Tag: Mirties slėnis

  • Mirties slėnio augalas išgyvena 60°C: mokslininkai atskleidė, kaip jis pats vėsina lapus

    Mirties slėnio augalas išgyvena 60°C: mokslininkai atskleidė, kaip jis pats vėsina lapus

    Mirties slėnis JAV garsėja kaip viena karščiausių ir sausiausių vietų Šiaurės Amerikoje, kur vasarą oro temperatūra dažnai pakyla iki maždaug 49 laipsnių. Vis dėlto šiame kraštovaizdyje auga augalas, kuris, kaip rodo naujas mokslinis darbas, geba išgyventi net tada, kai aplinkos karštis priartėja prie 60 laipsnių ribos.

    Tyrėjų dėmesį patraukė rūšis Tidestromia oblongifolia, dar vadinama Arizonos honeysweet. Ji prisitaikiusi ne vien pakelti kaitrą, bet ir aktyviai jos išvengti, nes gali reikšmingai atvėsinti savo lapus žemiau aplinkos oro temperatūros.

    Norėdami suprasti šį reiškinį, mokslininkai surinko sėklas iš 223 laukinių augalų visoje rūšies paplitimo teritorijoje, įskaitant populiacijas iš Mirties slėnio. Iš jų buvo išauginta daugiau nei 1 200 daigų, kurie palaipsniui aklimatizuoti ir vėliau kasdien 6–8 valandas veikiami 60 laipsnių temperatūros ilgiau nei savaitę.

    Ne visi augalai išgyveno: priklausomai nuo genetinės linijos, išlikimas svyravo nuo kiek mažiau nei 2 proc. iki daugiau nei 34 proc. Tai rodo, kad net tos pačios rūšies viduje atsparumas karščiui gali labai skirtis, o lemiamas veiksnys gali būti konkretūs paveldimi bruožai.

    Naudodami infraraudonųjų spindulių kameras, tyrėjai fiksavo, kad karščiausiomis dienomis kai kurių lapų temperatūra buvo daugiau nei 10 laipsnių žemesnė nei aplinkos oras. Kraštutiniais atvejais skirtumas siekė apie 13 laipsnių, o tai tokiose sąlygose prilygsta natūraliam augalo oro kondicionieriui.

    Net po aštuonių dienų 60 laipsnių kaitroje išgyvenę daigai palaikė maždaug 54–59 laipsnių lapų temperatūrą. Nors tai vis dar ekstremalu, tokia riba, mokslininkų vertinimu, gali būti kritiškai svarbi kompleksinei gyvybei, nes per didelis audinių įkaitimas sutrikdo pagrindines ląstelių funkcijas.

    Tyrimas išskyrė svarbų mechanizmą: augalai, kurių lapai buvo vėsesni, aktyviau palaikė atviras žioteles, per kurias vyksta transpiracija. Vandeniui garuojant nuo lapo paviršiaus, susidaro vėsinimo efektas, labai panašus į žmogaus prakaitavimą.

    „Pastebėjome, kad priverstinai užvėrus žioteles, augalas nebegali taip efektyviai vėsintis“, – sakė tyrimo autorė Joanna Feehan.

    „Kadangi dalis transpiracijos yra garavimas per žioteles, matome, jog tai yra viena pagrindinių šio vėsinimo mechanizmo sudedamųjų dalių“, – pridūrė ji.

    Kartu mokslininkai pabrėžia paradoksą: dauguma dykumų augalų kaip tik taupo vandenį, o ne jį garina. Ši rūšis, priešingai, greičiausiai remiasi po dirvožemiu esančiu gruntiniu vandeniu, todėl gali sau leisti intensyviau garinti drėgmę, kad apsaugotų lapus nuo mirtinos kaitros.

    Autorės teigimu, galimas paaiškinimas būtų ypač efektyvi šaknų sistema ir vandens pernašos „hidraulika“ augale, taip pat ląstelėse esančių druskų, cukrų ir baltymų sudėtis, padedanti išlaikyti hidrataciją transpiracijos metu. Vis dėlto ši hipotezė dar reikalauja papildomų patikrinimų.

    Tyrimo rezultatai turi ir ribojimų: eksperimentai atlikti su jaunuoliais daigais kontroliuojamomis sąlygomis, kai vandens netrūko, todėl realiomis dykumos sąlygomis suaugę augalai gali susidurti su kitais apribojimais. Be to, kol kas identifikuotos tik trys plačios DNR sritys, susijusios su išgyvenimu, tad konkrečių genų paieškos dar laukia.

    Vis dėlto praktinė šios krypties reikšmė gali būti labai didelė, ypač žemės ūkiui. Augant karščio bangų dažniui ir intensyvumui, pasėlių derlius daugelyje regionų tampa vis labiau pažeidžiamas, todėl tokie natūralūs prisitaikymo sprendimai gali padėti kurti atsparesnes veisles.

