Tag: Moliuskai

  • Jūros gelmėse aptiktas moliuskas be žarnyno: bakterijas laiko membranų „drakono kamuoliuose“

    Giliai Pietų Kinijos jūroje mokslininkai aptiko neįprastą, į kirmėlę panašų moliuską, kuris beveik visiškai neteko žarnyno. Didelę jo kūno dalį užima milžiniška virškinimo liauka, pilna bakterijų, kurios, panašu, padeda gyvūnui maitintis.

    Dar keisčiau tai, kad šios bakterijos „sukrautos“ į mažytes, svogūną primenančias struktūras, apgaubtas daugiau nei 20 membranų sluoksnių. Tyrėjai joms suteikė netikėtą pavadinimą – „drakono kamuoliai“.

    Tiriamas gyvūnas – Chaetoderma shenloong, dar vadinamas „dieviškuoju drakono blizgiakirmiu“. Nors išvaizda primena kirmėlę, iš tiesų tai moliuskas – tolimas sraigių, kriauklių ir aštuonkojų giminaitis.

    Ši rūšis išsiskiria dydžiu ir gyvenimo sąlygomis: ji gali užaugti ilgesnė nei 15 centimetrų ir gyvena giliai jūros dugno nuosėdose, kur deguonies beveik nėra. Toks „gyvenimas purve“ daugumai gyvūnų būtų mirtinas.

    Gyvenimas ten, kur trūksta deguonies

    Tyrėjai glizgiakirmius rado Haima šaltųjų išsiveržimų (angl. cold seep) zonoje Pietų Kinijos jūroje – dešimtis centimetrų po nuosėdų paviršiumi. Matavimai rodė, kad deguonis išnyksta vos maždaug 3 milimetrus žemiau dumblo paviršiaus.

    Vis dėlto šis moliuskas klestėjo gerokai giliau už ribą, kurioje deguonies praktiškai nebelieka. Tai paskatino mokslininkus ieškoti paaiškinimo, kaip gyvūnas išgyvena tokioje aplinkoje.

    Šaltųjų išsiveržimų ekosistemose iš jūros dugno į aplinką skverbiasi tokios medžiagos kaip metanas ar vandenilio sulfidas. Skirtingai nei saulės apšviestame paviršiniame pasaulyje, čia maisto grandinės pagrindą dažnai palaiko ne fotosintezė, o chemosintezė – organinių medžiagų gamyba naudojant cheminių reakcijų energiją.

    Virškinimo sistema, kurios „nebėra“

    Tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Honkongo mokslo ir technologijų universiteto, pasitelkė mikro-CT skenavimą, elektroninę mikroskopiją ir trimates anatomines rekonstrukcijas. Taip jie detaliai ištyrė, kaip sudarytas šis neįprastas moliuskas.

    Tyrimas parodė, kad daugeliui moliuskų būdinga radula – dantukais nusėta mitybos struktūra – pas šią rūšį yra smarkiai sunykusi. Dar labiau stebino tai, jog didelė žarnyno dalis, įskaitant vidurinę ir užpakalinę žarnas bei išeinamąją angą, beveik išnyko.

    Vietoje įprasto virškinamojo trakto didžiąją kūno ertmės dalį užėmė didelė, šakota virškinimo liauka. Būtent joje ir knibždėjo bakterijos.

    „Drakono sferos“ su tūkstančiais bakterijų

    Mokslininkai nustatė, kad tai – sierą oksiduojantys mikroorganizmai, galintys naudoti nuosėdose esančių junginių cheminę energiją. Kitaip tariant, moliuskas dalį „maisto gamybos“ tarsi patiki savo mikrobų partneriams.

    Simbiotinės bakterijos giliavandeniuose gyvūnuose nėra naujiena: jomis mitybai remiasi ir kai kurie vamzdiniai kirminai ar midijos, o dalis organizmų per evoliuciją net prarado virškinamąjį traktą. Tačiau Chaetoderma shenloong atveju išskirtinės pačios bakterijų „talpyklos“.

