CP v2

Tag: Miškų ekosistemos

  • Iškirtus 50–70 proc. medžių, po 30 metų miškas stebino: kas nutiko eukaliptams Viktorijoje?

    Tyrimų pradžia siekia 1980-ųjų pabaigą, kai miškininkai ieškojo alternatyvų plynam kirtimui. Tikslas buvo praktiškai palyginti skirtingas miškininkystės strategijas: plynus kirtimus, mažesnių plotų iškirtimą, dalinį miško retinimą ir plotus be jokios intervencijos.

    Eksperimentiniai plotai 1987–1989 metais buvo įrengti Centrinėse Viktorijos kalnuose ir valstijos rytuose. Daugumoje vietovių dominavo karališkasis eukaliptas Eucalyptus regnans, vienas aukščiausių lapuočių pasaulyje, o miško struktūrai didelę įtaką buvo padarę 1939 metų gaisrai.

    Tyrimui buvo skirta suma, kuri šiandienos kursu prilygtų maždaug 15 000 000 eurų. Stebėsenai mokslininkai įrengė šimtus apskaitos aikštelių ir sekė tūkstančių jaunų medžių augimą, jų tankį bei atsinaujinimo sėkmę skirtingomis sąlygomis.

    Buvo taikyti keli kirtimų modeliai: plačios plynų kirtimų juostos, mažesni plynų kirtimų plotai ir retinimas, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių. Dalį miško paliko nepaliestą, kad būtų aiškus palyginimo pagrindas.

    Pirmieji apibendrinimai, pasirodę po daugiau nei dešimtmečio, rodė aiškią tendenciją: karališkieji eukaliptai geriausiai atsinaujino didesniuose plynų kirtimų plotuose. Tokiose vietose daugiau šviesos pasiekdavo miško paklotę, todėl eukaliptų daigai turėjo konkurencinį pranašumą.

    Tuo metu plotuose, kur palikta daugiau stambių medžių ar iškirsta tik nedidelė dalis miško, greičiau plito akacijos. Jos sudarė tankesnį pomiškį ir galėjo efektyviau konkuruoti su eukaliptų atžalomis dėl šviesos ir maisto medžiagų.

    Vėliau dalis šio eksperimento stebėsenos nutrūko: vietovės tapo sunkiau pasiekiamos, infrastruktūra sunyko, o reguliarūs matavimai retėjo. Tačiau miškas toliau augo, o ilgalaikiai procesai vyko nepriklausomai nuo to, kaip dažnai į plotus sugrįždavo tyrėjai.

    2014 metais mokslininkai, sugrįžę į vieną iš eksperimentinių plotų kartu su studentais, iš naujo įvertino miško būklę. Didžiausią dėmesį patraukė retinti plotai, kur išlikę medžiai kai kur buvo pastebimai stambesni.

    Skelbta, kad stambiausių medžių skersmuo retintuose plotuose buvo maždaug penktadaliu didesnis nei palyginamuose nekirstuose plotuose. Nors miškas tuo metu buvo apie 80 metų amžiaus, kai kurių medžių kamienų skersmuo krūtinės aukštyje viršijo 1 metrą, o atskirais atvejais siekė apie 1,5 metro.

    Aiškinimas paprastas: sumažėjus konkurencijai, likę medžiai gavo daugiau šviesos, vandens ir maistinių medžiagų. Toks efektas ypač ryškus vienodo amžiaus medynuose, kur tankis tiesiogiai riboja kiekvieno medžio augimo potencialą.

    Tyrėjai vertino ir anglies sankaupas medienoje, nes miškai anglies apykaitoje vaidina svarbų vaidmenį, sugerdami anglies dioksidą fotosintezės metu. Po 30 metų retintuose plotuose sukauptas anglies kiekis medienoje buvo panašus arba kai kur net didesnis nei nekirstame miške.

