CP v2

Tag: Monetos

  • Rusokastro tvirtovėje aptiktas masyvus pastatas: rožinis vandeniui atsparus sluoksnis išdavė paskirtį

    Rusokastro tvirtovėje aptiktas masyvus pastatas: rožinis vandeniui atsparus sluoksnis išdavė paskirtį

    Viduramžių miesto Rusokastro tvirtovėje archeologai aptiko iki šiol nežinotą masyvų statinį, kurio sienas dengia neįprastas rožinis, vandeniui atsparus skiedinio sluoksnis. Būtent ši detalė tapo svarbia užuomina, padėjusia svarstyti, kam galėjo būti naudojamas pastatas.

    Kaip skelbia Radio Bulgaria, naujai atrastas objektas yra prie vidinės pietinės gynybinės sienos, centrinėje viduramžių gyvenvietės dalyje. Nustatyta, kad pastato plotis siekia 7,6 metro, tačiau visas jo ilgis kol kas dar nėra aiškus.

    Archeologų dėmesį patraukė ir pati konstrukcija: maždaug 1,1 metro storio sienos sumūrytos iš akmenų, sujungtų dideliu kiekiu mūro skiedinio. Ant sienų paviršių užtepta stora rožinio, drėgmei atsparaus mišinio danga – ne itin dažna detalė įprastuose gyvenamuosiuose pastatuose.

    Remdamiesi šiuo požymiu tyrėjai kelia prielaidą, kad statinys galėjo būti vandens rezervuaras arba sandėlis, skirtas maisto atsargoms laikyti. Tokia paskirtis padėtų paaiškinti, kodėl pastatas išsiskiria itin tvirtomis sienomis ir papildoma apsauga nuo drėgmės.

    Kas rasta šalia pastato

    Kasinėjimų metu taip pat aptikta nemažai radinių, galinčių atskleisti Rusokastro ekonominius ryšius. Tarp jų – sidabrinės monetos, kaldintos Bulgarijos caro Ivano Aleksandro valdymo laikotarpiu.

    Ivanas Aleksandras Bulgarijai vadovavo 1331–1371 metais, todėl tokios monetos yra svarbus orientyras datuojant gyvenvietės aktyviausio laikotarpio sluoksnius. Be jų, rasta ir Venecijos sidabrinių grašių bei varinių monetų.

    Archeologai atkreipia dėmesį, kad bulgariškų ir venecijietiškų pinigų buvimas vienoje vietoje rodo mokėjimo priemonių įvairovę ir galimus prekybinius kontaktus. Venecijos sidabrinės monetos, vadinamos matapanais, viduramžiais buvo vienos iš būdingų šio miesto-valstybės atsiskaitymo priemonių.

    Galėjo būti didesnio statinio dalis

    Tyrėjų vertinimu, aptikti likučiai gali būti apatinis didesnio pastato aukštas. Spėjama, kad statinys galėjo būti dviejų aukštų, o viršuje galėjo būti įrengtos gyvenamosios patalpos.

    Tokia struktūra derėtų su prielaida, kad pirmame aukšte buvo laikomos atsargos ar vanduo, o viršutinės patalpos skirtos žmonėms. Vis dėlto galutinė pastato funkcija bus aiškesnė tik tęsiant kasinėjimus ir tikslinant planą.

    Kuo išskirtinis Rusokastro

    Rusokastro buvo reikšmingas įtvirtintas viduramžių Bulgarijos centras, turėjęs strateginę padėtį regione. Dėl to tvirtovė tapo svarbia politinių ir karinių įvykių scena, o jos tyrinėjimai nuolat papildo žinias apie anuometinį gyvenimą.

    Archeologai pabrėžia, kad tokie radiniai – tiek monumentalūs statiniai, tiek monetos – leidžia tiksliau suprasti kasdienybę ir ekonominius ryšius, kurie formavo šio miesto raidą.

  • Pompejuose rasta spintelė su 24 amuletais ir 38 monetomis: turinys išliko po 79 metų Vezuvijaus išsiveržimo

    Pompejuose rasta spintelė su 24 amuletais ir 38 monetomis: turinys išliko po 79 metų Vezuvijaus išsiveržimo

    Pompejuose archeologai aptiko radinį, kuris tarsi „išsaugojo“ kasdienį romėnų gyvenimą: po Vezuvijaus išsiveržimo išliko spintelės turinys – amuletai, kosmetikos reikmenys, indai ir monetos.

