CP v2

Tag: Miškininkai

  • Lenkijoje rastas milžiniškas baravykas: svėrė daugiau nei 2,5 kg, miškininkai įvardijo rekordiniu

    Lenkijoje, Piwniczna girininkijos valdomuose miškuose, grybautojas aptiko išskirtinio dydžio baravyką. Specialistai teigia, kad toks radinys gali pretenduoti į rekordinius, nes grybas svėrė 2,54 kilogramo.

    Apie neįprastą laimikį pranešta po to, kai vietos gyventojas Michalas rudeninio žygio metu miške rado stambų baravyką ir pasidalijo informacija su miškininkais. Pastarieji nurodė, kad grybo kotas plačiausioje vietoje siekė 47 centimetrų apimtį.

    Miškininkai atkreipė dėmesį ir į dar vieną detalę: nepaisant masės bei dydžio, ant grybo nebuvo akivaizdžių kenkėjų ar lervų pažeidimų. Taip pat pabrėžta, kad minkštimas išlaikė baravykams būdingą kvapą.

    „Sveikiname poną Michalą ir nuoširdžiai dėkojame už atsiųstą išsamią medžiagą apie šį išskirtinį baravyką“, – sakė Piwniczna girininkijos atstovai socialiniuose tinkluose.

    Miškininkai primena, kad vėlyvos vasaros ir rudens laikotarpis yra aktyviausias grybavimo sezonas, kai miškuose gausu įvairių rūšių. Be baravykų, tuo metu dažnai randama ir kazlėkų, raudonikių bei įvairių kelmučių.

    Kartu pabrėžiama ir saugumo svarba: rinkti reikėtų tik tuos grybus, dėl kurių valgumo nekyla abejonių. Jei nesate tikri, patariama pasitikrinti grybų pažinimo vadove arba pasitarti su labiau patyrusiais grybautojais.

    Specialistai taip pat ragina neskinti pažeistų grybų: sukirmijusių, supelijusių, per drėgnų ar apgraužtų. Tokie grybai ne tik prastesnio skonio, bet ir gali kelti papildomų rizikų, ypač jei laikomi ar ruošiami netinkamai.

  • Miške sutiktas spalvingas „mini drakonas“: miškininkai paaiškino, ką daryti jį radus

    Socialiniuose tinkluose vis dažniau išplinta miško gyventojų nuotraukos ir vaizdo įrašai, o didžiausio dėmesio sulaukia reti ar neįprastai atrodantys vabzdžiai. Vienas toks radinys užfiksuotas Belovežo girios apylinkėse, kur miškininkai parodė ryškiaspalvį, stambų vikšrą.

    Jį pastebėję specialistai atkreipė dėmesį, kad tai ne pavojingas gyvūnas, o naudingas ir palyginti retai sutinkamas drugio vikšras. Kalbama apie lipikinių sfinksą Hyles gallii, priklausantį sfinksinių drugių šeimai, kurios atstovai garsėja stipriu skrydžiu ir gebėjimu siurbti nektarą kybant ore.

    Kaip atpažinti šį vikšrą?

    Vikšras dažniausiai išsiskiria ryškiomis spalvomis ir kontrastingais raštais. Jo kūno gale esantis raudonas ragelis gali atrodyti grėsmingai, tačiau jis nėra geluonis ir nereiškia nuodingumo.

    Dar vienas būdingas bruožas yra ryškios dėmės šonuose, primenančios akis. Tokia išvaizda gamtoje veikia kaip gynybinė mimikrija, padedanti atbaidyti paukščius ir kitus plėšrūnus.

    Kodėl jis rudenį keliauja miško takais?

    Miškininkai paaiškina, kad rudenį vikšrai dažniau pastebimi ne todėl, kad jų staiga padaugėja, o todėl, kad jie pradeda aktyviai migruoti. Pasibaigus maitinimuisi, vikšras ieško tinkamos vietos žiemojimui ir lėliukės stadijai.

    Tam jis neretai leidžiasi nuo augalų ir keliauja žeme, todėl pasitaiko atsiduriantis ant miško takų, keliukų ar atviresnių vietų. Tokiu metu didžiausia grėsmė jam yra žmonių batai, dviračiai ar automobiliai.

    Ką daryti sutikus miške?

    Specialistų patarimas paprastas: jei vikšras atsidūrė ant tako, jį verta labai atsargiai perkelti į pakraštį, į tankesnę žolę ar po lapų sluoksniu. Taip jis galės saugiau tęsti kelionę ir susirasti vietą, kur įsiraus į dirvožemį arba pasislėps miško paklotėje.

    Miškininkai pabrėžia, kad tokių vabzdžių geriau neimti į namus ir nebandyti laikyti terariumuose be žinių, nes netinkamos sąlygos dažnai baigiasi žūtimis. Geriausia pagalba yra minimali intervencija ir saugus perkėlimas nuo pavojingos vietos.

    Pavasarį iš vikšro išsivysto stambus, įspūdingas drugys, galintis skristi dideliais atstumais. Sfinksai yra svarbūs ekosistemoms, nes prisideda prie augalų apdulkinimo, o jų buvimas rodo gana gerą buveinių būklę.