Giliai Pietų Kinijos jūroje mokslininkai aptiko neįprastą, į kirmėlę panašų moliuską, kuris beveik visiškai neteko žarnyno. Didelę jo kūno dalį užima milžiniška virškinimo liauka, pilna bakterijų, kurios, panašu, padeda gyvūnui maitintis.
Dar keisčiau tai, kad šios bakterijos „sukrautos“ į mažytes, svogūną primenančias struktūras, apgaubtas daugiau nei 20 membranų sluoksnių. Tyrėjai joms suteikė netikėtą pavadinimą – „drakono kamuoliai“.
Tiriamas gyvūnas – Chaetoderma shenloong, dar vadinamas „dieviškuoju drakono blizgiakirmiu“. Nors išvaizda primena kirmėlę, iš tiesų tai moliuskas – tolimas sraigių, kriauklių ir aštuonkojų giminaitis.
Ši rūšis išsiskiria dydžiu ir gyvenimo sąlygomis: ji gali užaugti ilgesnė nei 15 centimetrų ir gyvena giliai jūros dugno nuosėdose, kur deguonies beveik nėra. Toks „gyvenimas purve“ daugumai gyvūnų būtų mirtinas.
Gyvenimas ten, kur trūksta deguonies
Tyrėjai glizgiakirmius rado Haima šaltųjų išsiveržimų (angl. cold seep) zonoje Pietų Kinijos jūroje – dešimtis centimetrų po nuosėdų paviršiumi. Matavimai rodė, kad deguonis išnyksta vos maždaug 3 milimetrus žemiau dumblo paviršiaus.
Vis dėlto šis moliuskas klestėjo gerokai giliau už ribą, kurioje deguonies praktiškai nebelieka. Tai paskatino mokslininkus ieškoti paaiškinimo, kaip gyvūnas išgyvena tokioje aplinkoje.
Šaltųjų išsiveržimų ekosistemose iš jūros dugno į aplinką skverbiasi tokios medžiagos kaip metanas ar vandenilio sulfidas. Skirtingai nei saulės apšviestame paviršiniame pasaulyje, čia maisto grandinės pagrindą dažnai palaiko ne fotosintezė, o chemosintezė – organinių medžiagų gamyba naudojant cheminių reakcijų energiją.
Virškinimo sistema, kurios „nebėra“
Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Honkongo mokslo ir technologijų universiteto, pasitelkė mikro-CT skenavimą, elektroninę mikroskopiją ir trimates anatomines rekonstrukcijas. Taip jie detaliai ištyrė, kaip sudarytas šis neįprastas moliuskas.
Tyrimas parodė, kad daugeliui moliuskų būdinga radula – dantukais nusėta mitybos struktūra – pas šią rūšį yra smarkiai sunykusi. Dar labiau stebino tai, jog didelė žarnyno dalis, įskaitant vidurinę ir užpakalinę žarnas bei išeinamąją angą, beveik išnyko.
Vietoje įprasto virškinamojo trakto didžiąją kūno ertmės dalį užėmė didelė, šakota virškinimo liauka. Būtent joje ir knibždėjo bakterijos.
„Drakono sferos“ su tūkstančiais bakterijų
Mokslininkai nustatė, kad tai – sierą oksiduojantys mikroorganizmai, galintys naudoti nuosėdose esančių junginių cheminę energiją. Kitaip tariant, moliuskas dalį „maisto gamybos“ tarsi patiki savo mikrobų partneriams.
Simbiotinės bakterijos giliavandeniuose gyvūnuose nėra naujiena: jomis mitybai remiasi ir kai kurie vamzdiniai kirminai ar midijos, o dalis organizmų per evoliuciją net prarado virškinamąjį traktą. Tačiau Chaetoderma shenloong atveju išskirtinės pačios bakterijų „talpyklos“.
Didelės raiškos elektroninė mikroskopija atskleidė, kad bakterijos sukrautos į sferinius skyrelius, maždaug 10–15 mikrometrų skersmens – tai maždaug dešimtadalis žmogaus plauko storio. Kiekvieną tokį skyrelį gaubė stulbinamas membranų skaičius – kartais daugiau nei 20 sluoksnių.
Vienoje šeimininko ląstelėje, tyrėjų skaičiavimu, vidutiniškai būdavo daugiau nei 1 600 bakterinių simbiontų. Šias struktūras jie pavadino dracosphera („drakono sfera“), įkvėpti „Dragon Ball“ mangos ir anime.
Užuomina apie evoliucijos procesus?
Tyrėjai svarsto, ar šis organizmas negalėtų suteikti įžvalgų apie ilgalaikę skirtingų gyvybės formų integraciją. Pavyzdžiui, mitochondrijos ir chloroplastai laikomi kilusiais iš senovinių bakterijų, kurios prieš milijardus metų tapo neatskiriama kitų ląstelių dalimi.
Ar „drakono sferos“ galėtų būti dar vienas kelias į panašų glaudų ryšį – kol kas tik spėjama. Tačiau pats atradimas parodo, kad evoliucija gali sukurti visiškai naujas ląstelines struktūras, padedančias palaikyti labai artimą šeimininko ir mikroorganizmų partnerystę.
Kol kas lieka daug atvirų klausimų: kaip moliuskas suformuoja tokias sudėtingas membranų sistemas, kaip įgyja ir išlaiko bakterijas bei kokiu tiksliai būdu iš jų gauna maisto medžiagų. Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Communications“.