su minimaliu mėnesio atlyginimu, skiriasi kardinaliai. Pavyzdžiui, Bulgarijoje 50 litrų dyzelino bakui gali prireikti apie 15,4 proc. minimalios mėnesio algos, kai Liuksemburge – apie 3,8 proc.

    Panaši tendencija matoma ir benzino segmente: dalyje šalių minimalų atlyginimą gaunantys žmonės turi skirti daugiau nei 10 proc. mėnesio pajamų vienam 50 litrų bakui. Tarp labiausiai pažeidžiamų išlieka kai kurios Vidurio ir Rytų Europos valstybės, kur atlyginimų lygis gerokai mažesnis, o degalų kainos dažnai skiriasi tik nežymiai.

    Kodėl skirtumai tokie dideli?

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad skirtumus labiausiai lemia ne vien degalų kainos, o minimalios algos dydis. Net jei dyzelino litras Bulgarijoje kainuoja tik šiek tiek pigiau nei turtingesnėse šalyse, pajamų atotrūkis reiškia, kad reali našta gyventojui tampa gerokai didesnė.

    Skaičiuojant perkamąją galią, skirtumai taip pat išlieka: šalyse, kur pragyvenimo lygis ir atlyginimai aukštesni, minimalus atlyginimas leidžia įsigyti gerokai daugiau degalų. Dėl to, net esant panašiam kainų lygiui degalinėse, socialinis poveikis skurdesnėse valstybėse būna smarkesnis.

    Rizikos darbo rinkai ir verslui

    Europos profesinių sąjungų konfederacijos generalinė sekretorė Esther Lynch įspėja, kad degalų kainų šokas gali tapti ne tik buitine, bet ir ekonomine problema. Jos teigimu, regionuose, kur nėra patikimo viešojo transporto, žmonės gali būti priversti atsisakyti darbo vien todėl, kad kelionės į darbą tampa neįkandamos.

    „Kai vidutinė nuomos kaina jau viršija trečdalį minimalios algos, dar papildomai skirti apie 15 proc. viso atlyginimo degalams tampa tiesiog neįmanoma“, – sakė Esther Lynch.

    Analitikai pažymi, kad tokia dinamika stiprina infliacinį spaudimą ir per netiesioginius kanalus, nes brangesnis kuras didina logistikos ir paslaugų kainas. Valstybės dažniausiai reaguoja per laikinus akcizų sprendimus, paramą pažeidžiamiausiems ar viešojo transporto stiprinimą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje problemą spręsti gali tik pajamų augimas ir didesnis energetinis atsparumas.

  • Maisto kainos šovė, algos bando vytis: Europos šalių reitingas atskleidė laimėtojus

    Maisto kainos šovė, algos bando vytis: Europos šalių reitingas atskleidė laimėtojus

    Kas nutiko maisto kainoms Europoje

    Per pastaruosius penkerius metus maisto kainos Europoje kilo itin sparčiai, tačiau daugelyje valstybių minimalus atlyginimas augo dar greičiau. Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvienas dirbantis už minimumą realiai gali įsigyti daugiau maisto nei anksčiau.

    Eurostat duomenys rodo, kad maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos Europos Sąjungoje nuo 2021 metų rugpjūčio iki 2026 metų rugpjūčio vidutiniškai padidėjo 34 proc. Tai vienas jautriausių rodiklių namų ūkiams, nes maistas sudaro reikšmingą būtinųjų išlaidų dalį.

    Didžiausias kainų šuolis fiksuotas Vengrijoje, kur maistas brango 57 proc., Bulgarijoje 54 proc., Rumunijoje 53 proc. Mažiausias augimas tarp ES šalių buvo Kipre, kur kainos kilo 21 proc.

    Minimalus atlyginimas: kur jis aplenkė kainas

    Lyginant minimalios algos pokyčius, daugelyje šalių matomas ryškus augimas, tačiau rezultatas gyventojams priklauso nuo to, kiek prekių už tą algą galima įsigyti. Būtent dėl to vertinamas ne vien procentinis atlyginimų didėjimas, o perkamoji galia maisto krepšelio atžvilgiu.

