CP v2

Tag: Miško grybai

  • Šis „Krokus“ kopūstų stiklainis stebina sudėtimi: tiek miško grybų retai pamatysite

    Paruošti raugintų kopūstų gaminiai daugeliui tampa tikru išsigelbėjimu rudenį ir žiemą, ypač prieš šventes, kai trūksta laiko ilgam troškinimui ar grybų ruošimui. Vis dėlto dalis parduotuvėse esančių produktų pirkėjus nuvilia, nes tradicinius ingredientus pakeičia pigesni priedai.

    Maisto technologai atkreipia dėmesį, kad masinės gamybos kopūstų gaminiuose neretai pasitaiko tirštiklių, kvapiųjų medžiagų ar skonio stipriklių, o natūralaus rauginimo įspūdis kuriamas actu ir cukrumi. Toks sprendimas paprastai pagreitina gamybą, tačiau skonis tampa aštresnis, mažiau harmoningas, o sudėtis pirkėjui sunkiau suprantama.

    Kas išskiria „Krokus“ gaminį?

    Aptariamu atveju „Krokus“ gamintojas pabrėžia švaresnę sudėtį ir atsisakymą priedų, kurie dažniausiai naudojami tekstūrai ar skoniui „sutvarkyti“. Produkto pagrindas yra tradiciškai rauginti baltagūžiai kopūstai, kurie sudaro 67 proc. visos sudėties.

    Rauginimo metu natūraliai susidaro pieno rūgštis, o pats fermentacijos procesas siejamas su gerosiomis bakterijomis, kurios mityboje vertinamos dėl galimos naudos virškinimui. Specialistai primena, kad poveikis priklauso nuo individualios mitybos, o svarbiausia yra bendras raciono balansas.

    Net 19 proc. miško grybų

    Didžiausias šio gaminio išskirtinumas yra miško grybų kiekis, siekiantis 19 proc. Nurodoma, kad sudėtyje gali būti baravykų, rudųjų kazlėkų ir kitų miško grybų, kurių proporcijos gali kisti.

    Palyginti su daugeliu pramoninių alternatyvų, kur grybų dalis dažnai būna labai nedidelė, toks kiekis lemia ryškesnį aromatą ir sodresnį skonį. Rūgštelėję rauginti kopūstai čia labiau subalansuojami žemiškomis miško grybų natomis.

    Kaip panaudoti virtuvėje?

    Toks stiklainis tinka ne tik kaip greitas šiltas garnyras prie bulvių ar orkaitėje keptos mėsos, bet ir kaip bazė patiekalams be mėsos. Dėl to jis ypač patogus planuojant pasninko ar šventinio stalo valgius, kai norisi sutaupyti laiko, bet neaukoti skonio.

    Jį galima panaudoti įdarui koldūnams ar virtiniams, taip pat greitai paruošti troškinį su makaronais, pavyzdžiui, lazanėčių tipo patiekalą. Virtuvės praktika rodo, kad tokie paruošti produktai geriausiai atsiskleidžia, kai papildomai apkepinami su svogūnu ir pagardinami pipirais ar mairūnu.

  • Grybautojai atskleidė triuką: taip gimsta tirštas, kvapnus miško grybų guliašas be miltų

    Rudenį, kai miškuose gausu grybų, vienas aromatingiausių patiekalų tampa guliašas su miško grybais. Šis derinys vertinamas dėl sodraus umami skonio: grybai suteikia gilumo, o lėtai troškinta mėsa sukuria tirštą, sušildantį padažą.

    Pagrindinė gudrybė, kurią naudoja patyrę grybautojai, yra grybų kepimas atskirai. Jei grybai iškart keliauja į puodą, jie paleidžia daug vandens, praranda stangrumą, o guliašo padažas tampa vandeningas.

    Grybų skonis atsiskleidžia keptuvėje

    Grybus geriausia trumpai apkepinti ant lydyto sviesto, be prieskonių. Taip jie apskrunda, išgarina drėgmę ir išlaiko tekstūrą, kuri vėliau maloniai kontrastuoja su minkšta, išsiardžiusia mėsa.