    Iš viso rasta mažiausiai 24 nedideli amuletai, įvairūs buities daiktai ir 38 bronzinės monetos. Kaip nurodoma, paradoksalu, tačiau šiuos daiktus išsaugojo būtent 79 metais įvykusi katastrofa.

    Atradimas padarytas pastate, vadinamame Kornelijaus Maksimo namu, esančiame Via dell’Abbondanza – vienoje svarbiausių senovinių Pompėjų gatvių. Tyrimus čia vykdo Pompėjų archeologinis parkas.

    Nors pati medinė spintelė iki mūsų dienų neišliko, išsilaikę jos pėdsakai ir archeologinė medžiaga leido atkurti pirminę konstrukciją bei nustatyti, kas buvo laikoma viduje.

    Amuletai iš romėnų vaikystės

    Daugiausia dėmesio tyrėjų akį patraukė mažiausiai 24 miniatiūrinių papuošalų rinkinys, kuris, tikėtina, kadaise sudarė vėrinį. Jie pagaminti iš skirtingų medžiagų – tarp jų minimas fajansas, kaulas, stiklo masė ir kalnų krištolas.

    Tarp pakabukų įžiūrimi įvairūs motyvai: dievybės, tokios kaip Besas ir Merkurijus, taip pat žmogaus rankos ir pėdos, kankorėžiai ar vynuogių kekės.

    Archeologai šiuos dirbinius priskiria vadinamiesiems crepundia – smulkioms puošmenoms, būdingoms romėnų vaikystei. Jos atliko ir puošybos funkciją, ir, kaip tikėta anuomet, galėjo saugoti vaikus nuo nelaimių.

    Manoma, kad skleidžiami garsai padėdavo suaugusiesiems suprasti, kur yra žaidžiantys vaikai. Įdomu tai, kad tokie amuletai nebūtinai būdavo atsisakomi sulaukus pilnametystės – jie galėjo būti saugomi kaip vaikystės prisiminimas.

    Spintelėje – nuo kosmetikos iki prekybos ženklų

    Spintelėje buvusių daiktų įvairovė rodo, kokie skirtingi reikmenys galėjo atsidurti romėnų namuose. Be amuletų, rasta pincetų, nedidelis įrankis kosmetiniams pigmentams maišyti, stiklinis indelis, galėjęs būti skirtas kvepalams ar tepalams, taip pat smilkytuvas.

    Tarp radinių minimi ir buitiniai daiktai: bronzinė lempa, keraminiai bei stikliniai indai, puodai ir virtuvės reikmenys. Aptikti ir švininiai svareliai, laikyti mažoje medinėje dėžutėje – jie galėjo būti susiję su prekybine veikla.

    Vienas iš iškalbingiausių radinių – 38 bronzinės monetos. Jos buvo sudėtos į nedidelį pintą augalinės kilmės indelį, kurio pėdsakai išliko taip gerai, kad archeologai galėjo įvertinti jo pagaminimo būdą.

    Patalpoje, kurioje stovėjo spintelė, aptikta kruopščiai atliktų sienų tapybos fragmentų, priskiriamų ketvirtajam pompejietiškam stiliui. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad namų gyventojams, panašu, rūpėjo estetika, nors dalis pastato greičiausiai tuo metu buvo remontuojama ar perstatoma.

    Vis dėlto, kaip pabrėžiama, kol kas neaišku, kam priklausė rasti daiktai ir koks likimas ištiko jų savininkus per lemtingą Vezuvijaus išsiveržimą.

  • Pompėjoje rastas moters garderobo lobynas: papuošalai, kosmetika ir 38 bronzinės monetos

    Pompėjoje rastas moters garderobo lobynas: papuošalai, kosmetika ir 38 bronzinės monetos

    Pompėjoje archeologai atvėrė retą kasdienybės „laiko kapsulę“ – spintos turinį namuose, žinomuose kaip Kornelijaus Maksimo namas miesto centre. Spintoje rasti papuošalai, kosmetikos priemonės ir buities daiktai leidžia detaliau pažvelgti į gyvenimą prieš 79 metais įvykusį Vezuvijaus išsiveržimą.

    Pasak Pompėjos archeologinio parko atstovų, radiniai aptikti pastate, žymimame IX 11, 7, kur dalis fasado buvo atkasta dar 1912 metais, tačiau kambariai už jo pradėti nuodugniau tyrinėti tik dabar. Nauji kasinėjimai vykdomi platesnio restauravimo ir pritaikymo lankytojams projekto kontekste greta esančiame kvartale.