    Tarp didžiųjų ES ekonomikų maisto kainos per aptariamą laikotarpį kilo 25 proc. Prancūzijoje, 30 proc. Italijoje, 34 proc. Vokietijoje ir 35 proc. Ispanijoje. Tuo pat metu minimalus atlyginimas Vokietijoje augo 46 proc., Ispanijoje 29 proc., Prancūzijoje 20 proc.

    Skaičiuojant, kiek maisto už minimalų mėnesio atlyginimą galima nusipirkti, kai kurios valstybės išsiskyrė teigiamai. Serbijoje ir Juodkalnijoje minimali alga maisto atžvilgiu leido įsigyti apie 37 proc. daugiau nei 2021 metais, o ryškesnis nei 20 proc. šuolis fiksuotas ir keliose Vidurio bei Rytų Europos šalyse, tarp jų Lietuvoje.

    Trys šalys, kur dirbantieji prarado

    Vis dėlto ne visur minimalios algos augimas atsvėrė maisto brangimą. Vertinant perkamosios galios pokytį, trijose iš analizuotų 26 šalių dirbantieji už minimumą prarado galimybę įsigyti tiek pat maisto kaip anksčiau.

    Didžiausias kritimas fiksuotas Maltoje, kur už minimalų atlyginimą buvo galima nusipirkti apie 6 proc. mažiau maisto nei prieš penkerius metus. Neigiamas pokytis užfiksuotas ir Ispanijoje bei Prancūzijoje, kur perkamoji galia maisto atžvilgiu sumažėjo atitinkamai apie 5 proc. ir 4 proc.

    Svarbu tai, kad šis palyginimas remiasi bendruoju, o ne grynuoju atlyginimu. Jis neatskleidžia, kiek lėšų žmogui lieka maistui po mokesčių, būsto nuomos ar paskolos įmokų, komunalinių paslaugų ir kitų būtinių išlaidų.

    „Vien procentais lyginti algų ir kainų augimą gali klaidinti, todėl svarbiau vertinti, ką iš tiesų galima nusipirkti už minimalų atlygį skirtingais laikotarpiais“, – pabrėžiama analizėje.

    Maisto brangimą Europoje dar prieš 2022 metų vasarį kurstė tiekimo grandinių sutrikimai ir energijos kainų šokas, o Rusijos karas prieš Ukrainą spaudimą sustiprino. Brango energija, trąšos, logistika, o tai per gamybos ir prekybos grandines persidavė galutinėms kainoms parduotuvėse.

    Atskiru atveju išsiskyrė Turkija, kur maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos per penkerius metus šoktelėjo 752 proc., o minimalus atlyginimas padidėjo 823 proc. Nors skirtumas atrodo didelis, perkamoji galia maisto atžvilgiu augo gerokai kukliau, nes itin aukšta infliacija „suvalgo“ dalį nominalaus augimo.

  • DI reguliavimo piaskownės startuoja: didelėms įmonėms mokestis sieks tris minimalias algas

    Lenkijos Skaitmenizacijos ministerija pateikė siūlomas taisykles, kiek kainuotų dalyvavimas vadinamosiose DI reguliavimo piaskownėse. Tai yra kontroliuojama testavimo aplinka, kurioje įmonės gali išbandyti naujus sprendimus ir įsivertinti atitiktį reikalavimams, sumažinant teisinių sankcijų riziką ankstyvoje diegimo fazėje.

    Numatoma, kad mikropodmonėms bei mažoms ir vidutinėms įmonėms dalyvavimas būtų nemokamas. Tuo metu didelėms bendrovėms ir vietos savivaldos institucijoms būtų taikomas fiksuotas mokestis, nepriklausomai nuo to, kiek intensyviai jos naudotųsi piaskownės paslaugomis.

    Mokestis didelėms įmonėms ir savivaldai

    Pagal projektą vietos savivaldos institucijoms būtų taikomas vienos minimalios algos dydžio mokestis, o kitiems mokamiems dalyviams – trijų minimalių algų dydžio įmoka. Ministerija pabrėžia, kad pasirinktas modelis skirtas padengti organizacines ir administracines išlaidas, kartu išlaikant priemonės prieinamumą rinkos dalyviams.