    Tokį rezultatą lėmė tai, kad likę medžiai augo sparčiau ir savo prieaugiu kompensavo anglies atsargas, prarastas su pašalintais kamienais. Vis dėlto tai nėra universalus argumentas už intensyvesnį kirtimą: poveikis priklauso nuo rūšies, klimato, dirvožemio, atsinaujinimo mechanizmų ir to, kaip tvarkoma mediena po kirtimų.

    Ilgalaikėje perspektyvoje didesni ir brandesni medžiai dažniau suformuoja uoksus, kurie tampa kritiškai svarbūs daugeliui rūšių. Tokios slėptuvės padeda tiek perintiems paukščiams, tiek medžiuose gyvenantiems žinduoliams, o taip pat didina visos ekosistemos atsparumą.

    Pažymima, kad stambūs medžiai paprastai geriau atlaiko gaisrus, o gaisrų rizika Australijos miškuose išlieka vienu svarbiausių veiksnių planuojant miškininkystę. Tuo pat metu retinimas gali būti svarstomas kaip priemonė miškams, kurie atsikuria po intensyvių gaisrų ar ankstesnių kirtimų, ypač jei medynas yra panašaus amžiaus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad retinimas neturėtų būti taikomas visur ir visada. Ilgalaikių eksperimentų vertė būtent ir yra ta, kad jie leidžia patikrinti, kas nutinka miškui ne po kelerių metų, o po kelių dešimtmečių, kai išryškėja tikrieji ekosistemos pokyčiai.

    Tyrėjų vertinimu, tokie duomenys ypač aktualūs šiandien, kai miškų politika vis dažniau siejama su klimato tikslais, biologinės įvairovės apsauga ir didėjančiais visuomenės lūkesčiais. Norint priimti pagrįstus sprendimus, vienkartinių stebėjimų nepakanka, todėl raginama sugrįžti prie senų eksperimentinių plotų ir atnaujinti jų stebėseną.

  • [Į Lenkijos miškus išplitęs „amerikietis“ pildo krepšius: mokslininkai perspėja]

    Iš Šiaurės Amerikos kilęs grybas auksabaravykis lieknasis vis dažniau aptinkamas Lenkijos miškuose ir, pasak grybų žinovų, kai kur sudaro ištisus, dešimtimis vaisiakūnių skaičiuojamus sąžalynus. Dėl to grybautojai jį neretai parsineša pilnais krepšiais, tačiau specialistai ragina nepamiršti, kad tai nevietinė rūšis.

    Auksabaravykis lieknasis į regioną, tikėtina, pateko per Baltijos šalis, o jo plėtra stebima nuo XXI amžiaus pradžios, nors pavienių radinių būta dar XX amžiaus pabaigoje. Iš pradžių jis dažniau fiksuotas pajūrio teritorijose, o dabar vis dažniau randamas ir centrinėje, bei pietinėje Lenkijos dalyje.

    Kur jo ieškoma dažniausiai

    Šis grybas geriausiai auga sausuose pušynuose, lengvuose smėlinguose dirvožemiuose, neretai šalia viržynų ir skurdesnėse augavietėse. Būtent tokiose vietose jis gali dygti grupėmis, todėl vieno pasivaikščiojimo metu galima prisirinkti labai daug.

    Naujausi pranešimai rodo, kad kai kuriuose regionuose jo gausa šiemet ypač išaugo, o grybautojai dalijasi radiniais socialiniuose tinkluose. Vis dėlto gamtininkai pabrėžia, kad didelis kiekis savaime nereiškia, jog rūšis nekelia klausimų vietos ekosistemoms.

    Kodėl ekspertai ragina atsargumą

    Specialistai auksabaravykį lieknąjį įvardija kaip invazinę, tai yra nevietinę ir sparčiai plintančią rūšį, kurios poveikis miško bendrijoms vis dar vertinamas. Kaip ir kiti mikoriziniai grybai, jis sudaro ryšį su medžių šaknimis, todėl jo buvimas gali turėti tiek neutralių, tiek sunkiau prognozuojamų pasekmių.

    Praktinis patarimas grybautojams paprastas: vengti bet kokio sąmoningo sporų platinimo ir po grybavimo išvalyti avalynę bei krepšius. Taip mažinama tikimybė netyčia pernešti sporas į naujas vietas, ypač kai lankomasi skirtinguose miškuose.

