CP v2

Tag: Monetos

  • Po senovės namais rado per 40 000 romėniškų monetų: archeologus pribloškė viena detalė

    Po senovės namais rado per 40 000 romėniškų monetų: archeologus pribloškė viena detalė

    Prancūzijoje archeologai aptiko išskirtinį radinį: trijuose keraminiuose induose, užkastuose senovinio gyvenamojo kvartalo namuose, slėpėsi daugiau kaip 40 000 romėniškų monetų. Du indai buvo pilni, o trečiasis, kaip manoma, dar Antikoje buvo ištuštintas, jame liko tik kelios monetos.

    Didžiausias netikėtumas tyrėjams buvo ne vien kiekis, o tai, kad lobis, panašu, nebuvo slėptas skubant. Indai buvo įleisti į specialiai paruoštas duobes, uždengti akmenimis ir laikyti labai negiliai, maždaug tuometinio grindų lygio aukštyje.

    Tokia padėtis leidžia manyti, kad savininkai prie indų galėjo grįžti ir monetas pildyti. Kai kuriose vietose monetos rastos ir palei išorinę indų sienelę, todėl archeologai kelia versiją, jog tai galėjo būti namų santaupų saugyklos, o ne desperatiškai paslėptas turtas artėjant pavojui.

    Monetos iš permainų laikotarpio

    Radinių datavimas rodo, kad didžioji dalis monetų kaldinta maždaug 280–310 metais. Tai buvo nerami Romos imperijos epocha, kai vyko politinės kovos, regioniniai valdžios centrai ir ryškūs ekonomikos pokyčiai, o pinigų sistema patyrė spaudimą.

    Tarp monetų identifikuoti ir valdovų, siejamų su vadinamąja Galijos imperija, atvaizdai, įskaitant Viktorino, Tetriko I ir Tetriko II emisijas. Tyrėjai taip pat aptiko padirbtų monetų ir propagandinio pobūdžio kaldinių, kurie leidžia geriau suprasti, kaip tuo metu veikė pinigų apyvarta ir politinė komunikacija.

    Dar viena detalė, sudominusi specialistus, yra monetos su imperatoriaus Klaudijaus II atvaizdu, kurios, sprendžiant iš analizės, galėjo būti kaldintos jau po jo mirties. Tokie atvejai rodo, kad kai kurios emisijos galėjo būti naudojamos vėliau, siekiant palaikyti valdžios tęstinumo įspūdį arba tiesiog dėl praktinių apyvartos poreikių.

    Ką pasako vieta ir namai

    Indai rasti skirtinguose tos pačios miesto dalies pastatuose, netoli viešųjų erdvių, kurios, kaip manoma, buvo susijusios su šventyklomis ir teatru. Pats kvartalas nebuvo skurdus: kasinėjimai atskleidė sudėtingesnių namų elementus, įskaitant šildomas patalpas su hipokausto sistema, rūsius ir kiemus.

    Tokie radiniai leidžia daryti prielaidą, kad čia galėjo gyventi pasiturintys amatininkai ar pirkliai, o monetų sankaupos atspindi ne vien atsitiktinę sėkmę, bet ir sąmoningą turto kaupimą. Archeologai pabrėžia, kad panašūs lobiai svarbūs ne tik dėl materialinės vertės, bet ir dėl informacijos apie to meto kasdienę ekonomiką.

    Kodėl monetų niekas neatsiėmė?

    Tyrėjai sieja radinį ir su miesto istorija: po romėniškais sluoksniais aptikti dar senesnės galų gyvenvietės pėdsakai, o vėliau vietovė virto romėnišku miestu su reguliariu užstatymu. Vis dėlto kvartalo istorija baigėsi po kelių gaisrų, vienas jų, kaip manoma, įvyko IV amžiaus pradžioje, o kitas galėjo lemti galutinį teritorijos apleidimą.

    Tokie sukrėtimai yra viena realiausių priežasčių, kodėl savininkai galėjo nebegrįžti atsiimti santaupų. Kol archeologai tęsia monetų tyrimus, šis radinys jau dabar laikomas vienu įdomesnių pavyzdžių, kaip namų ūkiai Romos imperijoje galėjo tvarkyti pinigus ir kaupti rezervą neramiais laikais.

  • Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Vengrijos Bánd gyvenvietėje, ant kalkakmenio kalvos stūksančios Essegvár pilies griuvėsiuose, archeologai aptiko nedidelę akmenimis išklotą šachtą, kurios sienos ir dugnas aiškiai paveikti itin aukštos temperatūros. Konstrukcija suformuota kruopščiai: dideli akmenys sustatyti vertikaliai, o viduje matyti intensyvaus kaitinimo palikti pėdsakai.

    Tokie radiniai paprastai leidžia įtarti amatų ar ankstyvosios pramonės veiklą, todėl viena pirmųjų hipotezių susijusi su metalų apdirbimu. Vis dėlto kol kas trūksta svarbiausių įrodymų: šalia nerasta šlako ir išlydyto metalo fragmentų, kurie patvirtintų kalvystę ar kitą metalurgiją.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kad šachtos forma nepanaši į viduramžiais įprastus įrenginius, naudotus plytoms degti, kalkėms išgauti ar keramikai gaminti. Dėl šios priežasties tyrėjai kol kas vengia galutinių išvadų ir pabrėžia, kad vien karščio pėdsakų neužtenka tiksliai funkcijai nustatyti.

    Įdomiausia detalė paaiškėjo vertinant kontekstą: tyrėjai mano, kad konstrukcija galėjo būti naudojama dar iki to momento, kai šioje vietoje iškilo akmeninės pilies sienos. Tai reikštų, kad šachtą palikusi veikla yra senesnė už pačią viduramžių tvirtovę, o vieta turėjo reikšmę dar ankstesnei bendruomenei.

    Datavimui padeda ir kiti šių metų kasinėjimų radiniai. Aptiktos monetos, siejamos su Vengrijos karalių Belos III ir Andriaus II valdymo laikotarpiais, yra senesnės už dalį išlikusių pilies konstrukcijų ir tampa orientyrais, padedančiais atsekti atskirus tvirtovės raidos etapus.

    Tyrėjų vertinimu, šiaurinė pilies dalis galėjo būti pastatyta XIII amžiaus antroje pusėje, o paslaptingoji šachta veikė anksčiau. Dėl to kyla platesnis klausimas: kas šioje vietoje buvo iki mūrinės pilies ir kokią funkciją atliko įrenginys, kurį vėlesnių laikų statytojai, panašu, rado jau esantį.

    Šių metų tyrimai atskleidė ir vėlesnio pilies gyvenimo pėdsakus: keramikos šukes, gyvūnų kaulus, strėlių antgalius, geležinį peilį, sidabrines monetas bei aprangos detales. Tarp įdomesnių radinių minimi paauksuoto sidabro elementas, varinės detalės ir gotikinių durų puošybos fragmentai, įskaitant du šešiakampės žvaigždės formos apkalus.

    Istoriniai duomenys rodo, kad Essegvár viduramžiais priklausė Essegvár giminei, o pilies reikšmė mažėjo karų su Osmanų imperija laikotarpiu. Manoma, kad tvirtovė buvo sunaikinta po netoliese esančio Veszprémo užėmimo 1552 metais, tačiau dabartinių tyrimų centre atsidūrė ne griūties istorija, o gerokai senesnė, karščio išdeginta šachta.

    Archeologai pabrėžia, kad tokio tipo objektų paskirtį dažniausiai padeda nustatyti detalūs laboratoriniai tyrimai. Mikroskopinė dirvožemio ir nuosėdų analizė, cheminių elementų pėdsakai bei degėsių struktūra gali atskleisti, ar šachtoje buvo lydomas metalas, deginamos organinės medžiagos, ar atliktos visai kitokios, iki šiol neįvardytos technologinės operacijos.