    Skaičiuojama, kad DI technologijas tiesiogiai kuria tik nedidelė dalis didelių įmonių, tačiau piaskownėmis gali domėtis ir daug platesnis ratas organizacijų. Tai apimtų bendroves, kurios diegia ar pritaiko trečiųjų šalių sukurtas DI sistemas, o taip pat didelius sektoriaus naudotojus, siekiančius aiškiau suprasti atitikties reikalavimus.

    Kas yra reguliavimo piaskownė?

    Reguliavimo piaskownė – tai modelis, kurį vis dažniau taiko Europos šalys, siekdamos skatinti inovacijas, bet kartu užtikrinti saugumą ir teisės aktų laikymąsi. Tokiose programose įmonės gali testuoti sprendimus prižiūrimoje aplinkoje, gauti metodinę pagalbą ir anksčiau identifikuoti rizikas, susijusias su duomenų apsauga, vartotojų teisėmis ar kritinių procesų patikimumu.

    Numatoma, kad dalyvavimas galėtų trukti nuo 6 iki 12 mėnesių. Programoje gali būti taikomos laikinos išimtys nuo tam tikrų reikalavimų arba suteikiamos priemonės ir konsultacijos, padedančios pasiekti atitiktį DI reglamentui.

    Po testavimo dalyvis turėtų gauti patvirtinimą, kad konkretus DI sprendimas atitinka saugos ir teisės aktų reikalavimus. Verslui tai galėtų tapti papildomu argumentu diegiant produktą rinkoje ar derantis su partneriais bei priežiūros institucijomis.

    Kada startuos ir kas prižiūrės?

    Praktinis piaskownių startas siejamas su naujos priežiūros institucijos suformavimu. Planuojama įsteigti Komisiją, kuri prižiūrėtų nacionalinę DI rinką ir koordinuotų piaskownių veikimą, o administracinį aptarnavimą užtikrintų Skaitmenizacijos ministerija.

    Iki institucijos suformavimo naujos programos realiai neveiks, todėl pirmųjų kvietimų dar teks palaukti. Tuo pat metu ministerija planuoja informavimo veiklas, įskaitant nuotolinius renginius ir susitikimus su verslu, kad įmonės aiškiau suprastų, kaip veiks piaskownės ir kokią naudą jos gali suteikti.

  • 40 metų dirbo už minimalią algą Lenkijoje: kiek gali siekti pensija ir kodėl stažas negarantuoja daugiau

    Nuo ko priklauso pensijos dydis

    Ilgas darbo stažas savaime negarantuoja didelės pensijos, jei visą laiką buvo mokamos minimalios įmokos. Lenkijos pensijų sistemoje svarbiausia yra ne tik metų skaičius, bet ir per karjerą sukauptas bei vėliau indeksuojamas socialinio draudimo kapitalas.

    Žmogus, kuris 40 metų dirbo už minimalų atlyginimą, dažniausiai sukaupia gerokai mažesnį įmokų „krepšelį“ nei tas, kuris tiek pat laiko gavo vidutinį ar didesnį darbo užmokestį. Dėl to dviejų žmonių, turinčių tą patį stažą, pensijos gali skirtis kelis kartus.

    40 metų už minimalią algą: ko tikėtis

    Analizuojamame pavyz daroma prielaida, kad moteris 40 metų dirbo gaudama minimalų atlyginimą, kuris šiuo metu Lenkijoje siekia 4 806 zlotus bruto. Perskaičiavus į eurus, tai yra apie 1 110 eurų bruto, tačiau realybėje minimalus atlyginimas keičiasi kasmet, todėl tokie skaičiavimai yra tik orientaciniai.

    Pagal viešai skelbiamas tokio scenarijaus simuliacijas, pensija po 40 metų darbo už minimalų atlyginimą galėtų siekti maždaug 2 000–2 100 zlotų bruto per mėnesį, tai yra apie 460–490 eurų bruto. Galutinis dydis priklauso nuo konkrečios įmokų istorijos, indeksavimo ir kitų asmens duomenų.

