Keturi dešimtmečiai teatre ir viena mintis
Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys savo profesinį kelią su šiuo teatru sieja jau beveik 40 metų. Jo istorija prasidėjo nuo pirmųjų pasirodymų scenoje, o vėliau peraugo į vadovavimą įstaigai, kuri Kaune turi istorinį ir simbolinį svorį.
Anot B. Želvio, miestas nuo seno gyveno kultūra, tačiau kultūrinis įprotis nėra savaiminis. Jo žinutė paprasta: žiūrovas neturėtų laukti, kol kultūra pati ateis į kasdienybę, ją reikia rinktis sąmoningai.
„Į kultūrą reikia eiti pačiam, o ne laukti, kol ji ateis“, – sakė Benjaminas Želvys.
Kelias į sceną: šeima, muzika ir pirmas jaudulys
B. Želvys pasakoja, kad meilė muzikai šeimoje buvo natūrali kasdienybės dalis: tėvai mėgo operą, vedė vaikus į spektaklius, o broliai taip pat augo su muzika. Tokia aplinka, pasak jo, anksti suformavo kryptį ir supratimą, kad scena yra ne atsitiktinumas, o ilgalaikis darbas.
Pirmasis pasirodymas Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje įsiminė ne dėl triumfo, o dėl įtampos. Jis prisimena akimirką, kai baimė buvo tokia stipri, kad į sceną teko tiesiog „įstumti“, tačiau išėjus vaidmuo ir muzika priverčia susikoncentruoti.
Kaip keičiasi jaunieji atlikėjai ir publika?
Teatro vadovas atkreipia dėmesį, kad šiandien jaunoji karta gyvena platesniame informaciniame lauke, kuriame greitas matomumas ir trumpi keliai į populiarumą tapo įprasti. Vis dėlto jis pabrėžia, kad greitis nebūtinai reiškia brandą, o stabilus augimas dažniau ateina per nuoseklų darbą, o ne per vieną sėkmingą šuolį.
Kartu, pasak B. Želvio, keičiasi ir žiūrovas: į teatrą ateina skirtingos kartos, o tai kuria natūralų kultūrinį tęstinumą. Jo manymu, ypač svarbu, kad vaikai kuo anksčiau patirtų gyvą meną, nes būtent taip formuojasi ilgalaikis ryšys su teatru, koncertais ir muzika.
Kauno kultūrinis ritmas ir teatro vaidmuo
Kalbėdamas apie Kauną, B. Želvys primena miesto istoriją ir tai, kad muzikinė scena čia visada buvo reikšminga. Kauno valstybinis muzikinis teatras, pasak jo, yra viena iš vietų, kurioje formavosi profesionalių scenos menų tradicija, o šiandien tai išlieka svarbia kultūrinio žemėlapio dalimi.
Jis taip pat išskiria vasaros festivalį Operetė Kauno pilyje, tapusį viena atpažįstamiausių miesto kultūros tradicijų. Idėja gimė paprastai, tačiau per laiką išaugo į renginį, kuris pritraukia ne tik nuolatinius teatro lankytojus, bet ir naują auditoriją.
Nauji planai ir atsakomybės jausmas
B. Želvys pabrėžia, kad teatras laikosi ant žmonių, kurie dažnai dirba savaitgaliais, per šventes, derina kelias veiklas ir vis tiek ieško prasmės scenoje. Jo manymu, pareigos kultūros įstaigoje nėra privilegija, o atsakomybė, todėl svarbiausia išlikti sąžiningam profesijai ir komandai.
Artimiausiu metu žiūrovams žadamas ir naujas repertuaro papildymas: rudenį numatomas miuziklas „Šrekas“, pristatomas kaip visai šeimai skirtas, tačiau techniškai sudėtingas pastatymas. Teatro vadovo teigimu, tokie projektai yra proga ne tik pritraukti naujus žiūrovus, bet ir paskatinti šeimas po spektaklio kalbėtis, dalintis įspūdžiais ir grįžti į teatrą dar kartą.