Europos Sąjunga vis garsiau kalba apie skaitmeninę suverenitetą ir norą mažinti priklausomybę nuo JAV technologijų. Tačiau kas nutiktų kasdienybei, jei populiariausios amerikietiškos paslaugos staiga taptų nepasiekiamos?
Tai 72 valandų eksperimentu Briuselyje pabandė patikrinti žurnalistas, laikinai atsisakęs įprasto technologijų rinkinio. Užduotis atrodė paprasta: trys dienos be JAV įrenginių, programų ir paslaugų, kuriomis paremta tiek darbo rutina, tiek laisvalaikis.
Pirmasis pokytis buvo netikėtas tylos jausmas. Įprastai telefonas, pranešimai, kalendoriai ir socialinių tinklų įspėjimai sukuria nuolatinį informacinį foną, o jam dingus atsiranda keistas tuštumos ir atsilikimo nuo įvykių pojūtis.
Vietoje išmaniojo telefono buvo pasirinktas paprastas mygtukinis aparatas, tačiau tai iš karto atskleidė šiandienos komunikacijos realybę: daugelis žmonių nebeskambina ir nerašo SMS taip dažnai kaip anksčiau. Dalis kasdienio bendravimo persikėlė į susirašinėjimo programėles, o be jų ryšys tapo ne tik lėtesnis, bet ir socialiai nepatogus.
Didžiausių praktinių kliūčių kilo ne dėl pramogų, o dėl mokėjimų. Didelė dalis atsiskaitymų Europoje vyksta per JAV valdomus kortelių tinklus, todėl atsisakius įprastų kortelių ir skaitmeninių piniginių teko grįžti prie grynųjų.
Tai išryškino dar vieną priklausomybę: net paprastas maršruto radimas mieste dažnai remiasi „Google“ žemėlapiais ar panašiomis JAV paslaugomis. Net ir ten, kur egzistuoja alternatyvos, įprotis bei integracija su kitomis sistemomis lemia, kad realiame gyvenime jos pasirenkamos rečiau.
Laisvalaikio dalyje praradimų buvo dar daugiau. Atsisakius didžiųjų transliacijų platformų ir „Youtube“, paaiškėjo, kad dalies turinio išvis neįmanoma pasiekti, o kai kurie įrenginiai patys veikia su JAV sukurta programine įranga.
Darbo dieną eksperimentas parodė, kad alternatyvos egzistuoja ir kai kurios jų visai brandžios: galima naudotis „Linux“, rašyti dokumentus „LibreOffice“, naršyti su „Vivaldi“ ar ieškoti per „Qwant“, o susirašinėjimui rinktis „Proton“. Tačiau didžiausia problema pasirodė ne funkcijos, o bendradarbiavimas.
Komandos darbe svarbiausia yra bendras įrankių pasirinkimas, nes visa organizacija gyvena susitikimų, grupinių pokalbių, bendrų failų ir greitų sprendimų ritmu. Kai dauguma kolegų lieka prie įprastų platformų, žmogus, pasirinkęs kitą ekosistemą, tampa tarsi nematomas.
„Atrodė, kad tiesiog dingai“, – sakė kolega po to, kai kelioms dienoms nepavyko susisiekti įprastais kanalais.
Šis momentas tiksliai parodo, kodėl skaitmeninė suverenitetas nėra individualus projektas. Net geros alternatyvos veikia pilnai tik tuomet, kai jas renkasi kritinė masė vartotojų, o skirtingos sistemos geba tarpusavyje susikalbėti.
Europos institucijos jau kurį laiką bando spręsti būtent šią problemą, didindamos tarpusavio sąveikos reikalavimus ir siekdamos konkurencijos skaitmeninėse rinkose. Kita kryptis yra infrastruktūra, nes debesijos paslaugos, duomenų centrai ir pagrindiniai interneto sprendimai vis dar dažnai priklauso „Amazon“, „Microsoft“ ir „Google“ ekosistemoms.
Eksperimentas taip pat priminė, kiek daug skaitmeninio gyvenimo telpa vienoje ekosistemoje: nuo autentifikavimo ir kontaktų iki nuotraukų, darbo failų ir įpročių. Rizika čia ne vien įsilaužimai, bet ir tai, kad prieiga gali būti apribota geopolitiniais sprendimais, sankcijomis ar reguliaciniais konfliktais.
Galiausiai trys dienos be JAV technologijų baigėsi grįžimu prie įprastų įrankių. Tai nebuvo kapituliacija, veikiau realybės patikrinimas: kol kas daugeliui europiečių atsijungimas nuo JAV technologijų reiškia ne patogų perėjimą prie vietinių alternatyvų, o ryškų kasdienio efektyvumo sumažėjimą.
Vis dėlto eksperimentas paliko aiškią išvadą: Europa turi sprendimų, bet dar neturi pakankamai vientisos ekosistemos, kuri veiktų masiškai ir be trinties. Skaitmeninė nepriklausomybė greičiausiai prasidės ne nuo vieno žmogaus telefono, o nuo bendrų standartų, viešojo sektoriaus sprendimų ir verslo pasirengimo.