    „Visame pasaulyje fiksuojame vis naujus karščio rekordus, o pasėlių derlius yra jautrus temperatūros augimui“, – sakė Joanna Feehan.

    „Jei perprasime, kaip Tidestromia išgyvena temperatūrose, kurios kitoms gyvybės formoms yra pražūtingos, galėsime gauti naujų ir galbūt unikalių įrankių, padedančių didinti augalų atsparumą karščio bangoms“, – teigė ji.

  • Mirties slėnio karščio rekordas iš 1913 metų kelia abejonių: mokslininkai aiškina, kas neatitinka

    Oficialus aukščiausios oro temperatūros Žemėje rekordas – 56,7 laipsnio Celsijaus – daugiau nei šimtmetį siejamas su JAV Mirties slėniu. Šis rodiklis esą užfiksuotas 1913 metų liepos 10 dieną, tačiau dalis klimatologų ir sinoptikų vis dažniau kelia klausimą, ar matavimas buvo patikimas.

    Mokslininkų abejonės remiasi tuo, kad tuometinis įrašas išsiskiria iš aplinkinių stebėjimų ir meteorologinio konteksto. Paprastai ekstremalios kaitros epizodai paveikia platesnį regioną, todėl panašių reikšmių tikimasi ir netoliese esančiose stotyse, o ne viename taške.

    2016 metais orų istorikas Christopheris Burtas ir klimatologas Williamas Reidas atliko istorinę analizę, kurioje teigė, jog 1913 metų matavimas prasilenkia su to laikotarpio duomenimis. Jų vertinimu, stoties rodmenys buvo neįprastai dideli lyginant su kaimyninėmis vietovėmis, o tai sunkiai paaiškinama vien natūraliais procesais.

    Naujausios išvados, paskelbtos Amerikos meteorologijos draugijos leidinyje, dar labiau sustiprino skeptikų argumentus. Autoriai nurodė, kad realus tos dienos maksimumas galėjo būti apie 49 laipsnius Celsijaus, tai yra maždaug 7–8 laipsniais mažiau nei oficialus rekordas.

    Tokie skirtumai istorinėje meteorologijoje dažniausiai aiškinami matavimo metodikomis ir įrangos ribotumais. XX amžiaus pradžios stotys ne visuomet atitiko dabartinius standartus, o net ir nedidelės detalės, kaip termometro vieta, ventiliacija ar pavėsinimas, galėjo reikšmingai paveikti rodmenis.

    Nepaisant diskusijų, Pasaulio meteorologijos organizacija 1913 metų rodiklį kol kas ir toliau pripažįsta oficialiu. Specialistai pabrėžia, kad rekordo atšaukimas ar korekcija paprastai reikalauja atskiros komisijos sprendimo ir formalios peržiūros procedūros.

    Organizacija jau turi precedentą, kai istoriniai rekordai buvo panaikinti po išsamesnio tyrimo. 2012 metais buvo anuliuotas 58 laipsnių Celsijaus matavimas, priskirtas 1922 metams Libijoje, kai paaiškėjo, kad rodmenį galėjo iškreipti netinkamas prietaisas ir nepatyręs stebėtojas.

    Įdomu tai, kad net ir be ginčijamo 1913 metų įrašo Mirties slėnis išlieka viena karščiausių vietų planetoje, o pastaraisiais dešimtmečiais ten fiksuotos ypač aukštos temperatūros. 2020 ir 2021 metais oficialiai registruota 54,4 laipsnio Celsijaus temperatūra laikoma viena patikimiausiai patvirtintų moderniųjų laikų reikšmių.

    Ši istorija išryškina platesnę problemą: klimato ir orų ekstremumų archyvuose kai kurie įrašai išlieka dėl institucinio tęstinumo, nors mokslinis vertinimas laikui bėgant kinta. Kartu tai primena, kad rekordo statusas nebūtinai reiškia absoliučią tiesą – kartais tai reiškia ir tai, kad peržiūros procesas yra lėtas ir sudėtingas.

    Ką tai reiškia šiandien?

    Mokslininkų ginčai dėl istorinių rekordų svarbūs ne tik dėl statistikos. Tikslūs ekstremumų duomenys naudojami vertinant karščio bangų riziką, kalibruojant klimato modelius ir nustatant, kiek išskirtiniai yra dabartiniai karščio epizodai.

    Pastaraisiais metais daugėja tyrimų, kurie rodo, kad šylant klimatui didėja ir ekstremalių karščių tikimybė, ypač sausose teritorijose. Todėl patikimi, tarpusavyje palyginami matavimai tampa dar svarbesni, o istoriniai įrašai – vis dažniau peržiūrimi taikant šiuolaikines metodikas.