    Prieskonius verta riboti, kad nedominuotų prieš miško aromatą. Kadagio uogos ir lauro lapai dažnai pasirenkami dėl to, kad subtiliai paryškina mėsos ir grybų skonį, tačiau jų pakanka nedaug.

    Kokią mėsą rinktis guliašui?

    Guliašui geriausiai tinka mentė ar kita šiek tiek riebesnė kiaulienos dalis. Ilgai troškinant, riebalų gyslelės ištirpsta ir padažą padaro natūraliai tirštesnį, o mėsa išlieka sultinga.

    Norint tiršto padažo be miltų, svarbu leisti jam redukuotis. Tam guliašą trumpam pavirkite atidengtame puode, kai mėsa jau minkšta, o grybai įmaišyti pačioje pabaigoje.

    Kaip pasigaminti miško grybų guliašą

    Jums prireiks apie 1 kilogramo kiaulienos mentės, apie 500 gramų šviežių miško grybų, 2 svogūnų, 2 šaukštų lydyto sviesto ir apie 1 litro daržovių sultinio. Taip pat tiks 2 lauro lapai, kelios kadagio uogos, druska ir pipirai.

    Mėsą supjaustykite maždaug 3 centimetrų kubeliais ir apkepkite dalimis, kad gražiai apskrustų. Į tą patį puodą sudėkite svogūną, trumpai pakepinkite, užpilkite sultiniu, įdėkite lauro lapus bei kadagį ir troškinkite 60–90 minučių, kol mėsa bus visiškai minkšta.

    Tuo metu grybus nuvalykite, didesnius supjaustykite ir trumpai apkepkite ant likusio lydyto sviesto. Apkepintus grybus įmaišykite į minkštą guliašą, pavirkite dar apie 10 minučių be dangčio ir tik tada pagardinkite druska bei šviežiai maltais pipirais.

    Patiekti galima su duona, bulvėmis ar grikiais. Jei norisi lengvesnio akcento, tinka smulkintos petražolės ar kiti žalumynai, kurie subalansuoja sodrų padažą.

  • Mažai kas renka, o vertė stebina: ežiukas geltonasis gali praturtinti rudeninį meniu

    Mažai kas renka, o vertė stebina: ežiukas geltonasis gali praturtinti rudeninį meniu

    Ežiukas geltonasis, dar vadinamas dygliuotuoju grybu, Lietuvos miškuose dažniausiai aptinkamas nuo vasaros iki vėlyvo rudens. Jis auga pavieniui arba grupėmis tiek lapuočių, tiek spygliuočių miškuose, dažnai samanotose vietose.

    Šį grybą lengviausia atpažinti apvertus kepurėlę: vietoj lakštelių ar vamzdelių apačioje matyti trapūs dygleliai. Kepurėlė paprastai būna šviesi, nuo kreminės iki gelsvai rusvos, neretai netaisyklingos formos.

    Pradedantiesiems grybautojams svarbiausia taisyklė nesikeičia: valgyti galima tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate šimtu proc. Jei kyla abejonių, radinį geriau palikti miške arba pasitarti su grybų žinovu.

    Ežiukas geltonasis laikomas valgomu grybu, tačiau, kaip ir daugumą laukinių grybų, jį rekomenduojama vartoti tik termiškai apdorotą. Tai ypač aktualu jautresnį virškinimą turintiems žmonėms ir vaikams.

    Kuo jis vertingas mityboje?

    Grybai vertinami dėl baltymų, skaidulų ir mineralinių medžiagų, tačiau svarbu suprasti, kaip skaitomi tyrimų duomenys. Maistinės vertės analizėse rodikliai dažnai pateikiami pagal sausąją masę, todėl šviežiuose grybuose realūs kiekiai būna gerokai mažesni dėl didelio vandens kiekio.

    Tyrimuose ežiuke geltonajame identifikuojami įvairūs mineralai, tarp jų kalis, magnis, kalcis, geležis, cinkas, varis ir manganas. Vis dėlto jų kiekis gali skirtis priklausomai nuo augavietės, dirvožemio, oro sąlygų ir paties grybo brandos.

    Dėl to ežiuko geltonojo nereikėtų laikyti konkretaus mineralo trūkumo sprendimu. Kur kas tiksliau jį vertinti kaip sezoninį, maistinę įvairovę didinantį produktą.