    Didelės raiškos elektroninė mikroskopija atskleidė, kad bakterijos sukrautos į sferinius skyrelius, maždaug 10–15 mikrometrų skersmens – tai maždaug dešimtadalis žmogaus plauko storio. Kiekvieną tokį skyrelį gaubė stulbinamas membranų skaičius – kartais daugiau nei 20 sluoksnių.

    Vienoje šeimininko ląstelėje, tyrėjų skaičiavimu, vidutiniškai būdavo daugiau nei 1 600 bakterinių simbiontų. Šias struktūras jie pavadino dracosphera („drakono sfera“), įkvėpti „Dragon Ball“ mangos ir anime.

    Užuomina apie evoliucijos procesus?

    Tyrėjai svarsto, ar šis organizmas negalėtų suteikti įžvalgų apie ilgalaikę skirtingų gyvybės formų integraciją. Pavyzdžiui, mitochondrijos ir chloroplastai laikomi kilusiais iš senovinių bakterijų, kurios prieš milijardus metų tapo neatskiriama kitų ląstelių dalimi.

    Ar „drakono sferos“ galėtų būti dar vienas kelias į panašų glaudų ryšį – kol kas tik spėjama. Tačiau pats atradimas parodo, kad evoliucija gali sukurti visiškai naujas ląstelines struktūras, padedančias palaikyti labai artimą šeimininko ir mikroorganizmų partnerystę.

    Kol kas lieka daug atvirų klausimų: kaip moliuskas suformuoja tokias sudėtingas membranų sistemas, kaip įgyja ir išlaiko bakterijas bei kokiu tiksliai būdu iš jų gauna maisto medžiagų. Tyrimas paskelbtas žurnale „Nature Communications“.

  • Šukutės gali turėti iki 200 akių: jų regėjimas paremtas veidrodžiais, o ne lęšiais

    Šukutė (jūros moliuskas) iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip paprasta kriauklė jūros dugne, tačiau palei jos kraštą slepiasi stulbinanti detalė: dešimtys, o kartais net iki 200 mažų, žvilgančių akių.

    Skirtingai nei dauguma gyvūnų, kurie pasaulį mato per lęšius, šukutės regėjimo sistema didžiąja dalimi remiasi veidrodžiais – panašiais į tuos, kurie naudojami atspindinčiuose teleskopuose. Apie šį neįprastą sprendimą plačiau rašo „ZME Science“.

    Šukutės akyse lęšiai yra, tačiau svarbiausias „optinis darbas“ vyksta užpakalinėje akies dalyje: ten esantis įgaubtas veidrodis atspindi šviesą į du atskirus šviesai jautrių ląstelių sluoksnius (tinklainės dalis).

    Toks mechanizmas – reta evoliucijos sukurta išeitis, padedanti jūriniam gyvūnui orientuotis aplinkoje, pastebėti judesius ir, tikėtina, greičiau reaguoti į plėšrūnus.

    Akyje – tarsi mini teleskopas

    2017 metais paskelbtas tyrimas parodė, kad šukutės veidrodis nėra paprastas blizgus paviršius. Jį sudaro itin tiksliai suformuota struktūra, leidžianti sukurti vaizdą ir nukreipti šviesą į šviesai jautrias akies dalis.

    Mokslininkai apie šukučių akių veidrodžius žinojo dar nuo 7-ojo dešimtmečio, tačiau ilgą laiką buvo neaišku, kaip gyvas organizmas gali „pastatyti“ pakankamai lygų, atspindintį ir tinkamai išlenktą paviršių.

    Veidrodį sukuria guanino kristalai

    Tyrėjai nustatė, kad svarbiausia šios sistemos „statybinė medžiaga“ yra guaninas – molekulė, gerai žinoma kaip viena iš DNR cheminių bazių. Tačiau kristalizuotas guaninas pasižymi ir kita savybe: jis gali labai efektyviai atspindėti šviesą.