    Valgomas, bet ne baravykas

    Šis grybas laikomas valgomu, tačiau žinovai pabrėžia, kad skonio ir tekstūros prasme jis neprilygsta baravykui. Jo minkštimas dažniau būna minkštesnis, o kotas gali būti vandeningesnis, todėl jis ne visada tinka tiems patiekalams, kuriuose norisi tvirto grybo.

    Virtuvėje jis dažniau rekomenduojamas marinuoti ar troškinti, o trumpai apvirtas gali būti šaldomas ir vėliau naudojamas sriuboms ar įdarams. Kaip ir su bet kuriuo miško grybu, svarbiausia jį tiksliai atpažinti ir rinkti tik tuos vaisiakūnius, dėl kurių nekyla abejonių.

  • Brzoskwininis gražuolis miške vilioja vardu, bet jo į krepšį geriau nedėti: štai kodėl

    Nors pavadinimas skamba lyg iš pasakos, brzoskwininis gražuolis yra realus ir itin retas grybas, išsiskiriantis švelnia persikų ir abrikosų atspalvių kepurėle. Mikologai jį vadina šilumamėgiu miškų „brangakmeniu“, kurį pamatyti gyvai daugeliui tampa tikra sėkmės istorija.

    Šis baravykinių giminaitis dažniausiai aptinkamas senuose, saulėtuose lapuočių miškuose, ypač prie ąžuolų, bukų ar skroblų. Jam palankiausios kalkingos, maistingos dirvos, todėl jis paprastai neauga atsitiktinai bet kur, o pasirodo tik tam tikrose, stabiliose buveinėse.

    Kaip atpažinti gamtoje?

    Brzoskwininio gražuolio kepurėlė dažniausiai siekia apie 3–8 centimetrus, būna matinė, sausa, vizualiai primenanti švelnų aksomą. Po kepurėle esantys vamzdeliai ir poros dažnai ryškiai gelsvos, o kotas gali būti lieknesnis arba kiek pastorėjęs, su rausvu atspalviu.

    Vienas ryškiausių požymių pastebimas pažeidus grybą: perpjovus ar prispaudus, jo gelsvas minkštimas greitai pamėlynuoja. Toks mėlynavimas siejamas su grybe esančių junginių oksidacija, kai jie sureaguoja su ore esančiu deguonimi.

    Kodėl jo nevertėtų rinkti?

    Nors išvaizda apgaulingai „skani“, kulinarine prasme šis grybas nėra vertinamas: jo skonis menkas, kvapas silpnas, o maistinė vertė nedidelė. Dar svarbiau tai, kad dėl itin reto paplitimo šis grybas laikomas nykstančiu, todėl jo rinkimas gali tiesiogiai prisidėti prie populiacijos mažėjimo.

    Jei tokį grybą pamatėte, geriausia jo neliesti ir neardyti miško paklotės. Saugiausias pasirinkimas yra jį nufotografuoti, pasižymėti vietą ir, jei norisi prisidėti prie pažinimo, informuoti mikologų bendruomenes ar gamtininkus, kurie renka duomenis apie retų rūšių radavietes.

    Saugesnis grybavimas rudenį

    Grybaujant svarbiausia rinkti tik tas rūšis, kurias gerai pažįstate, nes panašios išvaizdos grybai gali skirtis iš esmės. Jei kyla bent menkiausių abejonių, verta pasikonsultuoti su specialistais, o ne vadovautis atsitiktiniais patarimais miške.

    Taip pat rekomenduojama neimti labai jaunų, dar nesusiformavusių grybų, kuriuos sunku tiksliai identifikuoti, ir nebandyti „atpažinti“ ragaujant. Mažiems vaikams grybų patiekalai nerekomenduojami, o grybų pirkimas iš neaiškių šaltinių išlieka viena dažniausių apsinuodijimų rizikų.