    Interneto pažadai ir mokslo ribos

    Socialiniuose tinkluose ir forumuose kartais pasitaiko teiginių, esą šis grybas ar jo užpilai turi išskirtinių priešvėžinių savybių. Moksliniuose darbuose iš tiesų nagrinėjami ežiuko geltonojo bioaktyvūs junginiai, tačiau tai dar nereiškia, kad grybo valgymas gydo ligas.

    Tyrimai su ekstraktais laboratorinėmis sąlygomis dažnai vertina antioksidacinį aktyvumą ir atskirų junginių poveikį ląstelėms. Tokie rezultatai yra svarbūs tolimesniems tyrimams, bet jie nėra klinikinis įrodymas, kad poveikis bus toks pats žmogaus organizme.

    Mokslininkai taip pat analizuoja, kaip grybų ekstraktai veikia fermentus, susijusius su angliavandenių apykaita. Tačiau ir šiuo atveju kalbama apie bandymus už organizmo ribų, todėl jų negalima tiesiogiai perkelti į išvadas apie cukraus kiekio kraujyje mažinimą ar diabeto gydymą.

    „Tai, kas laboratorijoje veikia ląsteles ar fermentus, dar nereiškia gydomojo poveikio žmogui valgant grybą“, – pabrėžia mitybos ir maisto saugos specialistai, vertindami panašius interneto teiginius.

    Kaip paruošti, kad būtų skanu?

    Kulinarijoje dažniausiai rekomenduojama rinktis jaunesnius ežiuko geltonojo vaisiakūnius, nes jie būna švelnesni ir mažiau kartūs. Senesni grybai gali sukietėti, o jų skonis neretai tampa ryškesnis ir ne visiems priimtinas.

    Valant galima pašalinti trapius dyglelius po kepurėle, ypač jei grybas brandesnis. Ežiukas geltonasis tinka kepti, troškinti, virti ir džiovinti, dažnai naudojamas padažams, kiaušinienei ar patiekalams keptuvėje.

    Svarbiausia laikytis bendrų grybų vartojimo principų: nevalgyti dideliais kiekiais, neeksperimentuoti su neaiškiais užpilais ir visada rinkti tik tiksliai atpažįstamus grybus. Tuomet šis mažiau populiarus miško radinys gali tapti įdomiu sezono atradimu.

  • Miškuose jį painioja su lepšiu, bet sriuboje veikia kaip pipirai: štai kas tai per grybas

    Lietuvoje grybautojai dažniausiai taikosi į baravykus, voveraites ar lepšes, tačiau kai kurios smulkesnės rūšys virtuvėje gali nustebinti ne mažiau. Viena jų yra pipirinis kazlėkas, pasižymintis aštriu, pipirus primenančiu skoniu, todėl dažniau naudojamas kaip prieskonis, o ne kaip pagrindinis patiekalo ingredientas.

    Šio grybo vaisiakūniai paprastai pasirodo vasarą ir aptinkami iki rudens vidurio, o palankiomis sąlygomis ir vėliau. Dažniausiai jis auga spygliuočių ar mišriuose miškuose, neretai šalia pušų ir eglių, pavieniui arba mažomis grupelėmis.

    Pipirinį kazlėką galima atpažinti pagal nedidelę rusvai rudą kepurėlę ir vamzdelių sluoksnį apačioje, kuriame matyti stambesnės poros. Po lietaus kepurėlė tampa blizgi, todėl iš tolo grybas gali priminti kitus kazlėkų genties atstovus, o būtent tai ir lemia painiavą miške.

    Grybų žinynuose ši rūšis dažniausiai aprašoma kaip valgoma, tačiau kulinariškai nėra vertinama kaip sotus ar ryškus savarankiškas produktas. Esminė savybė yra deginantis, pipiriškas skonis, kuris termiškai apdorojant paprastai sušvelnėja, todėl grybas dažniau tinka patiekalų skoniui paryškinti.

    Praktikoje jis dažnai džiovinamas, o vėliau sumalamas ir vartojamas kaip prieskonių mišinys, pavyzdžiui, sriuboms, troškiniams ar padažams. Svarbiausia pradėti nuo labai mažo kiekio, nes aštrumas gali lengvai nustelbti kitus ingredientus, ypač jei naudojami ir kiti intensyvūs prieskoniai.