    Ką slėpė spinta?

    Tarp aptiktų daiktų – priemonės, skirtos grožio procedūroms: pincetai, mentelė pigmentams maišyti, stiklinis balzamariumas, taip pat kvapų deginimo indas, kuriuo namai galėjo būti prisotinami aromatų. Rasta ir bronzinė lempa bei švino svarmenys, kurie, specialistų vertinimu, galėjo būti susiję su prekybine veikla.

    Be to, aptikta bronzinių, stiklinių ir keraminių indų, tarp jų – dekoruotas mažas ąsotėlis su pušies kankorėžio žvynus primenančiais motyvais. Tokie radiniai svarbūs ne tik kaip buitiniai objektai, bet ir kaip asmeniniai daiktai, iš kurių galima spręsti apie savininkų įpročius, estetiką ir socialinį statusą.

    Amuletai, vaikystės atmintis ir monetų lobis

    Ypatingo dėmesio sulaukė vėrinys, sudarytas mažiausiai iš 24 miniatiūrinių pakabukų, pagamintų iš fajanso, kaulo, stiklo masės ir kalnų krištolo. Tarp jų atpažįstami dievybių atvaizdai, taip pat simbolinės formos, pavyzdžiui, rankos, pėdos, kankorėžiai ir vynuogių kekės.

    Ekspertai aiškina, kad tokie vėriniai Romos laikais dažnai buvo vadinami crepundia – amuletų rinkiniais, kuriuos vaikai nešiodavo apsaugai, o judant jie skambėdavo tarsi barškučiai. Šiuos daiktus neretai pasilikdavo ir suaugusieji, laikydami juos dėžutėse ar maišeliuose kaip vaikystės prisiminimą, ypač pasaulyje, kuriame žmonės dažnai kraustydavosi ir gyvendavo toli nuo giminių.

    Spintoje aptiktas ir nedidelis monetų lobis – 38 bronzinės monetos, saugotos pintame inde iš augalinės medžiagos. Archeologų vertinimu, toks radinys rodo, kad savininkai vertingų ar sentimentalių daiktų pasiimti nespėjo, o tai sustiprina Pompėjos tragedijos kasdieniškumo pojūtį – žmonių planus nutraukė akimirksniu pasikeitusios aplinkybės.

    Radiniai padeda atkurti kasdienybę

    „Pompėja yra ne tik didžių meno kūrinių vieta; čia net patys paprasčiausi daiktai sugrąžina praeities žmogiškąjį matmenį. Šio atradimo vertė yra galimybė kartu perskaityti skirtingus gyvenimo pėdsakus: asmeninius įpročius, darbą, prisiminimus“, – sakė Pompėjos archeologinio parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Negalime užtikrintai atkurti, kas tiksliai gyveno šiame name, tačiau šie fragmentai priartina prie jų kasdienybės“, – pridūrė jis.

    Tyrimai suteikė ir daugiau konteksto apie patį pastatą. Kambaryje, kuriame rasta spinta, užfiksuotos vadinamojo Ketvirtojo stiliaus sienų tapybos detalės, rodančios tam tikrą gerovę, tačiau kartu matyti, kad išsiveržimo metu name galėjo vykti remonto ar statybos darbai, mažinę gyvenimo patogumą.

    Be radinių spintoje, tyrėjai aptiko ir dviejų pelių griaučių liekanas amforoje ant antresolės. Laboratorinių analizių duomenimis, jos priskirtinos miškinės pelės rūšiai, o toks atradimas papildo žinias apie graužikų paplitimą Vezuvijaus regiono miestuose ir primena, kad net klestinčios romėnų gyvenvietės susidurdavo su visai žemiškomis problemomis.

    Pompėja išlieka vienu svarbiausių archeologinių „langų“ į Romos imperijos kasdienybę, nes Vezuvijaus pelenai ir nuosėdos neįprastai gerai užkonservavo ne tik pastatus, bet ir mažus, asmeniškus daiktus. Būtent tokie radiniai kaip šis spintos turinys leidžia istoriją pasakoti ne per valdovų ar mūšių prizmę, o per vieno namų ūkio gyvenimo detales.