    Naudodami kriogeninę skenuojančiąją elektroninę mikroskopiją (cryo-SEM), mokslininkai akies veidrodyje aptiko milijonus kvadratinių guanino kristalų, kurių kiekvienas – maždaug 1 mikrometro pločio.

    Kristalai sudėlioti tarsi plytelės, bet veidrodis nėra vienas sluoksnis: jis sudarytas iš maždaug 20–30 sluoksnių, atskirtų plonais citoplazmos tarpsniais. Būtent ribose tarp kristalų ir skysčio šviesa daug kartų atsispindi, o šie atspindžiai sustiprina vienas kitą ir sukuria efektyvų biologinį „veidrodį“.

    Pastebėta ir dar viena įdomi detalė: šis veidrodis ypač gerai atspindi melsvai žalią šviesą. Tai logiška, nes jūros vanduo greitai sugeria daugelį bangos ilgių (ypač raudoną šviesą), o melsvai žalia sklinda toliau ir po vandeniu yra „naudingesnė“.

    Dvi tinklainės ir lėtas vyzdžio „susitraukimas“

    Šukučių akies veidrodis turi neįprastą formą: centrinė dalis santykinai plokščia, o kraštai labiau išlenkti. Toks dizainas lemia, kad šviesa, ateinanti iš priekio, daugiausia fokusuojama į vieną tinklainės sluoksnį, o šviesa iš šonų – į kitą.

    Manoma, kad šie du šviesai jautrūs sluoksniai gali atlikti skirtingas funkcijas. Ankstesni bandymai rodė, kad viršutinis tinklainės sluoksnis reaguoja į tamsius, judančius objektus – tai gali būti svarbu aptinkant artėjantį pavojų.

    Dar daugiau – 2019 metų tyrimas parodė, kad šukutės gali reguliuoti į akis patenkančios šviesos kiekį: jų vyzdžiai ryškioje šviesoje susitraukia iki maždaug 60 proc. visiškai išsiplėtusio ploto. Skirtumas nuo žmogaus – reakcija trunka ne sekundes, o kelias minutes.

    Šukutės neturi žmogui įprastos rainelės: tyrėjai aprašė raumenų skaidulų išsidėstymą ragenoje, kuris galėtų padėti valdyti angą, tačiau tikslus mechanizmas dar nėra iki galo aiškus.

    Mokslininkus domina ir praktinė šių atradimų pusė: supratimas, kaip šukutės taip tiksliai valdo kristalų augimą ir jų išsidėstymą, ateityje gali įkvėpti naujų sprendimų kuriant atspindinčias medžiagas ar miniatiūrines optines sistemas. Kol kas tai – tik potenciali kryptis, o ne pritaikyta technologija.

    Vis dėlto pagrindinė išvada aiški: net ir iš pažiūros paprastas jūros dugno gyventojas evoliuciškai „sukonstravo“ sudėtingą regėjimo sistemą, kuri savo principu primena mažyčius teleskopus.

  • Mokslininkai patvirtino: senovinė kriauklių barstymo praktika gali padėti moliuskams rūgštėjančiame vandenyne

    Tūkstančius metų Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantės čiabuviai taikė paprastą jūrų priežiūros praktiką: senas kriaukles sutrupindavo ir maišydavo su smėliu ten, kur auga naujos geldelės. Mokslininkai dabar rodo, kad šis metodas gali padėti moliuskams ištverti vis rūgštesnį vandenyną.

    Kaip rašo „ZME Science“, ši tradicija rėmėsi kartų patirtimi prižiūrint pakrančių buveines, kad jos išliktų produktyvios ir kasmet duotų maisto. Naujausi tyrimai siūlo, kad praktinis efektas gali būti susijęs ne tik su derlingesnėmis seklumomis, bet ir su vandens chemija po smėliu.