    Renkant bet kokius grybus verta laikytis saugumo principų: imti tik tuos, kuriuos atpažįstate be abejonių, o kilus neaiškumų pasitarti su specialistais. Taip pat rekomenduojama negrybauti prie intensyvaus eismo kelių, pramoninių teritorijų ar užterštose vietose, nes grybai gali kaupti nepageidaujamas medžiagas iš aplinkos.

  • Baravykai Lenkijoje dygsta masiškai: štai kuriuose regionuose krepšiai pildosi greičiausiai

    Baravykai Lenkijoje dygsta masiškai: štai kuriuose regionuose krepšiai pildosi greičiausiai

    Lenkijoje grybavimas daugeliui yra ne tik laisvalaikis, bet ir giliai įsišaknijusi tradicija, neretai vadinama nacionaliniu sportu. Apklausos rodo, kad rudenį grybauti išsiruošia reikšminga visuomenės dalis, o miškų sezoną stipriai lemia orai.

    Skirtingai nei kai kuriose Europos šalyse, Lenkijos valstybiniuose miškuose grybauti paprastai galima laisvai ir nemokamai, laikantis bendrų saugomų teritorijų taisyklių. Dėl to pirmųjų pranešimų apie baravykų gausą socialiniuose tinkluose ir grybautojų forumuose kasmet daugėja vos tik pasikeičia temperatūra ir kritulių režimas.

    Kur dabar pranešama apie baravykus

    Pastarosiomis savaitėmis Lenkijos grybautojai vis dažniau dalijasi žinutėmis, kad baravykai pradėjo dygti gausiau. Daugiausia šviežių pranešimų siejama su Lodzės ir Šventokščių vaivadijomis, kur minimi jauni, ką tik išdygę grybai.

    Geros žinios pasiekia ir iš Pakarpatės, ypač šiaurinės šio regiono dalies, bei Palenkės. Tuo metu iš Silezijos ir Mažosios Lenkijos pasirodantys įrašai leidžia manyti, kad artimiausiomis dienomis čia gali prasidėti ryškesnis sezoninis baravykų suaktyvėjimas.

    Kodėl sezonas suintensyvėja

    Specialistai pabrėžia, kad baravykų derliui svarbiausia drėgmės ir šilumos pusiausvyra: po lietaus, kai dirva sudrėksta, o naktys išlieka pakankamai šiltos, grybiena ima aktyviau formuoti vaisiakūnius. Jei po kritulių užsitęsia karštis ir sausra, miško paklotė greitai išdžiūsta, o dygimas sulėtėja.

    Baravykai vertinami dėl skonio ir aromato, todėl grybautojai dažnai jų ieško džiovinimui ar šaldymui. Vis dėlto mykologai primena, kad renkant grybus svarbu rinktis tik neabejotinai atpažįstamas rūšis, vengti peraugusių ir sukirmijusių egzempliorių, o nežinomus grybus palikti miške.

    Kokie dar grybai renkami dabar

    Kartu su baravykais Lenkijos miškuose fiksuojamas ir kitų valgomų grybų suaktyvėjimas. Grybautojai mini skėtinę žvynabudę, piengrybius, taip pat raudonviršius, lepšes ir kazlėkus, o kai kuriose vietovėse vis dar pasitaiko itin gausių voveraičių radaviečių.

    Grybavimo sezonas išlieka labai permainingas, todėl situacija miškuose gali pasikeisti per kelias dienas. Daug kas priklauso nuo to, ar krituliai pasiskirstys tolygiai, o temperatūra staigiai nenukris.

  • Mažas ir „česnakinis“ grybas, kurį praeina daugelis: patyrę grybautojai jį dievina

    Nedidelis, dažnai iš spyglių ir miško paklotės vos išlendantis grybukas neretai lieka nepastebėtas, tačiau patyrę grybautojai jį vertina dėl išskirtinio aromato. Kalbama apie česnakinį grybuką, dar vadinamą česnakine skiautėle, kuris miškuose pasirodo nuo vasaros pradžios iki vėlyvo rudens.