  • Mokslininkai nustatė: vilkai gali padėti mėlynėms plisti ir dygti greičiau, nei manyta iki šiol

    Mokslininkai pateikė netikėtą išvadą apie vilkų vaidmenį miškuose: šie plėšrūnai gali prisidėti ne tik prie ekosistemų pusiausvyros, bet ir prie mėlynių dauginimosi. Tyrėjai nustatė, kad sėklos, perėjusios per vilko virškinamąjį traktą, laboratorinėmis sąlygomis sudygo dažniau ir greičiau nei sėklos, išimtos tiesiai iš uogų.

    Tyrimas atliktas JAV Minesotos valstijos šiaurinėje dalyje, kur dvejus metus buvo renkami švieži vilkų ekskrementų mėginiai. Pasak mokslininkų, dalyje mėginių dominavo suvirškintos laukinės mėlynės, todėl atsirado galimybė iš jų išgauti sėklas ir palyginti su kontroliniais mėginiais.

    Surinkti mėginiai kelias savaites buvo džiovinami, vėliau užšaldomi, o po kelių mėnesių iš jų rankomis ištrauktos mėlynių sėklos. Tuomet jos buvo daiginamos vienodomis sąlygomis ant drėgnos filtravimo popieriaus, o kontrolinė grupė sudaryta iš sėklų, paimtų iš nepažeistų uogų.

    Rezultatai išsiskyrė aiškiai: iš 802 sėklų, išgautų iš vilkų ekskrementų, sudygo 96 proc. Tuo metu kontrolinėje grupėje iš 484 sėklų sudygo 69 proc. Dar vienas skirtumas buvo dygimo greitis: maždaug pusė per vilko virškinimą „praėjusių“ sėklų sudygo iki 19 dienos, o kontrolinėms sėkloms tam prireikė iki 26 dienos.

    Iš pirmo žvilgsnio mėlynės vilkų mityboje gali skambėti keistai, nes šie gyvūnai laikomi stambiųjų kanopinių medžiotojais. Vis dėlto vasaros viduryje ir pabaigoje uogos gali sudaryti reikšmingą raciono dalį, ypač kai jų miškuose gausu ir jos lengvai pasiekiamos.

    Ankstesni lauko stebėjimai taip pat yra fiksavę neįprastų elgsenos detalių, susijusių su uogomis. Pavyzdžiui, aprašytas atvejis, kai suaugęs vilkas atpylė uogas jaunikliams, o tai rodo, kad augalinis maistas tam tikrais metų laikais gali būti svarbesnis, nei dažnai manoma.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dar anksti daryti labai plačias išvadas apie poveikio mastą, tačiau pati kryptis svarbi. Jei vilkai iš tiesų padeda mėlynių sėkloms ne tik išgyventi, bet ir greičiau pradėti dygti, tai gali reikšti, kad plėšrūnai prisideda prie augalų atsikūrimo ten, kur patys migruoja ar medžioja.

    Be to, vilkai teoriškai gali pernešti sėklas didesniais atstumais nei smulkesni gyvūnai, todėl gali prisidėti ir prie mėlynių plitimo tarp atskirų miško plotų. Vis dėlto tikslus laikas, kiek sėklos išbūna vilko virškinamajame trakte, ir realūs pernešimo atstumai šiame tyrime nebuvo tiesiogiai išmatuoti.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad vilkas yra vienas geriausiai ištirtų stambiųjų plėšrūnų, todėl nauji duomenys apie jo sąsajas su augalų plitimu stebina. Tokie rezultatai primena, kad net ir gerai pažįstamų rūšių poveikis ekosistemoms gali būti platesnis, nei apibrėžiama vien medžiokle ar konkurencija.

    Artimiausi žingsniai, kurių tikisi mokslininkai, būtų platesni tyrimai su didesniu mėginių skaičiumi ir stebėjimai natūralioje aplinkoje. Tai leistų tiksliau įvertinti, ar šis efektas pasikartoja skirtinguose regionuose ir kiek jis reikšmingas mėlynių populiacijoms ilgalaikėje perspektyvoje.