Australijoje mokslininkai po kelių dešimtmečių sugrįžo į miško plotą, kuriame dar 1980-aisiais buvo vykdytas didelis miškų valdymo eksperimentas. Nors projektas anuomet buvo nutrauktas ir ilgainiui primirštas, miškas toliau augo, o vėliau atlikti matavimai atskleidė netikėtą ilgalaikį rezultatą.
Tyrimas buvo skirtas įvertinti, kaip skirtingi miškotvarkos metodai veikia kalninių eukaliptų miškų atsinaujinimą. Viktorijos valstijoje dešimtmečius vyko diskusijos, ar plyni kirtimai yra žalingi, ar visgi gali imituoti natūralius didelio masto sutrikimus, tokius kaip gaisrai, prie kurių šie miškai yra prisitaikę.
1987–1989 metais tyrėjai keliuose bandomuosiuose plotuose lygino kelis scenarijus: plynes, mažesnių biržių kirtimus ir intensyvų retinimą, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių. Šalia buvo palikti ir kontroliniai, žmogaus beveik nepaveikti plotai, kad rezultatus būtų galima palyginti.
Viena svarbiausių vietų buvo Tanjil Breno teritorija Viktorijos Centrinėje aukštumoje. Iš pradžių mokslininkai pažymėjo daug bandomųjų aikštelių ir ne vienus metus stebėjo atsikūrimo dinamiką, o ankstyvosios išvados leido manyti, kad geriausiai miškas atsistato po plyno kirtimo.
Vėliau projektas praktiškai išnyko iš darbotvarkės: kelias į teritoriją apaugo, infrastruktūra sunyko, o ilgalaikių stebėjimų nebeliko. Vis dėlto 2014 metais į vietą sugrįžę tyrėjai pamatė, kad per ilgesnį laiką ryškiausiai išsiskyrė ne plyni kirtimai, o intensyvaus retinimo plotai.
Ten, kur dalis medžių buvo pašalinta, likusieji gavo daugiau šviesos, vandens ir maisto medžiagų, todėl augo sparčiau. Po maždaug 30 metų šiuose plotuose vidutinis didžiausių medžių kamienų skersmuo viršijo 1 metrą, o kai kurie medžiai perkopė ir 1,5 metro ribą.
„Didžiausi medžiai retintuose plotuose buvo maždaug 20 proc. storesni už medžius nepaliestuose kontroliniuose plotuose“, – teigiama tyrimo aprašyme.
Dar viena svarbi išvada susijusi su anglies kaupimu. Nors retinant dalis biomasės pašalinama, per kelis dešimtmečius retinti miškai medienoje sukaupė panašų arba net didesnį anglies kiekį nei kontroliniai plotai, taip ne tik kompensuodami pašalintą kiekį, bet ir sukurpdami papildomą prieaugį.
Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs medžiai paprastai yra atsparesni gaisrams, o jų kamienuose ir drevėse dažniau susiformuoja buveinės laukinei faunai. Tokios struktūros yra ypač svarbios nykstantiems miško gyvūnams, kuriems reikia drevių ar didelių medžių lajų.
Pasak mokslininkų, retinimas galėtų būti vienas iš įrankių, padedančių derinti medienos tiekimą, anglies kaupimą ir biologinės įvairovės tikslus. Vis dėlto jie pabrėžia, kad šio metodo negalima taikyti visur vienodai: sprendimai turi priklausyti nuo miško tipo, amžiaus struktūros, gaisrų rizikos ir apsaugos prioritetų.
Pagrindinė žinutė, kurią sustiprino netikėtai „pratęstas“ eksperimentas, yra paprasta: miškų valdymas neturėtų būti suprantamas tik kaip pasirinkimas tarp visiškos apsaugos ir plyno kirtimo. Ilgalaikiai duomenys rodo, kad tarpiniai sprendimai kai kuriais atvejais gali duoti geresnių rezultatų, nei leidžia spręsti trumpalaikiai stebėjimai.