    Šis grybas paprastai būna smulkus: kepurėlės skersmuo dažniausiai siekia apie 1–3 centimetrus. Kepurėlė dažniau šviesiai ruda ar ochrinė, sausa, kiek raukšlėta, o senstant gali šiek tiek įdubti per vidurį.

    Apačioje matomos gana retai išsidėsčiusios balsvos plokštelės, o labiausiai išduoda kotas: ilgas, plonas, blizgantis, rusvai raudonas, ties pamatu aiškiai tamsesnis. Vis dėlto svarbiausias atpažinimo požymis yra ryškus česnako kvapas, kuris išlieka net ir džiovinant.

    Kur ieškoti ir kuo jis vertingas

    Česnakinis grybukas dažniausiai aptinkamas spygliuočių miškuose, bet pasitaiko ir lapuočiuose. Jam patinka miško paklotė, nukritę spygliai ir smulkios augalinės liekanos, o augti gali grupelėmis, kartais sudarydamas ratelius.

    Kulinarijoje šis grybas vertinamas ne dėl masės, o dėl kvapo, todėl dažniau naudojamas kaip prieskonis. Nedidelė saujelė gali pagardinti visą patiekalą, o džiovintas aromatas dažnai laikomas dar sodresniu ir patogesniu naudoti.

    Su kuo lengva supainioti

    Miške šį grybą galima supainioti su panašaus kvapo ir taip pat valgomais giminaičiais, augančiais ant negyvos medienos, ypač buko. Nors kvapas panašus, skonis gali skirtis, o kai kurie artimi grybai laikomi nevertingais ar netinkamais maistui.

    Klaidų riziką didina tai, kad vien kvapo nepakanka patikimam atpažinimui. Renkant smulkius plokšteliuotuosius grybus svarbu vertinti požymių visumą: kvapą, koto spalvą ir formą, plokšteles, augavietę bei kepurėlės dydį.

    Kaip naudoti virtuvėje

    Šis grybas nėra skirtas padažams ar įdarams, kuriuose reikia daug mėsingų gabalėlių. Geriausia jį traktuoti kaip aromatinį priedą: trumpai apkepinti svieste ir dėti į kiaušinienę, rizotą, grietinėlės padažą ar grybų sriubą.

    Džiovintas grybas ypač patogus, nes jį galima sutrinti delnuose arba sumalti į miltelius. Žiupsnelis, įmaišytas gaminimo pabaigoje, suteikia patiekalams česnakinę natą ir kai kuriais atvejais gali pakeisti šviežią česnaką.

    Renkant grybus svarbiausia saugumas: į krepšį turėtų keliauti tik tie egzemplioriai, kuriuos atpažįstate be menkiausios abejonės. Jei kyla klausimų, vertėtų pasitarti su grybų žinovu arba kreiptis į artimiausią instituciją, konsultuojančią dėl grybų tinkamumo vartoti.

  • Grybų įdarą ruošia stiklainiams iš anksto: tinka koldūnams, ausytėms ir blyneliams

    Do farszu wybieram przede wszystkim zdrowe, jędrne grzyby o mocnym aromacie: borowiki, podgrzybki, koźlarze i maślaki. Większe kapelusze odkładam do suszenia, podobnie jak twardsze trzonki – te później mielę na proszek, który świetnie sprawdza się do doprawiania zup, sosów i duszonej kapusty. Mniejsze grzyby lądują w garnku, a potem w słoikach. W ten sposób mam już gotowy farsz nie tylko na świąteczne pierogi, ale także na obiadowe naleśniki czy krokiety z grzybami.

    Do przetworów używaj czystych, nieuszkodzonych słoików. Sprawdź również wieczka, czy są nienaruszone i nie mają śladów rdzy. Cały zestaw należy dokładnie umyć, wyparzyć i wysuszyć. Do słoików nakładaj gorący farsz, pozostawiając ok. 1 cm pustej przestrzeni poniżej rantu. Mocno zakręcone słoiki dwukrotnie pasteryzuj w gotującej się wodzie lub piekarniku (w temperaturze 120 stopni Celsjusza).

    Po wystudzeniu sprawdź, czy wszystkie wieczka są zassane. Te, które pykają, wstaw do lodówki i zużyj w pierwszej kolejności. Pozostałe przełóż do chłodnej spiżarni.

