CP v2

Tag: Miškų ūkis

  • Portugalijos kamštinė revoliucija: kaip „Corticeira Amorim“ kamštį paverčia raketų technologija

    Portugalijos kamštinė revoliucija: kaip „Corticeira Amorim“ kamštį paverčia raketų technologija

    Nuo kamščio iki kosmoso

    Portugalija pagamina apie pusę pasaulio kamštinės žievės, o ši sena žaliava vis dažniau siejama ne tik su vynu, bet ir su aukštosiomis technologijomis. Didžiausia pasaulyje kamštienos gamintoja „Corticeira Amorim“ plečia rinkas, kurdama medžiagas, naudojamas statybose, pramonėje ir net aviacijoje bei kosmose.

    Kad kamštis taptų patikima inžinerine medžiaga, neužtenka vien tradicinių miškų. Investicijos į mokslinius tyrimus, kokybės kontrolę ir modernią gamybą leidžia iš natūralios žievės išgauti kompozitus, kurie konkuruoja su sintetinėmis alternatyvomis.

    Derlius renkamas rankomis, bet logika – pramoninė

    Kamštinės ąžuolo žievės nuėmimas Portugalijoje vyksta vėlyvą pavasarį ir vasarą, o didelė dalis darbų iki šiol atliekama rankomis. Vienas medis gali būti produktyvus apie 170–200 metų, o per gyvenimą žievė nuo jo nuimama maždaug 15–17 kartų.

    Ūkiams tai reiškia lėtą investicijų grąžą: žievei ataugti reikia bent 9 metų, o pirmojo derliaus dažnai laukiama apie 25 metus. Dėl šių terminų ypač svarbios ilgalaikės sutartys ir miškų valdymas, nes didelę tiekėjų dalį sudaro smulkūs ir vidutiniai savininkai.

    Atvira laboratorija miške

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – Rio Frio valdos, kur kamštinių ąžuolų masyvai naudojami kaip atvira tyrimų erdvė. Čia bandoma atrinkti geriausias veisles, gerinti medžių būklę ir didinti produktyvumą taip, kad nebūtų pažeista ekosistema.

    Tokie bandymai svarbūs ir kokybei: sveikesni medžiai dažniau užaugina vienodesnę, pramonei tinkamesnę žievę. Tai tiesiogiai lemia, kiek žaliavos gali būti skiriama aukštesnės pridėtinės vertės gaminiams, o ne tik tradiciniams kamščiams.

    Gamyba, kuri nebeapsiriboja vynu

    „Corticeira Amorim“, įkurta 1870 metais kaip šeimos verslas, šiandien veikia daugiau nei 100 šalių, turi apie 4 000 darbuotojų ir per metus generuoja daugiau nei 1 milijardo eurų apyvartą. Bendrovė pabrėžia, kad kamštis naudojamas daugiau nei 30 pramonės sričių – nuo izoliacijos, grindų ir sandarinimo iki specialių konstrukcinių sprendimų.

    Vienas sparčiausiai augančių segmentų – aviacijos ir kosmoso pramonė, kur medžiagoms keliami itin griežti reikalavimai. Kamštiniai kompozitai čia vertinami dėl šiluminių savybių, mažo svorio ir gebėjimo slopinti vibracijas.

    „Vienas mūsų geriausiai žinomų sprendimų yra kamštinis kompozitas, naudojamas kaip šiluminė apsauga skirtinguose raketų paleidimo etapuose“, – sakė įmonės inovacijų ir verslo plėtros vadovas Eduardo Soares.

    Įmonė skelbia, kad per pastarąjį dešimtmetį į mokslinius tyrimus ir plėtrą investavo daugiau nei 90 milijonų eurų. Tokia kryptis pakeitė ir tradicinį kamščio verslą: gamintojai daug dėmesio skiria kokybės užtikrinimui ir defektų mažinimui, kad natūralus produktas išliktų konkurencingas pasaulinėje rinkoje.

    Portugalijai kamštis – ne vien eksportas: tai ir kraštovaizdis, ir kultūros dalis, susijusi su miškų apsauga bei kaimo ekonomika. Naujos kamštienos panaudojimo kryptys tampa būdu išlaikyti šią tradiciją gyvą, pritaikant ją XXI amžiaus poreikiams.

  • Biomasės energetika V4 šalyse kelia klausimų: duomenų spraga rodo galimą miškų pernaudojimą

    Biomasės energetika V4 šalyse kelia klausimų: duomenų spraga rodo galimą miškų pernaudojimą

    Kur atsiranda duomenų spraga?

    V4 šalyse, tai yra Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje, biomasės energetikos tvarumą temdo ryškus duomenų nesutapimas. Tyrime, lyginant Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro medienos išteklių balansus ir „Eurostat“ energijos balansus, fiksuojamas reikšmingas skirtumas tarp deklaruojamos medienos kilmės biokuro pasiūlos ir suvartojimo.