  • Velse rado romėnų fortą: dvi IV amžiaus monetos gali apversti vietos legendą

    Velse rado romėnų fortą: dvi IV amžiaus monetos gali apversti vietos legendą

    Netikėtas radinys vakarų Velse

    Vakarų Velse, Pembrokeshire grafystėje, archeologai identifikavo iki šiol nežinomą romėnų fortą netoli Frenni Fawr kalvos. Atradimas atgaivino seną vietos legendą apie romėnų karo žygį šiame regione ir paskatino naujas diskusijas tarp istorikų.

    Didžiausią dėmesį tyrėjams patraukė dvi IV amžiaus pabaiga datuojamos monetos, taip pat kasdieniai radiniai ir karinės infrastruktūros pėdsakai. Būtent monetų datavimas leidžia sieti vietovę su laikotarpiu, kai Romos valdžia Britanijoje silpo ir keitėsi kariuomenės vaidmuo provincijose.

    Forte galėjo būti apie 500 karių

    Vietovę pirmasis išskyrė Markas Merrony, kuris 2024 metais palydovinėse nuotraukose pastebėjo įtvirtinimus primenančius kontūrus dirbamame lauke. Vėliau apsilankęs vietoje jis aptiko romėnišką čerpę, o radinių seka paskatino pradėti nuoseklesnius archeologinius tyrimus.

    Pasak tyrėjų, aptiktas fortas yra maždaug 180 x 150 metrų dydžio, stačiakampio plano su užapvalintais kampais, būdingo daliai romėnų karinių stovyklų. Tokios apimties objekte galėjo būti dislokuota apie 500 pagalbinių pajėgų karių, o vieta šlaite suteikė pranašumą stebint apylinkes ir kontroliuojant judėjimą regione.

    Rasta keramikos šukių, daug stogo čerpių fragmentų, geležinis rašymo rėžtukas, suplūkto molio grindų likučiai ir vežimų paliktos vėžės. Geofiziniai tyrimai taip pat parodė didesnių pastatų kontūrus įtvirtinimų viduje, o jų išdėstymas gali rodyti administracinio pastato ir vado rezidencijos buvimą.

    Legenda gavo realų atspirties tašką

    Vietos tradicijoje šimtmečius gyvavo pasakojimas, kad per karo žygius netoli Frenni Fawr kalvos esą buvo įrengta romėnų stovykla, tačiau iki šiol tam trūko materialių įrodymų. Naujas fortas yra maždaug 3,5 kilometro į pietvakarius nuo kalvos viršūnės ir kol kas laikomas vienintele romėnų karine vietove, aptikta tiesioginėje legendos minima aplinka.

    Tokia sutaptis verčia iš naujo vertinti romėnų buvimą vakarų Velse: ar jis buvo tik epizodinis, ar regionas galėjo turėti didesnę strateginę reikšmę, nei manyta anksčiau. Kartu tyrėjai pabrėžia, kad vien forto ir dviejų monetų nepakanka įrodyti, jog su legenda siejamas valdovas tikrai lankėsi šioje vietoje.

    Istorikai neatmeta ir kitos galimybės: viduramžiais užrašyta istorija galėjo sujungti tikrus atminties fragmentus su literatūrine vaizduote. Vis dėlto pats faktas, kad pasakojimo geografinėje zonoje aptiktas romėnų karinis objektas, stiprina pagrindą tolimesniems tyrimams ir gali pakeisti nusistovėjusį požiūrį į šio Britanijos pakraščio romanizaciją.

  • Rusijoje iškasto lobio sensacija: švediškos monetos padvigubino žinomus radinius

    Rusijoje iškasto lobio sensacija: švediškos monetos padvigubino žinomus radinius

    Rusijoje archeologai aptiko viduramžių lobį, kurio vertingiausias akcentas – dvi itin retos Švedijoje kaldintos monetos. Specialistų teigimu, tokio tipo radiniai iki šiol buvo žinomi vos keli, todėl naujas atradimas iš esmės keičia turimas žinias apie šių monetų paplitimą.

    Lobis aptiktas archeologinių darbų metu, kai buvo tvarkoma ir apsaugoma anksčiau pažeista vietovės dalis. Nors radinys į dienos šviesą iškilo liepos mėnesį, oficiali informacija viešiau paskelbta tik šio mėnesio pradžioje, o didžiausią dėmesį iškart patraukė būtent monetos.

