CP v2

Tag: Mitybos rekomendacijos

  • Tyrimas: perdirbta kiauliena siejama su didesne demencijos rizika – ką verta keisti mityboje

    Perdirbta raudona mėsa, įskaitant kiaulieną, vis dažniau siejama ne tik su širdies ir kraujagyslių ligomis, bet ir su prastesne smegenų sveikata. 2025 metais medicinos žurnale Neurology paskelbto ilgalaikio tyrimo analizė parodė ryšį tarp dažnesnio perdirbtos raudonos mėsos vartojimo ir didesnės demencijos rizikos.

    Tyrime dešimtmečiais buvo stebima daugiau kaip 100 000 suaugusiųjų sveikata, o pradžioje dalyviai neturėjo demencijos požymių. Vertinant mitybos įpročius paaiškėjo, kad didesnė rizika labiausiai siejosi su perdirbtais produktais, tokiais kaip šoninė, dešros ir kiti mėsos gaminiai.

    Kas didina riziką labiausiai?

    Analizėje nurodoma, kad žmonėms, kurie perdirbtos raudonos mėsos suvartodavo bent ketvirtį porcijos per dieną, demencijos rizika buvo apie 13 proc. didesnė nei tiems, kurie jos valgė rečiau arba visai nevalgė. Tuo pat metu tyrėjai pabrėžė, kad mitybos pakeitimai gali turėti apčiuopiamą naudą.

    Pakeitus perdirbtos mėsos porciją riešutais ar ankštinėmis daržovėmis, rizika siejama su maždaug 19 proc. mažėjimu. Dar ryškesnė asociacija fiksuota tuomet, kai raudona mėsa buvo keičiama žuvimi, tokiu atveju rizika siejama su maždaug 28 proc. mažėjimu.

    „Mūsų analizė rodo, kad perdirbtos raudonos mėsos vartojimas gali būti susijęs su didesne pažintinių sutrikimų ir demencijos rizika, tačiau ją keičiant sveikesnėmis alternatyvomis rizika gali mažėti“, – sakė vienas tyrimo autorių Dong Wang.

    Ne tik demencija: širdis ir vėžio rizika

    Ekspertai primena, kad perdirbta mėsa jau seniai vertinama kritiškai dėl poveikio širdžiai ir kraujagyslėms. Didesnis sočiųjų riebalų kiekis gali prisidėti prie didesnio LDL cholesterolio, o tai siejama su aterosklerozės procesais ir didesne hipertenzijos, infarkto ar insulto rizika.

    Svarbus ir onkologinis aspektas. Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra 2015 metais perdirbtą mėsą priskyrė 1 grupės kancerogenams, o raudoną mėsą, įskaitant kiaulieną, 2A grupei kaip tikėtinai kancerogeninę, todėl dažnas vartojimas vertinamas kaip nepageidaujamas įprotis.

    Kiek raudonos mėsos laikoma riba?

    Mitybos rekomendacijose dažniausiai kartojama orientacinė riba: raudonos mėsos ir jos gaminių kiekį vertėtų riboti iki maždaug 500 gramų per savaitę. Tačiau realūs įpročiai daugelyje šalių dažnai viršija šią ribą, ypač kai racione dažnai pasitaiko dešros, šoninė ar kiti perdirbti gaminiai.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią skirtumą sveikatai dažnai lemia ne vien pats produktas, bet ir pasirinkta dalis bei gaminimo būdas. Liesesnė mėsa ir švelnesnis apdorojimas paprastai laikomi palankesniu pasirinkimu nei riebi, papildomai riebaluose kepta kiauliena, tačiau net ir tokiu atveju svarbiausia išlieka saikas bei dažnesnis augalinių baltymų ir žuvies įtraukimas.

  • Šefai atskleidė geriausią riebalą maltiniams: traškiau, mažiau dūmų ir daugiau skonio

    Nors daug kas maltinius vis dar kepa aliejuje, vis dažniau virtuvėse sugrįžta tradicinis kiaulienos taukas. Šefai teigia, kad jis ypač tinka kepimui keptuvėje, nes aukštoje temperatūroje išlieka stabilesnis ir padeda išgauti ryškesnį, sodresnį skonį.

    Vienas svarbiausių taukų privalumų – jų elgsena karštyje. Kai riebalai yra termiškai stabilesni, jie lėčiau skyla ir rečiau svyla, todėl kepant būna mažiau dūmų, o keptuvėje susidaro mažiau pridegusių likučių, kurie gadina skonį ir kvapą.

    Taukai taip pat gerai perduoda šilumą, todėl maltinių paviršius greičiau apskrunda ir susiformuoja traški plutelė. Tai padeda „užrakinti“ mėsos sultis viduje, tad vidus išlieka minkštesnis ir sultingesnis, ypač jei kepama ne per plonai ir neperdžiovinama.

