Tag: Miškotvarka

  • Australijos miškai po kirtimų nustebino mokslininkus: po 30 metų – netikėtas atradimas

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 9-ajame dešimtmetyje vykdytas miškų kirtimo eksperimentas po 30 metų pateikė netikėtų rezultatų – kai kuriose vietose miškas atsigavo taip, lyg jo niekada nebūtų buvę iškirsta.

    Tyrėjai sugrįžo į senąsias bandomąsias teritorijas ir įvertino, kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė skirtingais būdais tvarkyti eukaliptų miškai. Apie šiuos rezultatus rašo „National Geographic“.

    Eksperimento esmė buvo rasti alternatyvą plyniesiems kirtimams kalnuotose vietovėse, kur auga eukaliptai. Buvo lyginami keli miškotvarkos metodai – nuo visiško iškirtimo iki dalinio medžių palikimo.

    Gauti duomenys svarbūs ne tik miškininkystei: jie parodė, kad kai kuriais atvejais miškas gali ne tik atsikurti, bet ir sukaupti panašų anglies kiekį kaip ir nekirstos teritorijos.

    Septyni kirtimo būdai ir kontroliniai plotai

    Mokslininkai tyrė ilgalaikį septynių skirtingų kirtimo metodų poveikį dviejuose regionuose. Tarp jų buvo plynieji kirtimai, kirtimai paliekant kelis sėklinius medžius, taip pat kirtimai mažais ir didesniais (0,25–2 hektarų) plotais.

    Be to, buvo analizuotos teritorijos, kuriose palikta 30 arba 50 proc. pradinio medyno – tik aukštesni nei nustatyta riba medžiai. Palyginimui naudoti ir plotai, kuriuose kirtimų visai nebuvo.

    Diskusijose dėl plynųjų kirtimų šalininkai argumentuodavo, kad Australijos miškuose dažni gaisrai kartais sunaikina visus medžius, todėl poveikis gali būti panašus. Vis dėlto pačiame tyrime pabrėžiama, kad šių miškų sąlygos specifinės, tad išvadų negalima mechaniškai taikyti kitoms teritorijoms.

    Plynai iškirstas miškas atsikūrė, bet liko vienas skirtumas

    Viename iš tirtų plotų, kuris dar 1939 metais buvo patyręs gaisrą ir visišką sunaikinimą, vėlesni patikrinimai parodė, kad miškas po plynųjų kirtimų atsikūrė. Po to teritorija ilgą laiką buvo apleista, net kelias į ją apaugo krūmynais.

    Po dar vieno tyrėjų sugrįžimo vaizdas iš esmės pasikartojo: praėjus 30 metų, iškirstoje teritorijoje augalijos sudėtis buvo tokia pati kaip ir iki kirtimų.

    Tiesa, mokslininkai fiksavo ir skirtumų – atsigavusio miško medžiai buvo beveik vienodo amžiaus. Senesniuose miškuose amžiaus įvairovė didesnė, todėl, pavyzdžiui, daugiau drevėtų medžių, kurie gali būti svarbūs daliai gyvūnų.

    Didžiausia staigmena – palikus dalį medžių

    Įdomiausią atradimą mokslininkai padarė plotuose, kur eksperimentų metu buvo palikta tik 30–50 proc. aukštų medžių. Pasirodo, apie 80 metų amžiaus medžiai čia tapo tikrais gigantais.

    Daugelio senųjų medžių skersmuo siekė 1 metrą, o kai kurių – net viršijo 1,5 metro. Tyrėjai tai aiškino tuo, kad praretinus medyną likę medžiai gavo daugiau maisto medžiagų ir erdvės, todėl galėjo augti itin sparčiai.

    Skelbiama, kad šiuose plotuose medžiai buvo maždaug 20 proc. didesni nei kontroliniuose, neliečiamuose miškuose. Dar svarbiau – teritorijose, kuriose atliktas praretinimas, medžiuose sukauptos anglies kiekis sutapo su nekirstų miškų rodikliais.

    Tyrėjų vertinimu, praretinamieji kirtimai gali turėti daugiau privalumų nei vien medienos žaliavos tiekimas: toks būdas gali padėti sugerti anglį ir sudaryti tinkamesnes buveines miškų gyvūnijai.