    Tyrėjai nustatė, kad tai vadinamieji uppsalietiško tipo brakteatai – plonos, vienpusės monetos, Švedijoje kaldintos nuo XI amžiaus pabaigos iki XII amžiaus pirmos pusės. Iki šio atradimo Rusijos mokslininkams buvo žinomi tik du tokio tipo egzemplioriai, siejami su kolekcijomis Upsaloje.

    Monetos buvo tik dalis komplekso: lobyje rasta ir trečioji moneta – arabiškas dirhamas, preliminariai datuojamas 907–912 metais. Kartu aptikta sidabrinių medalinų, papuoštų granulės ir filigrano technikomis, ornamentuota kaklo apykaklė, monetiniai pakabučiai, ploni sidabrinės vielos grandinėliai, žiedas bei pasaginės formos segė.

    Į radinių rinkinį pateko ir vietos regionui būdingų elementų, tarp jų – karelų tipo galvos papuošalas bei odinė juosta. Archeologai atkreipia dėmesį, kad tokie lobiai dažnai atspindi ne vien savininko turtą, bet ir plačias prekybos bei mainų jungtis, kurios viduramžiais apėmė Baltijos jūros regioną.

    Pagoniški ir krikščioniški simboliai viename lobyje

    Vienas sidabrinis medalis tyrėjus sudomino išskirtiniu vaizdiniu: jame pavaizduoti du paukščiai, esantys abipus centrinio elemento. Mokslininkai svarsto, kad tai galėtų būti Huginas ir Muninas – skandinavų mitologijoje su Odinu siejami varnai, o centre galimai pavaizduota jo ietis Gungniras.

    Ypač intriguoja tai, kad galimi pagoniški motyvai aptikti tame pačiame depozite, kuriame yra ir objektų su krikščioniška simbolika. Tokia kombinacija laikoma svarbiu užuominu apie religinių tradicijų persipynimą ir kultūrinį virsmą regione, kai greta senųjų tikėjimų plito krikščionybė.

    Ką sako datavimas ir kilmė

    Preliminariai visas lobis datuojamas XII amžiaus antra puse arba XIII amžiumi, nors dalis daiktų, sprendžiant iš stiliaus ir monetų, yra senesni. Tai reiškia, kad kai kurie objektai galėjo dešimtmečius ar net ilgiau cirkuliuoti tarp savininkų, būti paveldimi ar kaupiami, kol galiausiai buvo paslėpti.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dauguma radinių greičiausiai pagaminti ne toje vietoje, kur buvo rasti. Jų kilmė siejama su viduramžių Rusia ir Skandinavija, o arabiškos monetos buvimas primena platesnes prekybos kryptis, kurios per tarpininkus pasiekdavo ir šiaurinius Baltijos regionus.

    Šis radinys vertinamas kaip dar vienas įrodymas, kad viduramžių Baltijos pasaulis buvo tankiai susietas mainų tinklais, o sidabras atliko ne tik papuošalų, bet ir turto kaupimo bei atsiskaitymo funkciją. Tolesni tyrimai turėtų patikslinti tiek lobio sudėtį, tiek jo slėpimo aplinkybes.

  • Po senovės namais rado per 40 000 romėniškų monetų: archeologus pribloškė viena detalė

    Po senovės namais rado per 40 000 romėniškų monetų: archeologus pribloškė viena detalė

    Prancūzijoje archeologai aptiko išskirtinį radinį: trijuose keraminiuose induose, užkastuose senovinio gyvenamojo kvartalo namuose, slėpėsi daugiau kaip 40 000 romėniškų monetų. Du indai buvo pilni, o trečiasis, kaip manoma, dar Antikoje buvo ištuštintas, jame liko tik kelios monetos.

    Didžiausias netikėtumas tyrėjams buvo ne vien kiekis, o tai, kad lobis, panašu, nebuvo slėptas skubant. Indai buvo įleisti į specialiai paruoštas duobes, uždengti akmenimis ir laikyti labai negiliai, maždaug tuometinio grindų lygio aukštyje.

    Tokia padėtis leidžia manyti, kad savininkai prie indų galėjo grįžti ir monetas pildyti. Kai kuriose vietose monetos rastos ir palei išorinę indų sienelę, todėl archeologai kelia versiją, jog tai galėjo būti namų santaupų saugyklos, o ne desperatiškai paslėptas turtas artėjant pavojui.

    Monetos iš permainų laikotarpio

    Radinių datavimas rodo, kad didžioji dalis monetų kaldinta maždaug 280–310 metais. Tai buvo nerami Romos imperijos epocha, kai vyko politinės kovos, regioniniai valdžios centrai ir ryškūs ekonomikos pokyčiai, o pinigų sistema patyrė spaudimą.