    Problemos šaknis – vandenynų rūgštėjimas. Vandenynas sugeria maždaug ketvirtadalį žmonių veiklos išmetamo anglies dioksido, tačiau jam tirpstant jūros vandenyje vyksta reakcijos, didinančios rūgštingumą ir mažinančios karbonato jonų prieinamumą.

    Šie jonai būtini gyvūnams, kurie iš kalcio karbonato formuoja kiautus ar skeletus. Kai sąlygos prastėja, kiauto „statyba“ tampa sunkesnė ir energetiškai brangesnė, o ypač pažeidžiami yra jauni moliuskai, kurių kiautas dar tik formuojasi.

    Vandenyno chemija keičiasi

    Nuo pramonės revoliucijos paviršinių vandenynų vandenų rūgštingumas, tyrėjų vertinimu, išaugo maždaug 30 proc. Tai reiškia, kad daugeliui rūšių, ypač formuojančių kiautus, aplinka tampa vis mažiau palanki.

    Svarbi detalė ta, kad moliuskams, gyvenantiems smėlyje, lemtinga gali būti ne tik viršuje esantis jūros vanduo. Didelę reikšmę turi vanduo, įstrigęs tarp nuosėdų grūdelių – būtent ten ir gali pasireikšti sutrupintų kriauklių poveikis.

    Kaip veikia sutrupintos kriauklės

    Kalifornijos universiteto Deivise (University of California, Davis) mokslininkai laboratorijoje 90 dienų augino jaunas Ramiojo vandenyno littleneck geldeles (Leukoma staminea). Buvo sudarytos keturios sąlygos: įprastas jūros vanduo su smėliu, įprastas jūros vanduo su kriauklių fragmentais, parūgštintas jūros vanduo su smėliu ir parūgštintas jūros vanduo su kriauklių fragmentais.

    Į nuosėdas įmaišytos kriauklių nuotrupos (vadinamasis „shell hash“) buvo maždaug 2,5–5 milimetrų dydžio ir sudarė 10 proc. mišinio masės. Tyrėjai stebėjo tarp nuosėdų esantį vandenį, matavo geldelių augimą ir analizavo genų aktyvumą mantijos audinyje – ten, kur formuojamas kiautas.

    Pirmasis rezultatas buvo aiškus: sutrupintos kriauklės mažino rūgštingumą nuosėdose esančiame vandenyje. Be to, pagerėjo aragonito prisotinimo būsena – tai kalcio karbonato mineralas, iš kurio formuojasi šių moliuskų kiautai.

    Nauda pasimatė ir augime: parūgštinto vandens sąlygomis geldelės be kriauklių priemaišos vidutiniškai priaugino 4,7 proc. naujo kiauto, o gyvenusios tarp kriauklių fragmentų – 6,4 proc.

    Netikėtas signalas genuose

    Įdomiausia dalis paaiškėjo analizuojant genų raišką. Tyrėjai nustatė 284 genus, kurių aktyvumas reikšmingai skyrėsi priklausomai nuo sąlygų.

    Geldelės, augusios parūgštintame vandenyje be kriauklių fragmentų, turėjo aiškiai išsiskiriantį genetinį „profilį“. Tačiau pridėjus sutrupintų kriauklių, šis skirtumas didžiąja dalimi išnyko – genų raiška tapo panašesnė į tų moliuskų, kurie augo įprastame jūros vandenyje.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dar nėra iki galo aišku, kokias funkcijas atlieka daugelis identifikuotų genų. Vis dėlto kai kurie jų buvo panašūs į genus, siejamus su DNR taisymu, kiauto formavimu ar atsparumu aplinkos stresui, o tai leidžia spėti, kad kriauklėmis praturtintos nuosėdos gali „sušvelninti“ biologinę reakciją į rūgštesnį vandenį.