  • Australijoje atgaivintas 30 metų eksperimentas: retinimas davė stulbinantį miško augimo efektą

    Australijoje mokslininkai po kelių dešimtmečių sugrįžo į miško plotą, kuriame dar 1980-aisiais buvo vykdytas didelis miškų valdymo eksperimentas. Nors projektas anuomet buvo nutrauktas ir ilgainiui primirštas, miškas toliau augo, o vėliau atlikti matavimai atskleidė netikėtą ilgalaikį rezultatą.

    Tyrimas buvo skirtas įvertinti, kaip skirtingi miškotvarkos metodai veikia kalninių eukaliptų miškų atsinaujinimą. Viktorijos valstijoje dešimtmečius vyko diskusijos, ar plyni kirtimai yra žalingi, ar visgi gali imituoti natūralius didelio masto sutrikimus, tokius kaip gaisrai, prie kurių šie miškai yra prisitaikę.

    1987–1989 metais tyrėjai keliuose bandomuosiuose plotuose lygino kelis scenarijus: plynes, mažesnių biržių kirtimus ir intensyvų retinimą, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių. Šalia buvo palikti ir kontroliniai, žmogaus beveik nepaveikti plotai, kad rezultatus būtų galima palyginti.

    Viena svarbiausių vietų buvo Tanjil Breno teritorija Viktorijos Centrinėje aukštumoje. Iš pradžių mokslininkai pažymėjo daug bandomųjų aikštelių ir ne vienus metus stebėjo atsikūrimo dinamiką, o ankstyvosios išvados leido manyti, kad geriausiai miškas atsistato po plyno kirtimo.

    Vėliau projektas praktiškai išnyko iš darbotvarkės: kelias į teritoriją apaugo, infrastruktūra sunyko, o ilgalaikių stebėjimų nebeliko. Vis dėlto 2014 metais į vietą sugrįžę tyrėjai pamatė, kad per ilgesnį laiką ryškiausiai išsiskyrė ne plyni kirtimai, o intensyvaus retinimo plotai.

    Ten, kur dalis medžių buvo pašalinta, likusieji gavo daugiau šviesos, vandens ir maisto medžiagų, todėl augo sparčiau. Po maždaug 30 metų šiuose plotuose vidutinis didžiausių medžių kamienų skersmuo viršijo 1 metrą, o kai kurie medžiai perkopė ir 1,5 metro ribą.

    „Didžiausi medžiai retintuose plotuose buvo maždaug 20 proc. storesni už medžius nepaliestuose kontroliniuose plotuose“, – teigiama tyrimo aprašyme.

    Dar viena svarbi išvada susijusi su anglies kaupimu. Nors retinant dalis biomasės pašalinama, per kelis dešimtmečius retinti miškai medienoje sukaupė panašų arba net didesnį anglies kiekį nei kontroliniai plotai, taip ne tik kompensuodami pašalintą kiekį, bet ir sukurpdami papildomą prieaugį.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs medžiai paprastai yra atsparesni gaisrams, o jų kamienuose ir drevėse dažniau susiformuoja buveinės laukinei faunai. Tokios struktūros yra ypač svarbios nykstantiems miško gyvūnams, kuriems reikia drevių ar didelių medžių lajų.

    Pasak mokslininkų, retinimas galėtų būti vienas iš įrankių, padedančių derinti medienos tiekimą, anglies kaupimą ir biologinės įvairovės tikslus. Vis dėlto jie pabrėžia, kad šio metodo negalima taikyti visur vienodai: sprendimai turi priklausyti nuo miško tipo, amžiaus struktūros, gaisrų rizikos ir apsaugos prioritetų.

    Pagrindinė žinutė, kurią sustiprino netikėtai „pratęstas“ eksperimentas, yra paprasta: miškų valdymas neturėtų būti suprantamas tik kaip pasirinkimas tarp visiškos apsaugos ir plyno kirtimo. Ilgalaikiai duomenys rodo, kad tarpiniai sprendimai kai kuriais atvejais gali duoti geresnių rezultatų, nei leidžia spręsti trumpalaikiai stebėjimai.