    Tarp monetų identifikuoti ir valdovų, siejamų su vadinamąja Galijos imperija, atvaizdai, įskaitant Viktorino, Tetriko I ir Tetriko II emisijas. Tyrėjai taip pat aptiko padirbtų monetų ir propagandinio pobūdžio kaldinių, kurie leidžia geriau suprasti, kaip tuo metu veikė pinigų apyvarta ir politinė komunikacija.

    Dar viena detalė, sudominusi specialistus, yra monetos su imperatoriaus Klaudijaus II atvaizdu, kurios, sprendžiant iš analizės, galėjo būti kaldintos jau po jo mirties. Tokie atvejai rodo, kad kai kurios emisijos galėjo būti naudojamos vėliau, siekiant palaikyti valdžios tęstinumo įspūdį arba tiesiog dėl praktinių apyvartos poreikių.

    Ką pasako vieta ir namai

    Indai rasti skirtinguose tos pačios miesto dalies pastatuose, netoli viešųjų erdvių, kurios, kaip manoma, buvo susijusios su šventyklomis ir teatru. Pats kvartalas nebuvo skurdus: kasinėjimai atskleidė sudėtingesnių namų elementus, įskaitant šildomas patalpas su hipokausto sistema, rūsius ir kiemus.

    Tokie radiniai leidžia daryti prielaidą, kad čia galėjo gyventi pasiturintys amatininkai ar pirkliai, o monetų sankaupos atspindi ne vien atsitiktinę sėkmę, bet ir sąmoningą turto kaupimą. Archeologai pabrėžia, kad panašūs lobiai svarbūs ne tik dėl materialinės vertės, bet ir dėl informacijos apie to meto kasdienę ekonomiką.

    Kodėl monetų niekas neatsiėmė?

    Tyrėjai sieja radinį ir su miesto istorija: po romėniškais sluoksniais aptikti dar senesnės galų gyvenvietės pėdsakai, o vėliau vietovė virto romėnišku miestu su reguliariu užstatymu. Vis dėlto kvartalo istorija baigėsi po kelių gaisrų, vienas jų, kaip manoma, įvyko IV amžiaus pradžioje, o kitas galėjo lemti galutinį teritorijos apleidimą.

    Tokie sukrėtimai yra viena realiausių priežasčių, kodėl savininkai galėjo nebegrįžti atsiimti santaupų. Kol archeologai tęsia monetų tyrimus, šis radinys jau dabar laikomas vienu įdomesnių pavyzdžių, kaip namų ūkiai Romos imperijoje galėjo tvarkyti pinigus ir kaupti rezervą neramiais laikais.

  • Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Vengrijos Bánd gyvenvietėje, ant kalkakmenio kalvos stūksančios Essegvár pilies griuvėsiuose, archeologai aptiko nedidelę akmenimis išklotą šachtą, kurios sienos ir dugnas aiškiai paveikti itin aukštos temperatūros. Konstrukcija suformuota kruopščiai: dideli akmenys sustatyti vertikaliai, o viduje matyti intensyvaus kaitinimo palikti pėdsakai.

    Tokie radiniai paprastai leidžia įtarti amatų ar ankstyvosios pramonės veiklą, todėl viena pirmųjų hipotezių susijusi su metalų apdirbimu. Vis dėlto kol kas trūksta svarbiausių įrodymų: šalia nerasta šlako ir išlydyto metalo fragmentų, kurie patvirtintų kalvystę ar kitą metalurgiją.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kad šachtos forma nepanaši į viduramžiais įprastus įrenginius, naudotus plytoms degti, kalkėms išgauti ar keramikai gaminti. Dėl šios priežasties tyrėjai kol kas vengia galutinių išvadų ir pabrėžia, kad vien karščio pėdsakų neužtenka tiksliai funkcijai nustatyti.

    Įdomiausia detalė paaiškėjo vertinant kontekstą: tyrėjai mano, kad konstrukcija galėjo būti naudojama dar iki to momento, kai šioje vietoje iškilo akmeninės pilies sienos. Tai reikštų, kad šachtą palikusi veikla yra senesnė už pačią viduramžių tvirtovę, o vieta turėjo reikšmę dar ankstesnei bendruomenei.