    Kodėl tai nėra stebuklingas sprendimas

    Tyrėjai pabrėžia: kriauklių barstymas paplūdimiuose neišspręs vandenynų rūgštėjimo globaliu mastu – tam būtina mažinti anglies dioksido emisijas. Ši priemonė veikiau galėtų padėti kurti lokalias „prieglobsčio“ zonas, kuriose moliuskai augtų palankesnėmis sąlygomis.

    Taip pat išlieka klausimų, nes laboratorinis bandymas vyksta kontroliuojamoje aplinkoje, o tikruose paplūdimiuose situaciją veikia potvyniai, nuosėdų sudėtis, mikroorganizmų veikla ir skirtingų rūšių ypatumai. Dėl to realiame lauke rezultatai gali skirtis, o ankstesni lauko tyrimai buvo nevienareikšmiai.

    Autoriai atkreipia dėmesį, kad praktinis pritaikymas turėtų būti kuriamas kartu su čiabuvių bendruomenėmis, kurių žinios ir įkvėpė šį tyrimą. Mokslas tik pradeda paaiškinti tai, ką pakrančių prižiūrėtojai suprato seniai: kartais ekosistemos klesti ne tada, kai žmonės pasitraukia, o tada, kai jos prižiūrimos.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Biogeosciences“ (23, 7627–7642).

  • Vienas jūros delikatesas gali greitai papildyti vitaminą B12: štai kam tai ypač svarbu

    Viena paprasčiausių išeičių norint padidinti vitamino B12 kiekį mityboje gali būti moliuskai, ypač geldelės. Tai gyvūninės kilmės produktas, kuris natūraliai turi itin daug B12 ir dažnai įvardijamas kaip vienas turtingiausių šio vitamino šaltinių.

    Vitamino B12 paros norma suaugusiesiems paprastai siekia apie 2,4 mikrogramo, tačiau vienoje didesnėje geldelių porcijoje jo gali būti keliasdešimt ar net kelis šimtus kartų daugiau. Tokie skaičiai nereiškia, kad jo būtina tiek suvartoti kasdien, bet parodo, kodėl šis produktas neretai rekomenduojamas, kai kyla įtarimų dėl trūkumo.

    Vitaminas B12 svarbus kraujodarai, nervų sistemai ir normaliai psichologinei funkcijai, taip pat prisideda prie nuovargio mažinimo. Trūkumas gali pasireikšti ilgai trunkančiu silpnumu, koncentracijos sunkumais, dilgčiojimu galūnėse ar kitais neurologiniais simptomais, todėl savijautos pokyčių nereikėtų ignoruoti.

    Kodėl rizika auga su amžiumi?

    Vyresniame amžiuje B12 pasisavinimas dažnai prastėja dėl skrandžio rūgštingumo pokyčių, taip pat gali turėti įtakos kai kurie vaistai ir virškinamojo trakto ligos. Dėl to vien mitybos gali nepakakti, o individualų poreikį tiksliausiai įvertina šeimos gydytojas, atlikus kraujo tyrimus.

    Padidėjusi rizika būdinga ir žmonėms, kurie laikosi griežtai augalinės mitybos, nes vitaminas B12 natūraliai randamas beveik vien gyvūninės kilmės maiste. Tokiais atvejais dažnai pasirenkami papildai arba B12 papildyti produktai, o tinkamiausią sprendimą verta aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Kaip skaniai įtraukti geldeles?

    Geldeles galima ruošti įvairiai: nuo paprasto troškinimo ar garinimo iki patiekalų su makaronais ir lengvais padažais. Svarbu laikytis saugaus maisto tvarkymo taisyklių, rinktis patikimus tiekėjus ir tinkamai termiškai apdoroti, nes jūros gėrybės jautrios laikymo sąlygoms.

    Norint subalansuoto rezultato, B12 šaltinius verta derinti su bendra visaverte mityba, o atsiradus įtarimų dėl trūkumo pirmiausia atlikti tyrimus, o ne spėlioti. Tai padeda išvengti tiek uždelsto gydymo, tiek nepagrįsto papildų vartojimo.