    Farsz smaż powoli w garnku z grubym dnem – w ten sposób z farszu stopniowo odparuje nadmiar wody. Przyprawy dodaj na koniec. Jeśli lubisz, obok soli i pieprzu możesz dorzucić roztarty w dłoniach suszony majeranek.

    Składniki:

    Sposób przygotowania:

  • Per ilgai virti grybai praranda skonį: virtuvės taisyklės, kad baravykai liktų standūs

    Miško grybų skonis ir tekstūra labai priklauso nuo virimo trukmės: per ilgai kaitinami jie praranda aromatą, patamsėja ir ima irti. Dėl to patyrę grybautojai bei virtuvės profesionalai pabrėžia laikmačio svarbą, ypač verdant baravykus, voveraites ar kazlėkus.

    Virimo laikas pirmiausia priklauso nuo rūšies, grybų amžiaus ir dydžio. Smulkūs, jauni grybai išverda greičiau, o didesniems gabalams reikia keliomis minutėmis daugiau, todėl vienodo dydžio supjaustymas padeda išvengti situacijos, kai dalis jau pervirusi, o dalis dar kietoka.

    Kaip nepervirti skirtingų grybų

    Kazlėkai paprastai verda trumpiausiai, dažniausiai pakanka apie 10–15 minučių nuo užvirimo. Prieš verdant nuo kepurėlių dažnai nuimama slidoka odelė, nes ji gali suteikti patiekalui nemalonią, gleivėtą konsistenciją.

    Voveraitės, baravykai ir lepšiai paprastai reikalauja ilgesnio virimo, dažnai apie 25–35 minutes, priklausomai nuo gabalėlių dydžio. Tiksliausia taisyklė paprasta: tikrinkite didžiausią gabalą, jis turi būti minkštas, bet dar išlaikyti stangrumą.

    Verdant verta nugraibyti susidariusias putas, kad nuoviras būtų švaresnis. Druską daug kas rekomenduoja dėti virimo pabaigoje, kad grybai mažiau prarastų skonį ir nepradėtų leisti perteklinio skysčio.

    Švieži, džiovinti ir šaldyti: kas skiriasi?

    Šviežius grybus patariama virti užpilant tiek vandens, kad jie būtų apsemti, ir kaitinti ant vidutinės ugnies. Jei ruošiate sultinį sriubai, nuovirą verta perkošti ir pasilikti, nes jame lieka dalis aromatinių medžiagų.

    Džiovintus grybus pirmiausia reikia išmirkyti, geriausia per naktį vėsiame vandenyje. Tuomet jie dažniausiai verdami tame pačiame mirkymo vandenyje apie 45–60 minučių, kol visiškai suminkštėja, o tamsus nuoviras tinka padažams ar įdarams.

    Šaldytų grybų dažnai nereikia atitirpinti, nes atitirpinant jie paleidžia daug vandens ir praranda standumą. Juos patogiau dėti tiesiai į verdančią sriubą, padažą ar į karštą keptuvę, o smulkesni gabalėliai dažnai paruošiami per 10–15 minučių.

    Svarbiausia saugumo taisyklė

    Grybus būtina rinkti ir ruošti tik tuomet, kai rūšis atpažįstama be jokių abejonių. Apsinuodijimą sukeliančios medžiagos kai kuriuose nuodinguose grybuose nėra patikimai neutralizuojamos vien virimu, todėl neaiškių radinių virtuvėje geriau apskritai nenaudoti.

    Jei kyla bent menkiausia abejonė, verta pasitarti su mykologu arba naudotis patikimais identifikavimo šaltiniais. Praktika rodo, kad saugus pasirinkimas visada svarbesnis už norą išsaugoti pilną krepšį.

  • Miško grybais įdaryti kroketai: kodėl jie idealiai tinka prie raudonųjų barščių

    Miško grybais įdaryti kroketai daugeliui yra klasika, kuri ypač tinka prie raudonųjų barščių. Ryškus grybų aromatas ir lengvas svogūnų saldumas sukuria sodrų įdarą, o apskrudusi paniruotė suteikia traškumo, kuris subalansuoja sriubos rūgštelę.