    Lenkijoje taip pat galioja minimalios pensijos taisyklė, tačiau teisė į ją siejama su minimaliu draudimo stažu. Nurodoma, kad moterims reikia mažiausiai 20 metų, o vyrams – 25 metų stažo, todėl 40 metų dirbęs asmuo stažo sąlygą paprastai atitinka.

    Kodėl už vidutinę algą skirtumas toks didelis

    Palyginimui pateikiamas variantas, kai žmogus 40 metų mokėtų įmokas nuo vidutinio darbo užmokesčio, kuris, pagal Lenkijos statistiką, 2025 metais siekė 8 872,97 zlotų bruto. Perskaičiavus į eurus, tai yra apie 2 050 eurų bruto.

    Tokiu atveju pensija, remiantis simuliacijomis, galėtų siekti apie 6 600–6 900 zlotų bruto per mėnesį, tai yra maždaug 1 520–1 590 eurų bruto. Pagrindinė priežastis paprasta: didesnis atlyginimas reiškia didesnes įmokas, o didesnės įmokos per dešimtmečius sukuria gerokai didesnį sukauptą kapitalą.

    Kaip apskaičiuojama pensija

    Skaičiuojant senatvės pensiją lemiamą reikšmę turi sukauptas ir vėliau indeksuojamas draudimo kapitalas, taip pat atskirai apskaitomos sumos, kurios priskiriamos papildomoms pensijų apskaitos dalims. Prie rezultato prisideda ir metinės indeksavimo taisyklės, kurios gali didinti anksčiau sukauptas sumas.

    Dar vienas svarbus elementas yra prognozuojama likusi gyvenimo trukmė, kurią institucijos periodiškai atnaujina. Kuo ilgesnė prognozuojama likusi gyvenimo trukmė, tuo sukauptas kapitalas iš esmės išdalijamas per daugiau mėnesių, todėl mėnesinė pensija gali būti mažesnė, net jei įmokos buvo tokios pačios.

    Šie skaičiai rodo esminę tendenciją: ilgas stažas padeda įgyti teisę į pensiją ir minimalią garantiją, tačiau didžiausią įtaką sumai daro per karjerą mokėtų įmokų dydis. Todėl žmonėms, ilgai dirbantiems už minimalų atlygį, pensija dažnai būna tik šiek tiek didesnė už minimalią.

  • Europos darbo rinka pavojuje: paaiškėjo, kur kas penktas darbas – pažeidžiamas

    Europos darbo rinka pavojuje: paaiškėjo, kur kas penktas darbas – pažeidžiamas

    Beveik kas penktas darbas Europos Sąjungoje 2021 metais buvo priskirtas pažeidžiamų kategorijai, rodo Eurofound analizė. Šis vertinimas apima tris rizikas: nepakankamas pajamas, nesaugų užimtumą ir silpnesnes darbuotojų teises.

    Eurofound pažymi, kad po finansų krizės pažeidžiamų darbo vietų dalis buvo išaugusi, tačiau nuo 2016 metų tendencija gerėjo. Vis dėlto agentūra pabrėžia, kad bendras rodiklis slepia didelius skirtumus tarp valstybių ir skirtingas pažeidžiamumo priežastis.

    Kur situacija prasčiausia

    Didžiausia pažeidžiamų darbo vietų dalis fiksuota Ispanijoje, kur ji siekė 29 proc. Toliau rikiuojasi Portugalija ir Liuksemburgas po 25 proc., o Italijoje rodiklis siekė 24 proc.

    Mažiausi rodikliai nurodomi Vengrijoje – 17 proc., Maltoje ir Bulgarijoje – po 18 proc. Eurofound atkreipia dėmesį, kad daliai šalių, tarp jų Lietuvai, 2021 metų palyginamų pajamų duomenų nepakako, todėl jos į šį palyginimą neįtrauktos.

    Kodėl pažeidžiamumas skiriasi

    Skirtingose Europos dalyse problemos šerdis nevienoda: dalyje žemyninės Europos ir Vidurio bei Rytų Europoje svarbiausias veiksnys yra mažas atlyginimas. Tuo metu pietinėse ir kai kuriose šiaurinėse valstybėse dažniau dominuoja nesaugumas, susijęs su priverstiniu terminuotu ar ne visu etatu darbu.