    Datavimui padeda ir kiti šių metų kasinėjimų radiniai. Aptiktos monetos, siejamos su Vengrijos karalių Belos III ir Andriaus II valdymo laikotarpiais, yra senesnės už dalį išlikusių pilies konstrukcijų ir tampa orientyrais, padedančiais atsekti atskirus tvirtovės raidos etapus.

    Tyrėjų vertinimu, šiaurinė pilies dalis galėjo būti pastatyta XIII amžiaus antroje pusėje, o paslaptingoji šachta veikė anksčiau. Dėl to kyla platesnis klausimas: kas šioje vietoje buvo iki mūrinės pilies ir kokią funkciją atliko įrenginys, kurį vėlesnių laikų statytojai, panašu, rado jau esantį.

    Šių metų tyrimai atskleidė ir vėlesnio pilies gyvenimo pėdsakus: keramikos šukes, gyvūnų kaulus, strėlių antgalius, geležinį peilį, sidabrines monetas bei aprangos detales. Tarp įdomesnių radinių minimi paauksuoto sidabro elementas, varinės detalės ir gotikinių durų puošybos fragmentai, įskaitant du šešiakampės žvaigždės formos apkalus.

    Istoriniai duomenys rodo, kad Essegvár viduramžiais priklausė Essegvár giminei, o pilies reikšmė mažėjo karų su Osmanų imperija laikotarpiu. Manoma, kad tvirtovė buvo sunaikinta po netoliese esančio Veszprémo užėmimo 1552 metais, tačiau dabartinių tyrimų centre atsidūrė ne griūties istorija, o gerokai senesnė, karščio išdeginta šachta.

    Archeologai pabrėžia, kad tokio tipo objektų paskirtį dažniausiai padeda nustatyti detalūs laboratoriniai tyrimai. Mikroskopinė dirvožemio ir nuosėdų analizė, cheminių elementų pėdsakai bei degėsių struktūra gali atskleisti, ar šachtoje buvo lydomas metalas, deginamos organinės medžiagos, ar atliktos visai kitokios, iki šiol neįvardytos technologinės operacijos.

  • Siaubinga XVI a. kolonijos paslaptis Magelano sąsiauryje: rasta moneta, galinti viską paaiškinti

    Siaubinga XVI a. kolonijos paslaptis Magelano sąsiauryje: rasta moneta, galinti viską paaiškinti

    XVI amžiaus pabaigoje Magelano sąsiaurio pakrantėje įkurta ispanų gyvenvietė Rey Don Felipe laikoma vienu tragiškiausių kolonizacijos bandymų Pietų Amerikoje. Archeologai dabar praneša radę sidabrinę monetą, kuri, jų vertinimu, gali būti tiesiogiai susijusi su pačia kolonijos įkūrimo ceremonija.

    Istoriniai šaltiniai nurodo, kad gyvenvietė buvo įkurta 1584 metų kovo 25 dieną, o jos steigėju laikomas ispanų jūrininkas ir tyrinėtojas Pedro Sarmiento de Gamboa. Pasakojama, kad per ceremoniją jis simboliškai pažymėjo naujos kolonijos pradžią, padėdamas monetą prie būsimos bažnyčios vietos.

    Archeologų komanda teigia monetą aptikusi ne atsitiktinėje vietoje, o teritorijoje, siejamoje su nedidelės bažnyčios buvimo vieta. Radinio padėtis, anot tyrėjų, dera su Sarmiento de Gamboos aprašytais veiksmais ir gali tapti svarbiu orientyru tiksliau atkuriant visą gyvenvietės planą.

    Radinys, padedantis atkurti gyvenvietę

    Monetos lokalizacija leidžia tyrėjams siaurinti bažnyčios vietą ir ją lyginti su išlikusiais dokumentais bei XVI amžiaus planu. Tai suteikia galimybę apytiksliai nustatyti, kur galėjo būti kiti pastatai, pavyzdžiui, gyvenamieji namai ar atsargų sandėliai.

    Tokie „inkariniai“ radiniai archeologijoje ypač vertingi, nes padeda sujungti rašytinius šaltinius su realiomis vietovės struktūromis. Tolesni kasinėjimai, remiantis šiuo tašku, gali patikslinti, kaip tiksliai buvo suplanuota kolonija ir kokiu mastu ji spėjo susiformuoti.

