Kai kurios saulės baterijos gali tarnauti gerokai ilgiau, nei įprastai žadama garantijose – net po 30 metų jos vis dar gali gaminti didžiąją dalį pradinės galios. Naujausi tyrimai rodo, kad dalis modulių ir po trijų dešimtmečių išlaiko apie 80 proc. nominalaus našumo.
Tokias išvadas pateikia Šveicarijos, Austrijos ir Vokietijos mokslininkų analizė: jie vertino šešias fotovoltines sistemas, įrengtas 1987–1993 metais skirtingomis Šveicarijos sąlygomis – nuo slėnių iki kalnų ir aukštikalnių stočių. Praėjus daugiau nei 30 metų, šios sistemos ir toliau patikimai gamino elektrą.
Vidutiniškai tirtose Šveicarijos sistemose našumas kasmet mažėjo apie 0,24 proc. Laboratoriniai bandymai parodė, kad dauguma atskirų modulių po 30–35 metų vis dar tiekė daugiau nei 80 proc. pradinės vardinės galios – tai yra ilgiau nei dažniausiai taikomos 25–30 metų gamintojų garantijos.
Vis dėlto kiti didelės apimties duomenys leidžia suprasti, kad ilgaamžiškumas nėra vienodas visur: skirtingas klimatas, įrengimo ypatybės ir medžiagos gali lemti labai nevienodą „senėjimo“ tempą.
Šveicarijos pavyzdys: lėtas našumo kritimas
Tyrėjai pabrėžia, kad šiuo atveju užfiksuotas metinis našumo mažėjimas buvo mažesnis, nei neretai nurodoma ankstesnėje literatūroje. Kitaip tariant, dalis senų modulių pasirodė esantys ilgaamžiškesni, nei tikėtasi vertinant pagal vidutines prognozes.
Panašūs rezultatai buvo gauti ir Prancūzijoje, kur atsinaujinančios energetikos organizacija testavo vieną seniausių šalies stoginių sistemų, įrengtą 1992 metais. Po 31 metų jos moduliai taip pat veikė beveik 80 proc. pradinio pajėgumo lygiu.
Šie pavyzdžiai rodo, kad net senesnės technologijos fotovoltiniai sprendimai gali išlikti funkcionalūs labai ilgai. Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį: keli ypač sėkmingi atvejai dar nereiškia, kad taip bus su visomis sistemomis.
Didžiausias „realybės testas“ Vokietijoje: 1,25 mln. sistemų
Dar platesnį vaizdą pateikia Vokietijoje atlikta analizė, paskelbta 2026 metais: joje įvertinti 1,25 mln. fotovoltinių sistemų gamybos įrašai. Iš viso tai apėmė 34 gigavatus įdiegtos galios ir iki 16 metų veikimo laikotarpį.
Šioje imtyje vidutinis elektros gamybos mažėjimas siekė apie 0,59 proc. per metus. Tai daugiau nei Šveicarijos atveju, tačiau vis tiek mažiau, nei dažnai buvo įsivaizduojama vertinant saulės modulių senėjimą.
Įdomu tai, kad Vokietijos duomenyse našumo kritimas, regis, su amžiumi lėtėjo: dešimtais veikimo metais sistemų gamyba mažėjo 7–13 proc. lėčiau nei pradžioje. Tačiau didesnės sistemos (virš 30 kilovatų piko galios) vidutiniškai degradavo maždaug trečdaliu greičiau nei mažesnės, o rezultatams įtakos turėjo ir ekstremalios temperatūros bei oro tarša kietosiomis dalelėmis.
Dykumos sąlygos: kai senėjimas spartesnis
Kita 2026 metais paskelbta studija Alžyre nagrinėjo 64 monokristalinius modulius, pagamintus dar 1980-ųjų pradžioje. Jie apie 20 metų veikė karštame ir sausame pietvakarių Alžyro klimate, vėliau buvo perkelti į pakrantės tyrimų bazę.
Po maždaug trijų dešimtmečių lauko sąlygų šie moduliai vidutiniškai buvo išlaikę apie 53 proc. pradinės vardinės galios, o geriausiai išsilaikę – beveik 69 proc. Įvertintas metinis degradacijos intervalas svyravo nuo 1 iki 2 proc.
Tyrėjai fiksavo ir akivaizdžius pažeidimus: spalvos pakitimus, įtrūkusias celės dalis, atšokusias jungčių dėžutes. Nors moduliai išlaikė sausos izoliacijos varžos bandymą, tik 63 proc. jų įveikė šlapio nuotėkio testą – tai iškėlė klausimų dėl elektrinės saugos, kai konstrukciją veikia drėgmė.
Dar vienas 2026 metų tyrimas, atliktas Čilės Atakamos dykumoje, vertino 1 216 modulių būklę po 10 metų ekspozicijos ir degradaciją įvertino apie 1,32 proc. per metus. Pagal bazines prielaidas, projekcinis laikas iki 80 proc. ribos šiomis sąlygomis buvo gerokai trumpesnis, nors skaičiavimai jautriai priklausė nuo prielaidų apie pradinę modulių galią.
Kodėl vieni moduliai tarnauja ilgiau už kitus
Šveicarijos analizėje ryškiai išsiskyrė vietos poveikis: žemumose, kur paviršiai vasarą gali įkaisti iki 80 laipsnių, našumas krito sparčiau. Nuolatiniai įkaitimo ir atvėsimo ciklai didina medžiagų įtampas, o tai gali skatinti koroziją ir bloginti laidumą.
Tuo metu kalnuose moduliai, nors susiduria su didesne ultravioletine spinduliuote ir ryškiais temperatūrų svyravimais, neretai išlaikė našumą geriau nei žemumose. Tyrėjai tokius skirtumus sieja ir su mikroklimato ypatybėmis, ir su pačių modulių konstrukcija.
Dar svarbesniu veiksniu įvardijamas vadinamasis „medžiagų komplektas“ – tai, iš ko pagamintas modulis: kapsuliantai, klijai, nugarinės dangos, laminatai. Tvirtos medžiagos ir konstrukciniai sprendimai gali reikšti ilgesnį tarnavimo laiką, tačiau senesniuose modeliuose, gamintuose iki plačiai pradėjus naudoti UV stabilizatorius, dažniau pasitaikė pageltimas ar sluoksnių atsisluoksniavimas.
Bendra žinutė investuotojams ir vartotojams gana aiški: saulės elektrinės gali būti ilgalaikė investicija, tačiau rezultatą lemia ne vien technologija, o ir klimatas, sistemos dydis, įrengimo kokybė bei modulių konstrukcija. Tai taip pat priminimas, kad vertinant ilgaamžiškumą svarbu atsižvelgti į realias eksploatacijos sąlygas, o ne tik į garantinius pažadus.