    Įdarui tinka įvairūs valgomieji miško grybai, tačiau ryškiausiai atsiskleidžia baravykai, lepšės ar voveraitės. Šie grybai turi intensyvesnį skonį ir gerai dera su pakepintais svogūnais, todėl įdaras būna išraiškingas net ir be sudėtingų prieskonių.

    Gera praktika yra maišyti kelias grybų rūšis, nes taip įdaras tampa turtingesnis ir gilesnis. Ne sezono metu patogu naudoti džiovintus grybus: juos verta išmirkyti šiltame vandenyje, o mirkymo skystį, nukošus, panaudoti įdarui pagardinti.

    Kroketus patogu ruošti iš anksto, nes jie išlaiko skonį ir kitą dieną. Po apkepimo juos reikia visiškai atvėsinti, sudėti į sandarų indą ir laikyti šaldytuve, o geriausia suvartoti per 3–4 dienas.

    Jei norite pasiruošti ilgesniam laikui, kroketus galima užšaldyti: pirmiausia išdėlioti po vieną, kad nesuliptų, o sukietėjusius sudėti į maišelį ar dėžutę. Šildant geriausiai tinka orkaitė arba keptuvė, nes taip paniruotė vėl tampa traški, o įdaras įkaista tolygiai.

  • Rudenį į mielinę babką dedu miško grybus: minkšta, kvapni ir idealiai tinka su šilta sriuba

    Mielinė babka su miško grybais – sotus, bet neįpareigojantis patiekalas, kurį verta išsikepti rudenį, kai grybus lengva rasti arba nusipirkti turguje. Švelnus mielinės tešlos saldumas čia susibalansuoja su svieste keptų grybų ir svogūnų aromatu.

    Tokį kepinį patogu patiekti kaip užkandį, lengvą vakarienę ar garnyrą prie sultinio ir trintų sriubų. Svarbiausia – įdarą paruošti taip, kad jis būtų kvapnus, bet ne per drėgnas, nes tuomet tešla gali sukristi ir prasčiau iškepti.

    Rudenį dažnai renkami baravykai, tačiau ne mažiau dėmesio verti ir dažnesni miško grybai, pavyzdžiui, lepšiai ar kazlėkai, taip pat voveraitės. Dauguma jų turi švelnų, riešutinį ar žemišką skonį, kuris gerai dera su sviestu, svogūnais, čiobreliais ir juodaisiais pipirais.

    Grybus rekomenduojama trumpai apkepinti stipresnėje kaitroje, kad išgaruotų drėgmė ir sustiprėtų skonis. Jei įdaras lieka per skystas, kepinys gali „šlapti“ viduje, todėl verta keptuvėje masę gerai nugarinti ir tik tada gardinti.

    „Karšto įdaro į tešlą dėti nereikia – palaukite, kol visiškai atvės, kad neapsunkintų kildinimo“, – sako kepėjai, dirbantys su mieline tešla. Atvėsęs įdaras geriau pasiskirsto ir nepažeidžia tešlos struktūros.

    Kad įdaras būtų vientisesnis, dažnai pasirenkami du patikimi priedai: sūris arba virti ryžiai. Tarkuota „Mozzarella“, „Gouda“ ar rūkytas sūris suteikia kremiškumo, o ryžiai sugeria likusią grybų drėgmę ir padeda išlaikyti purią tešlą.

    Jei renkatės ryžius, juos pravartu virti iki pusiau minkštų, gerai nukošti ir atvėsinti. Taip jie neišskirs perteklinio vandens kepant ir neleis tešlai tapti lipnia.

    Rudenį ypač svarbu atidžiai pasirūpinti grybų sauga: valgyti tik gerai atpažįstamus, šviežius grybus, o prieš kepant juos kruopščiai nuvalyti. Jei kyla abejonių dėl surinktų grybų, saugiau rinktis pirktinius, aiškios kilmės.

    Tokiai babkai tinka ir paprastas patiekimas: riekelė dar šilto kepinio, šaukštas grietinės arba sviesto, šalia – dubenėlis karštos sriubos. Skonis paprastas, bet būtent toks, kuris rudenį dažniausiai ir sugrįžta ant stalo.