  • Lenkijos Rytų skydas keičia pasienio miškus: kariuomenė ir aplinkosaugininkai susitarė dėl naujų zonų

    Lenkijos Rytų skydas keičia pasienio miškus: kariuomenė ir aplinkosaugininkai susitarė dėl naujų zonų

    Lenkija plečia vadinamąjį Rytų skydo projektą, kuriuo siekiama sustiprinti šalies gynybą prie rytinės sienos, pasitelkiant ir gamtines kliūtis. Kartu su Gynybos ministerija ir Klimato bei aplinkos ministerija pristatytas „gamtinis komponentas“, dar vadinamas žaliąja projekto dalimi.

    Jo esmė – pasienio teritorijose miškų ir vandens ekosistemas tvarkyti taip, kad jos didintų vietovės „antimobilumą“, t. y. apsunkintų priešiškų pajėgų judėjimą. Ministerijos pabrėžia, kad kalbama ne apie vienkartines priemones, o apie ilgalaikius miškotvarkos ir retencijos sprendimus.

    Dvi zonos prie rytinės sienos

    Pagal paskelbtus planus numatytos dvi apsauginės zonos. Pirmoji, vadinama no-go, būtų įrengiama maždaug 5 kilometrų ruože nuo valstybės sienos, kur miškotvarka keičiama siekiant maksimaliai apriboti judėjimą.

    Šioje zonoje planuojama iš esmės atsisakyti plyno kirtimo, o daugiau negyvos medienos palikti miške, kad ji didintų vandens sulaikymą ir taptų natūralia kliūtimi. Skelbiama, kad priemonės paliestų 48 urėdijų teritorijas, o tikslinė no-go zona apimtų apie 100 000 hektarų miškų.

    Antroji, vadinama slow go, apimtų teritorijas iki maždaug 50 kilometrų nuo sienos ir siektų apie 700 000 hektarų miškų. Joje būtų ribojamas plynas kirtimas, negyva mediena dažniau paliekama vietoje, taip pat numatomi sprendimai, skirti naikinti „koridorius“, kuriais galėtų patogiau judėti sausumos technika.

    Retencija ir vandens ekosistemų atkūrimas

    Kartu su miškotvarkos pokyčiais akcentuojama vandens retencija ir šlapiųjų buveinių atkūrimas, nes pelkės, užmirkusios vietos ir vandens telkiniai gali tapti papildoma natūralia kliūtimi. Tai atitinka ir platesnes Europos Sąjungos kryptis, kai atsparumo didinimas siejamas su ekosistemų atkūrimu ir vandens režimo stabilizavimu.

    Ministerijos nurodo, kad šiai žaliajai daliai planuojama pritraukti Europos Sąjungos lėšų, kurios būtų skirtos vandens ekosistemoms atkurti ir retencijai didinti. Įvardyta suma siekia apie 450 mln. zlotų, tai yra maždaug 105 mln. eurų.

    Pinigai, kaip skelbiama, būtų prieinami savivaldybėms, nacionaliniams parkams, regioninėms aplinkosaugos institucijoms, Valstybiniams miškams, „Wody Polskie“ bei nevyriausybinėms organizacijoms. Prioritetas būtų teikiamas rytiniams regionams, kur planuojamas intensyvesnis priemonių diegimas.

    Retas ministerijų tandemas

    Projekto rengėjai viešai pabrėžė, kad gynybos ir aplinkosaugos institucijų bendradarbiavimas tokio masto sprendimuose Lenkijoje nėra įprastas. Vis dėlto šiuo atveju abi pusės akcentuoja, kad gynybos planavimas reikalauja įtraukti skirtingus sektorius ir aiškiai paskirstyti užduotis.

    „Rengdami valstybę galimai gynybos operacijai, norime, kad kiekvienas sektorius žinotų savo užduotis grėsmės atveju“, – sakė Lenkijos gynybos viceministras Cezary Tomczyk.

    „Todėl mums taip svarbu, kad vietovė ir gamta taptų sąjungininku kariuomenei, o institucijos veiktų išvien“, – pridūrė jis.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokie sprendimai gali turėti ir papildomų šalutinių efektų: didesnė retencija mažina sausrų riziką, o pelkių ir upelių atkūrimas padeda biologinei įvairovei. Tačiau praktinis įgyvendinimas priklausys nuo konkrečių miškotvarkos taisyklių, vietos bendruomenių įtraukimo ir to, kaip bus subalansuoti gynybos, gamtosaugos ir ūkinių interesų prioritetai.