    REKK vyresnioji tyrėja Gabriella Szajkó daro išvadą, kad spragą gali lemti keli veiksniai: nelegali medienos ruoša, nedeklaruotas medienos kuro importas, energijai naudojama apvalioji mediena ar kitos nei malkos kategorijos, biomasė iš ne miško žemės, žemės ūkio biomasė, taip pat statistinės metodikos ir apskaitos paklaidos.

    „Laikas iš naujo įvertinti biomasės energetiką“, – sakė Gabriella Szajkó.

    Pasak jos, ilgą laiką ES politika siuntė signalus, skatinusius didesnį miškų išteklių naudojimą, o tai gali prieštarauti tikslui iki 2050 metų pasiekti klimatui neutralų ūkį. Tyrimas pabrėžia, kad V4 šalyse rizikos ženklai gali būti dar ryškesni.

    Skaičiai: nuo ES vidurkio iki V4 išskirtinumo

    Analizėje nurodoma, kad per pastaruosius du dešimtmečius biomasės energijos gamyba ES augo tiek absoliučiai, tiek palyginti su kitais atsinaujinančiais šaltiniais. Nors sparčiai plėtėsi saulės ir vėjo energetika, kietasis biokuras iš medienos išliko didžiausia atsinaujinančios energijos kategorija daugelyje šalių.

    Tačiau medienos biomasė nėra neribotas išteklius, o duomenų neatitikimai kelia klausimą, ar deklaruojamas „klimato neutralumas“ nėra paremtas pernelyg optimistinėmis prielaidomis. ES mastu tyrimas mini apie 12 proc. vidutinę spragą tarp bendrų panaudojimo apimčių ir deklaruojamų šaltinių, o duomenų neapibrėžtumas 2009–2015 metais didėjo.

    V4 šalių situacija išsiskiria labiau: 2009–2017 metais spraga čia siekė apie 33–56 proc. Vertinant bendrą energinį ir neenerginį medienos panaudojimą, lyginant su metiniu miškų prieaugiu, trijose iš keturių šalių matomas pernaudojimo požymis, o bendras netvarumo „rezervas“ gali būti ypač didelis.

    Kas vyksta atskirose šalyse?

    Čekijoje spraga, tyrimo duomenimis, mažėjo nuo maždaug 35 proc. 2009 metais iki 12 proc., tačiau tai aiškinama 2017 metais suaktyvėjusiu žievėgraužio protrūkiu. Dėl jo smarkiai išaugo sanitariniai kirtimai ir oficialiai registruota medienos pasiūla, o tai laikinai „pagerino“ balansą.

    Vengrijoje deklaruojamas suvartojimas buvo apie 53–66 proc. didesnis nei deklaruojami šaltiniai, todėl neatitikimas išliko vienas didžiausių. Lenkijoje iki 2017 metų dalis medienos apskaitos buvo žymima kaip nežinomos kilmės, o po 2015 metų jos apimtys statistikoje augo itin sparčiai, nors bendras skirtumas ilgainiui mažėjo.

    Slovakijoje ryškesnė spraga išryškėjo po 2010 metų ir, tyrimo vertinimu, siekė apie 26–46 proc., net ir tuo metu, kai didesnę pasiūlą turėjo užtikrinti vadinamieji gelbėjimo kirtimai. Autoriai pabrėžia, kad skirtingos apskaitos taisyklės ir importo deklaravimo netolygumai gali iškraipyti realų vaizdą.

    Politikos paskatos ir rizika klimatui

    Tyrime teigiama, kad nors bendras energijos poreikis kai kuriose srityse mažėjo, šilumos ir elektros gamintojai dėl tiesioginių ir netiesioginių ES paskatų didino kietojo biokuro naudojimą. V4 šalyse pirminių kietųjų biokurų naudojimas energijos transformacijai augo greičiau nei daugelyje kitų ES valstybių.

    Namų ūkiai išlieka didžiausias biomasę naudojantis sektorius V4 regione: šios šalys sudaro apie 14 proc. ES gyventojų, tačiau, tyrimo duomenimis, sunaudoja apie 21 proc. viso namų ūkių kietojo biokuro ES. Tai reiškia, kad bet kokie biokuro tiekimo ar kainų pokyčiai čia turi didesnį socialinį poveikį.

    Autoriai ragina stiprinti stebėsenos, ataskaitų teikimo ir patikros principus, kad būtų aiškiau atskirta, kiek biokuro iš tiesų gaunama iš tvarių šaltinių. Kartu siūloma iš naujo įvertinti, ar dabartinė biomasės energetikos plėtra suderinama su klimato tikslais, ypač jei mažėja miškų anglies sankaupos ir didėja deginimo emisijos.

    Kontekstas svarbus ir politiniu požiūriu: ES atsinaujinančios energijos tikslai bei tvarumo kriterijai didina spaudimą tiksliai apskaityti biomasės kilmę. Jei duomenų spragos išliks, valstybėms gali tekti rinktis tarp griežtesnių taisyklių, spartesnio perėjimo prie mažiau išteklių reikalaujančių technologijų ir papildomų priemonių miškų anglies sinkams apsaugoti.