Jei vienam žmogui įprasti garsai, pavyzdžiui, vandens tekėjimas ar indų skambesys, nieko nereiškia, kitam jie gali sukelti dirglumą, nerimą ar net skausmą. Toks sumažėjęs toleravimas garsui dažnai apibūdinamas kaip padidėjęs jautrumas garsams, tačiau už šio pojūčio gali slypėti skirtingos būklės.
Viena jų yra hiperakuzija, kai kasdieniai garsai suvokiami kaip neadekvačiai garsūs ir sunkiai pakeliami, nors jų intensyvumas kitiems žmonėms atrodo normalus. Kita – fonofobija, kai pagrindinis veiksnys yra baimė ar stipri emocinė reakcija į garsą. Mizofonija dažniau siejama su staigia ir intensyvia irzlaus pykčio ar pasibjaurėjimo reakcija į konkrečius, dažnai pasikartojančius garsus.
Kodėl svarbu atskirti būkles?
Skirtumai svarbūs dėl to, kad vienu atveju dominuoja klausos sistemos jautrumas, kitu – nerimo ir streso mechanizmai, o dar kitu – specifinių dirgiklių toleravimo sutrikimas. Tai lemia ir skirtingą pagalbos kelią: nuo klausos ištyrimo iki psichologinio įvertinimo ar kompleksinės reabilitacijos.
Gydytojai pabrėžia, kad padidėjęs jautrumas garsui gali būti ne savarankiška diagnozė, o simptomas. Jis gali lydėti tiek neurologines, tiek ausų ligas, taip pat psichikos sveikatos sutrikimus, todėl svarbus bendras klinikinis vaizdas ir simptomų trukmė.
Kurios ligos dažniausiai siejamos su jautrumu garsui?
Padidėjęs jautrumas garsams gana dažnas autizmo spektro sutrikime, kai smegenims sunkiau filtruoti vienu metu sklindančius dirgiklius. Dėl to triukšminga klasė, kelių žmonių kalbėjimas ar net staiga užsitrenkusios durys gali sukelti ryškų sensorinį perkrovimą.
Tokia būsena gali paveikti ne tik klausą: žmogus ima vengti žmonių susibūrimų, atsitraukia nuo socialinių situacijų, jam sunkiau susikaupti ir suprasti kalbą triukšmingoje aplinkoje. Vaikams tai kartais pasireiškia ir elgesio protrūkiais, nes tai tampa būdu sumažinti nemalonių dirgiklių kiekį.
Jautrumas garsui dažnai minimas ir migrenos kontekste. Sirenos, signalai ar kiti aštrūs garsai migrena sergantiems žmonėms gali atrodyti ypač nemalonūs, o šis simptomas neretai lydi priepuolį kartu su pykinimu ar jautrumu šviesai.
Pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžiama, kad padidėjęs jautrumas garsui gali pasireikšti net dar iki ryškaus galvos skausmo. Tai reiškia, kad kai kuriais atvejais garsas nėra tiesioginis priepuolio sukėlėjas, o ankstyvas signalas, jog epizodas jau prasideda.
Dar viena būklė – Menjero liga, lėtinė vidinės ausies liga, siejama su skysčio pertekliumi labirinte. Ji gali sukelti epizodinius galvos svaigimus, spengimą ausyse, klausos pablogėjimą, o papildomai – ir jautrumą garsams, kai įprasti garsai atrodo per intensyvūs.
Padidėjęs jautrumas garsui gali būti siejamas ir su kai kuriomis infekcijomis bei jų neurologinėmis pasekmėmis, pavyzdžiui, Laimo liga. Tokiais atvejais manoma, kad gali keistis dirgiklių apdorojimas nervų sistemoje, todėl net menki ar pasikartojantys garsai ima kelti stiprų diskomfortą.
Kada verta kreiptis į gydytoją?
Jei jautrumas garsui atsirado staiga, trukdo kasdieniam gyvenimui, lydi galvos svaigimas, spengimas ausyse, klausos suprastėjimas ar dažni galvos skausmai, verta pradėti nuo šeimos gydytojo ir otorinolaringologo konsultacijos. Priklausomai nuo simptomų, gali būti reikalingas audiologinis ištyrimas, neurologinė ar psichikos sveikatos specialisto konsultacija.
Ypač svarbu neatidėlioti, jei kartu pasireiškia nerimo epizodai, panikos simptomai ar po trauminio įvykio sustiprėjęs išgąstis nuo staigių garsų. Po trauminių patirčių padidėjęs budrumas aplinkos signalams, įskaitant garsus, gali tapti reikšmingu potrauminio streso sutrikimo požymiu ir paveikti žmogaus socialinį gyvenimą.
Nors internete dažnai ieškoma greitų atsakymų, jautrumas garsui nėra vien tik „nemėgstu triukšmo“ situacija. Tikslus įvardijimas, ar tai hiperakuzija, fonofobija, mizofonija, ar kitos ligos simptomas, padeda pasirinkti tinkamiausią pagalbos kelią ir išvengti užsitęsusio diskomforto.