Australijos Viktorijos valstijoje pradėtas ilgametis miško eksperimentas parodė, kad stiprus retinimas ne visada reiškia prastesnį miško atsikūrimą. Praėjus trims dešimtmečiams mokslininkai fiksavo netikėtą rezultatą: likę medžiai kai kur augo sparčiau ir sukaupė panašų anglies kiekį kaip ir nekirstame miške.
Tyrimų pradžia siekia 1980-ųjų pabaigą, kai miškininkai ieškojo alternatyvų plynam kirtimui. Tikslas buvo praktiškai palyginti skirtingas miškininkystės strategijas: plynus kirtimus, mažesnių plotų iškirtimą, dalinį miško retinimą ir plotus be jokios intervencijos.
Eksperimentiniai plotai 1987–1989 metais buvo įrengti Centrinėse Viktorijos kalnuose ir valstijos rytuose. Daugumoje vietovių dominavo karališkasis eukaliptas Eucalyptus regnans, vienas aukščiausių lapuočių pasaulyje, o miško struktūrai didelę įtaką buvo padarę 1939 metų gaisrai.
Tyrimui buvo skirta suma, kuri šiandienos kursu prilygtų maždaug 15 000 000 eurų. Stebėsenai mokslininkai įrengė šimtus apskaitos aikštelių ir sekė tūkstančių jaunų medžių augimą, jų tankį bei atsinaujinimo sėkmę skirtingomis sąlygomis.
Buvo taikyti keli kirtimų modeliai: plačios plynų kirtimų juostos, mažesni plynų kirtimų plotai ir retinimas, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių. Dalį miško paliko nepaliestą, kad būtų aiškus palyginimo pagrindas.
Ką rodė pirmieji rezultatai?
Pirmieji apibendrinimai, pasirodę po daugiau nei dešimtmečio, rodė aiškią tendenciją: karališkieji eukaliptai geriausiai atsinaujino didesniuose plynų kirtimų plotuose. Tokiose vietose daugiau šviesos pasiekdavo miško paklotę, todėl eukaliptų daigai turėjo konkurencinį pranašumą.
Tuo metu plotuose, kur palikta daugiau stambių medžių ar iškirsta tik nedidelė dalis miško, greičiau plito akacijos. Jos sudarė tankesnį pomiškį ir galėjo efektyviau konkuruoti su eukaliptų atžalomis dėl šviesos ir maisto medžiagų.
Vėliau dalis šio eksperimento stebėsenos nutrūko: vietovės tapo sunkiau pasiekiamos, infrastruktūra sunyko, o reguliarūs matavimai retėjo. Tačiau miškas toliau augo, o ilgalaikiai procesai vyko nepriklausomai nuo to, kaip dažnai į plotus sugrįždavo tyrėjai.
Sugrįžimas po 30 metų: didesni medžiai ir netikėta anglies pusiausvyra
2014 metais mokslininkai, sugrįžę į vieną iš eksperimentinių plotų kartu su studentais, iš naujo įvertino miško būklę. Didžiausią dėmesį patraukė retinti plotai, kur išlikę medžiai kai kur buvo pastebimai stambesni.
Skelbta, kad stambiausių medžių skersmuo retintuose plotuose buvo maždaug penktadaliu didesnis nei palyginamuose nekirstuose plotuose. Nors miškas tuo metu buvo apie 80 metų amžiaus, kai kurių medžių kamienų skersmuo krūtinės aukštyje viršijo 1 metrą, o atskirais atvejais siekė apie 1,5 metro.
Aiškinimas paprastas: sumažėjus konkurencijai, likę medžiai gavo daugiau šviesos, vandens ir maistinių medžiagų. Toks efektas ypač ryškus vienodo amžiaus medynuose, kur tankis tiesiogiai riboja kiekvieno medžio augimo potencialą.
Tyrėjai vertino ir anglies sankaupas medienoje, nes miškai anglies apykaitoje vaidina svarbų vaidmenį, sugerdami anglies dioksidą fotosintezės metu. Po 30 metų retintuose plotuose sukauptas anglies kiekis medienoje buvo panašus arba kai kur net didesnis nei nekirstame miške.
Tokį rezultatą lėmė tai, kad likę medžiai augo sparčiau ir savo prieaugiu kompensavo anglies atsargas, prarastas su pašalintais kamienais. Vis dėlto tai nėra universalus argumentas už intensyvesnį kirtimą: poveikis priklauso nuo rūšies, klimato, dirvožemio, atsinaujinimo mechanizmų ir to, kaip tvarkoma mediena po kirtimų.
Svarbu ne tik anglis: kaip kinta buveinės
Ilgalaikėje perspektyvoje didesni ir brandesni medžiai dažniau suformuoja uoksus, kurie tampa kritiškai svarbūs daugeliui rūšių. Tokios slėptuvės padeda tiek perintiems paukščiams, tiek medžiuose gyvenantiems žinduoliams, o taip pat didina visos ekosistemos atsparumą.
Pažymima, kad stambūs medžiai paprastai geriau atlaiko gaisrus, o gaisrų rizika Australijos miškuose išlieka vienu svarbiausių veiksnių planuojant miškininkystę. Tuo pat metu retinimas gali būti svarstomas kaip priemonė miškams, kurie atsikuria po intensyvių gaisrų ar ankstesnių kirtimų, ypač jei medynas yra panašaus amžiaus.
Mokslininkai pabrėžia, kad retinimas neturėtų būti taikomas visur ir visada. Ilgalaikių eksperimentų vertė būtent ir yra ta, kad jie leidžia patikrinti, kas nutinka miškui ne po kelerių metų, o po kelių dešimtmečių, kai išryškėja tikrieji ekosistemos pokyčiai.
Tyrėjų vertinimu, tokie duomenys ypač aktualūs šiandien, kai miškų politika vis dažniau siejama su klimato tikslais, biologinės įvairovės apsauga ir didėjančiais visuomenės lūkesčiais. Norint priimti pagrįstus sprendimus, vienkartinių stebėjimų nepakanka, todėl raginama sugrįžti prie senų eksperimentinių plotų ir atnaujinti jų stebėseną.