    Liuksemburgo vietą sąraše Eurofound aiškina metodika: pajamų pakankamumas vertinamas lyginant su kiekvienos šalies medianinėmis pajamomis. Tai reiškia, kad net aukštas bendras atlyginimų lygis automatiškai neužtikrina mažesnės pažeidžiamumo dalies.

    Kas rizikuoja labiausiai

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad pažeidžiamas darbo vietas dažniau užima moterys, jaunimas, migrantai, romai, žmonės su negalia ir LGBT+ asmenys. Priežasčių spektras platus – nuo diskriminacijos ir priežiūros pareigų iki migracijos atveju pasitaikančių teisinių kliūčių ar nepripažintų kvalifikacijų.

    Švietimas įvardijamas kaip vienas stipriausių apsaugos veiksnių. Pavyzdžiui, Vengrijoje pažeidžiamų darbuotojų dalis tarp žemesnio išsilavinimo žmonių siekė 58 proc., o tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių – 6 proc.

    Dar vienas veiksnys – darbo patirtis: Eurofound skaičiavimu, kiekvieni papildomi metai darbo rinkoje vidutiniškai mažina pažeidžiamumo riziką maždaug vienu procentiniu punktu. Šiaurės šalyse jaunimo pažeidžiamumas gali būti ypač aukštas, tačiau neretai jis laikomas laikinu etapu prieš pereinant į stabilesnį užimtumą.

    Eurofound pabrėžia, kad vienas pažeidžiamumo aspektas nebūtinai reiškia prastą darbo gyvenimą, tačiau kelių rizikų sankaupa jau siejama su nuosekliai blogesniais rezultatais. Tarp dažniausiai minimų pasekmių – menkesnės karjeros perspektyvos, ribotos mokymų galimybės, mažesnė autonomija ir nenuspėjamos pajamos.

    Ataskaitoje taip pat akcentuojamas psichologinis krūvis: labiausiai pažeidžiami darbuotojai dažniau susiduria su nerimu ir depresijos požymiais. Eurofound nurodo, kad šiuos skirtumus svarbu vertinti platesniame socialiniame kontekste, nes prastesnę savijautą gali lemti ne tik darbo sąlygos, bet ir nestabilios pajamos bei neapibrėžtumas dėl ateities.

    Europos Komisijai svarstant kokybiškų darbo vietų iniciatyvas, Eurofound ragina išlaikyti lankstumą, bet neleisti, kad netipinės darbo formos silpnintų standartus. Agentūra pabrėžia ir praktinį aspektą: darbuotojų apsaugos taisyklės veikia tik tiek, kiek realiai užtikrinama jų priežiūra ir vykdymas.

  • Nuomos kainos ES sostinėse šokiruoja: kai kur jos viršija net minimalų atlyginimą

    Nuomos kainos ES sostinėse šokiruoja: kai kur jos viršija net minimalų atlyginimą

    Nuoma sostinėse aplenkia algas

    Būstas ir komunalinės paslaugos išlieka didžiausia Europos namų ūkių išlaidų eilutė. Eurostato duomenimis, vidutiniškai 23,6 proc. visų išlaidų ES tenka būstui, vandeniui, elektrai, dujoms ir kitam kurui.

    Tačiau didmiesčiuose, ypač sostinėse, nuomos dalis paprastai būna dar didesnė. Dėl to mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams nuoma dažnai tampa nepakeliama našta.

    Europos profesinių sąjungų konfederacijos analizė, paremta ES duomenimis, rodo, kad daugumoje ES sostinių vidutinė dviejų miegamųjų buto nuoma viršija šalies minimalų mėnesinį atlyginimą prieš mokesčius. Tai reiškia, kad net ir dirbant visu etatu už minimalią algą vien nuomai pinigų gali neužtekti.

    Svarbu tai, kad lyginami dydžiai yra bruto, o realiai darbuotojui į rankas išmokama suma yra mažesnė. Todėl faktinė nuomos našta, vertinant pagal neto pajamas, daugeliu atvejų dar didesnė.