    Kodėl ši kolonija baigėsi katastrofa

    Rey Don Felipe istorija nuo pat pradžių buvo paženklinta rizika: gyvenvietė turėjo tapti Ispanijos atrama strategiškai svarbiame kelyje tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų. Tačiau atšiaurus klimatas, izoliacija, tiekimo sutrikimai ir ribotos galimybės apsirūpinti maistu, kaip manoma, greitai pavertė koloniją spąstais jos gyventojams.

    Istoriniai pasakojimai rodo, kad dauguma kolonistų mirė nuo bado ir išsekimo, o išlikusieji galiausiai pasitraukė. Dėl šios baigties gyvenvietė neretai minima kaip vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip logistika ir aplinka galėjo nulemti ankstyvųjų kolonijų likimą.

    Ką dar ketina daryti archeologai

    Tyrėjai planuoja atlikti išsamią monetos analizę: nustatyti tikslesnį datavimą, kilmę, lydinio sudėtį ir išlikimo būklę. Tokie duomenys gali padėti patikrinti, ar radinys iš tiesų atitinka laikotarpį ir aplinkybes, minimas istoriniuose aprašymuose.

    Lygiagrečiai ketinama tęsti archyvinę paiešką ir transkribuoti papildomus dokumentus apie Sarmiento de Gamboos ekspediciją. Jei monetos identifikacija pasitvirtins, ji gali tapti reta materialia grandimi, sujungiančia daugiau nei 440 metų senumo liudijimus ir šiuolaikinę archeologiją.

  • Remontas Belgijoje virto sensacija: už rūsio sienos rado auksą už 9 mln. eurų

    Remontas Belgijoje virto sensacija: už rūsio sienos rado auksą už 9 mln. eurų

    Belgijos Flandrijoje, Dendermonde savivaldybės Sint-Gillis rajone, įprastas pastato remontas netikėtai virto kriminaline mįsle. Darbininkai, tvarkydami rūsį ir įrengdami kanalizaciją, sienoje aptiko įmūrytą dėžę, panašią į seifą, o joje – didžiulį kiekį aukso.

    Iš pradžių radinys neatrodė įspūdingas: pirmosios monetos buvo palaikytos smulkiais pinigais. Situacija pasikeitė, kai tarp iškastų daiktų pasirodė aukso gabalas, o tęsiant darbus aptikta vis daugiau monetų ir lydinių.

    Galiausiai vietoje buvo užfiksuota mažiausiai 4 000 monetų ir daugiau nei 40 aukso lydinių. Preliminariai skaičiuojama, kad viso radinio vertė siekia apie 9 000 000 eurų, tačiau galutinė suma priklausys nuo lydinių prabos, monetų būklės, jų kilmės ir kolekcinės vertės.

    Apie radinį informuota policija, o auksas išgabentas į saugią vietą. Tyrimą perėmė Rytų Flandrijos prokuratūra, kuri aiškinasi, kada ir kokiomis aplinkybėmis turtas buvo paslėptas, ar jis nėra susijęs su nusikalstama veikla ir kam teisiškai priklauso.

    Pastato istorija gali tapti svarbia tyrimo dalimi. Skelbiama, kad anksčiau šis namas buvo siejamas su aludarių šeima, o apie 1900 metais jame gyveno aludaris, tačiau kol kas neaišku, ar slėptuvė atsirado būtent tuo laikotarpiu.

    Dabar pastatas priklauso socialinės pagalbos organizacijai „CAW Oost-Vlaanderen“. Organizacija yra viešai nurodžiusi, kad jei po visų procedūrų paaiškėtų, jog radinys teisėtai atitenka jai, lėšos galėtų būti skirtos papildomoms vietoms žmonėms be namų ir kitiems pagalbos stokojantiems asmenims.

    Po žinios apie lobį apylinkėse pasirodė ir smalsuoliai bei savarankiški lobių ieškotojai. Vietos policija pabrėžė, kad teritorija aptverta, joje vyksta statybos, yra pavojingų kasinėjimų, o visas rastas auksas jau paimtas, todėl ieškoti „likučio“ nėra nei prasmės, nei teisės.

    Tokie radiniai Europoje nėra dažni, tačiau jie išryškina aiškią tendenciją: augant aukso kainai ir žmonėms dažniau renovuojant senesnius pastatus, vis daugiau istorinių slėptuvių aptinkama atsitiktinai. Vis dėlto radinio likimą paprastai nulemia ne emocijos, o teisės normos, todėl šio aukso kelias į aiškų savininką dar gali užtrukti.