    Norint dar švelnesnio aromato, kulinarai pataria kepimo pabaigoje į keptuvę įdėti šaukštą lydyto sviesto. Tuomet trumpai pavartyti maltinius riebaluose ir leisti jiems kelias minutes „pailsėti“, kad skonis pasiskirstytų, o plutelė neprarastų traškumo.

    Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad taukai yra sotųjų riebalų šaltinis, todėl svarbus saikas. Jei padidėjęs MTL cholesterolio kiekis ar yra širdies ir kraujagyslių ligų rizika, dažną kepimą taukuose verta riboti ir dažniau rinktis švelnesnius gaminimo būdus.

    Reikia įvertinti ir tai, kad pats kepimas padidina patiekalo kaloringumą, ypač jei riebalai įsigeria į paniruotę ar garnyrą. Subalansuoti padeda lengvesni priedai, pavyzdžiui, virtos bulvės ir šviežios daržovės ar rauginti produktai, o ne dar viena kepta garnyro porcija.

  • Žalioji arbata ir širdies sveikata: dietologai įvardijo, kuo ji išsiskiria iš kitų gėrimų

    Gėrimai su pridėtiniu cukrumi siejami su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, todėl mitybos specialistai dažnai ragina dažniau rinktis nesaldintas alternatyvas. Tarp jų išskiriama žalioji arbata, kurios poveikis širdies sveikatai yra vienas dažniausiai tiriamų, palyginti su kitomis arbatų rūšimis.

    Dietologai pabrėžia, kad žalioji arbata nėra stebuklinga priemonė, tačiau ji gali prisidėti prie palankesnių sveikatos rodiklių, kai vartojama kaip bendros širdžiai palankios mitybos dalis. Didelėse apžvalgose ir stebėjimo tyrimuose reguliarus žaliosios arbatos vartojimas siejamas su mažesne širdies ligų rizika, nors tai nereiškia tiesioginio priežastinio ryšio kiekvienu atveju.

    Kaip žalioji arbata gali veikti kraujospūdį?

    Vienas dažniausiai minimas mechanizmas yra galimas poveikis arteriniam kraujospūdžiui. Kai kurių klinikinių tyrimų ir jų metaanalizių duomenimis, žaliosios arbatos vartojimas ar jos ekstraktai gali lemti nedidelį, bet statistiškai reikšmingą sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio sumažėjimą, ypač žmonėms, kurių rodikliai yra padidėję.

    Šis poveikis siejamas su žaliojoje arbatoje esančiais polifenoliais, ypač katechinais, tarp kurių dažniausiai minimas epigalokatechino galatas. Manoma, kad šios medžiagos gali prisidėti prie geresnės kraujagyslių funkcijos, mažesnio uždegimo ir palankesnės endotelio veiklos, o tai svarbu normaliai kraujotakai.

    Ką rodo duomenys apie cholesterolį?

    Kita sritis, kurioje žalioji arbata minima dažniausiai, yra lipidų profilis. Mokslinėse apžvalgose aprašoma, kad reguliarus žaliosios arbatos vartojimas gali būti siejamas su nedideliu bendrojo ir mažo tankio lipoproteinų cholesterolio sumažėjimu, o poveikis didelio tankio lipoproteinų cholesterolio rodikliams dažniausiai būna kuklesnis ir nevienodas.

    Aiškinama, kad katechinai gali veikti lipidų apykaitos procesus, taip pat sumažinti tam tikrų riebalų pasisavinimą žarnyne. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad didžiausią įtaką cholesterolio rodikliams daro bendras mitybos modelis, kūno masė, fizinis aktyvumas ir genetiniai veiksniai.

    Antioksidantai, uždegimas ir žarnynas

    Žalioji arbata vertinama ir dėl antioksidacinių savybių, kurios gali padėti mažinti oksidacinį stresą. Oksidacinis stresas ir lėtinis uždegimas siejami su aterosklerozės progresavimu, todėl mityboje esančios antioksidacinės medžiagos laikomos viena iš grandžių, galinčių prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos apsaugos.

    Naujesnėse publikacijose vis dažniau aptariamas ir žarnyno vaidmuo širdies sveikatai. Kai kurie nedideli tyrimai rodo, kad žaliosios arbatos polifenoliai gali turėti įtakos žarnyno barjero funkcijai ir mikrobiotos sudėčiai, o tai teoriškai gali būti susiję su palankesniais metaboliniais rodikliais.

    Vis dėlto ekspertai atkreipia dėmesį, kad tyrimų rezultatai priklauso nuo suvartojamo kiekio, žmogaus įpročių ir bendros sveikatos būklės. Jei žalioji arbata sukelia nemigą, nerimą ar skrandžio dirginimą, verta mažinti kiekį, rinktis silpnesnę arbatą arba gerti ją anksčiau dieną.

    Norint realios naudos širdžiai, žalioji arbata turėtų būti tik viena iš kelių nuoseklių pasirinkimų: mažiau pridėtinio cukraus, daugiau daržovių ir ankštinių, pakankamas judėjimas, nerūkymas ir kraujospūdžio bei cholesterolio kontrolė pagal gydytojo rekomendacijas.