    Praga ir Lisabona – sunkiausi atvejai

    Didžiausias atotrūkis fiksuojamas Prahoje: vidutinė dviejų miegamųjų buto nuoma siekia 1 710 eurų, kai Čekijos minimalus atlyginimas yra 924 eurai. Vadinasi, vien nuomai reikėtų sumos, prilygstančios apie 185 proc. minimalios algos.

    Antroje vietoje – Lisabona. Portugalijoje minimalus mėnesinis atlyginimas, perskaičiuotas pagal mokėjimą per 14 mėnesių, siekia 1 073 eurus, o vidutinė nuoma sostinėje taip pat apie 1 710 eurų, arba maždaug 168 proc. minimalios algos.

    Daugiau nei 150 proc. minimalios algos nuomai prireiktų ir Budapešte, Bratislavoje, Sofijoje, Atėnuose bei Rygoje. Tokia proporcija reiškia, kad darbuotojas turėtų atiduoti visą algą nuomai ir vis tiek ieškoti papildomų pajamų kasdienėms išlaidoms.

    Daugelyje sostinių nuoma viršija 100 proc. minimalios algos, tarp jų – Paryžiuje, Taline, Madride, Bukarešte, Varšuvoje, Dubline, Liublianoje ir Vilniuje. Pavyzdžiui, Paryžiuje vidutinė nuoma siekia 2 523 eurus, o minimalus atlyginimas Prancūzijoje yra 1 823 eurai.

    Kur situacija palankiausia?

    Kai kuriose sostinėse minimalus atlyginimas vis dar leidžia realistiškiau padengti nuomos išlaidas. Palankiausia padėtis išskiriama Briuselyje, kur minimalus atlyginimas siekia 2 112 eurų, o vidutinė nuoma – 1 476 eurus, tad nuomai tektų apie 70 proc. minimalios algos.

    Antra pagal palankumą minima Berlyno situacija, kur nuomos našta sudaro apie 76 proc. minimalios algos. Santykinai geresni rodikliai taip pat fiksuojami Nikosijoje, Liuksemburge ir Hagoje, nors ir ten nuoma išlieka vienas didžiausių mėnesio kaštų.

    „Didelės būsto kainos ir mažos algos stumia žmones į skurdą ir ekonomiką artina prie recesijos“, – sakė Europos profesinių sąjungų konfederacijos generalinė sekretorė Esther Lynch.

    „Ryšio tarp nuomos ir atlyginimų nebuvimas yra visiškai netvarus. Pridėjus augančias energijos ir maisto kainas, dirbantys žmonės priversti skolintis būtiniausiems dalykams ir praktiškai nebeturi laisvų pajamų“, – pridūrė ji.

    Kodėl sostinės tokios brangios?

    Analitikai pabrėžia, kad sostinėse nuomos kainas kelia keli veiksniai: didesnė darbo vietų koncentracija, ribota būsto pasiūla, aktyvesnės trumpalaikės nuomos rinkos ir lėtesnė naujų būstų statyba. Prie spaudimo prisideda ir ilgą laiką aukštesnės palūkanų normos, ribojusios būsto įperkamumą ir dalį paklausos nukreipusios į nuomą.

    Šalies vidurkiai dažnai atrodo geriau nei sostinių skaičiai, nes regionuose nuomos kainos žemesnės. Vis dėlto net ir tada nuoma daugeliui mažiausiai uždirbančių namų ūkių suvalgo gerokai didesnę pajamų dalį, nei rekomenduojama finansinio tvarumo taisyklėse.

    Kokie sprendimai siūlomi?

    Europos profesinių sąjungų konfederacija ragina valstybes nares nuosekliai įgyvendinti ES minimaliojo atlyginimo direktyvą ir stiprinti kolektyvines derybas, kad daugiau darbuotojų gautų didesnį atlygį. Taip pat siūloma vertinant minimalų atlyginimą atsižvelgti į būsto kaštus, kurie daugelyje miestų tampa lemiamu pragyvenimo veiksniu.

    Kitas akcentuojamas kelias – didesnės viešosios investicijos į socialinį būstą ir priemonės, didinančios ilgalaikės nuomos pasiūlą. Praktikoje tai reikštų greitesnį būsto projektų vystymą, aiškesnes taisykles nuomos rinkoje ir tikslines paramos schemas pažeidžiamiausioms grupėms.