  • Siaubinga XVI a. kolonijos paslaptis Magelano sąsiauryje: rasta moneta, galinti viską paaiškinti

    Siaubinga XVI a. kolonijos paslaptis Magelano sąsiauryje: rasta moneta, galinti viską paaiškinti

    XVI amžiaus pabaigoje Magelano sąsiaurio pakrantėje įkurta ispanų gyvenvietė Rey Don Felipe laikoma vienu tragiškiausių kolonizacijos bandymų Pietų Amerikoje. Archeologai dabar praneša radę sidabrinę monetą, kuri, jų vertinimu, gali būti tiesiogiai susijusi su pačia kolonijos įkūrimo ceremonija.

    Istoriniai šaltiniai nurodo, kad gyvenvietė buvo įkurta 1584 metų kovo 25 dieną, o jos steigėju laikomas ispanų jūrininkas ir tyrinėtojas Pedro Sarmiento de Gamboa. Pasakojama, kad per ceremoniją jis simboliškai pažymėjo naujos kolonijos pradžią, padėdamas monetą prie būsimos bažnyčios vietos.

    Archeologų komanda teigia monetą aptikusi ne atsitiktinėje vietoje, o teritorijoje, siejamoje su nedidelės bažnyčios buvimo vieta. Radinio padėtis, anot tyrėjų, dera su Sarmiento de Gamboos aprašytais veiksmais ir gali tapti svarbiu orientyru tiksliau atkuriant visą gyvenvietės planą.

    Radinys, padedantis atkurti gyvenvietę

    Monetos lokalizacija leidžia tyrėjams siaurinti bažnyčios vietą ir ją lyginti su išlikusiais dokumentais bei XVI amžiaus planu. Tai suteikia galimybę apytiksliai nustatyti, kur galėjo būti kiti pastatai, pavyzdžiui, gyvenamieji namai ar atsargų sandėliai.

    Tokie „inkariniai“ radiniai archeologijoje ypač vertingi, nes padeda sujungti rašytinius šaltinius su realiomis vietovės struktūromis. Tolesni kasinėjimai, remiantis šiuo tašku, gali patikslinti, kaip tiksliai buvo suplanuota kolonija ir kokiu mastu ji spėjo susiformuoti.

    Kodėl ši kolonija baigėsi katastrofa

    Rey Don Felipe istorija nuo pat pradžių buvo paženklinta rizika: gyvenvietė turėjo tapti Ispanijos atrama strategiškai svarbiame kelyje tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų. Tačiau atšiaurus klimatas, izoliacija, tiekimo sutrikimai ir ribotos galimybės apsirūpinti maistu, kaip manoma, greitai pavertė koloniją spąstais jos gyventojams.

    Istoriniai pasakojimai rodo, kad dauguma kolonistų mirė nuo bado ir išsekimo, o išlikusieji galiausiai pasitraukė. Dėl šios baigties gyvenvietė neretai minima kaip vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip logistika ir aplinka galėjo nulemti ankstyvųjų kolonijų likimą.

    Ką dar ketina daryti archeologai

    Tyrėjai planuoja atlikti išsamią monetos analizę: nustatyti tikslesnį datavimą, kilmę, lydinio sudėtį ir išlikimo būklę. Tokie duomenys gali padėti patikrinti, ar radinys iš tiesų atitinka laikotarpį ir aplinkybes, minimas istoriniuose aprašymuose.

    Lygiagrečiai ketinama tęsti archyvinę paiešką ir transkribuoti papildomus dokumentus apie Sarmiento de Gamboos ekspediciją. Jei monetos identifikacija pasitvirtins, ji gali tapti reta materialia grandimi, sujungiančia daugiau nei 440 metų senumo liudijimus ir šiuolaikinę archeologiją.

  • Remontas Belgijoje virto sensacija: už rūsio sienos rado auksą už 9 mln. eurų

    Remontas Belgijoje virto sensacija: už rūsio sienos rado auksą už 9 mln. eurų

    Belgijos Flandrijoje, Dendermonde savivaldybės Sint-Gillis rajone, įprastas pastato remontas netikėtai virto kriminaline mįsle. Darbininkai, tvarkydami rūsį ir įrengdami kanalizaciją, sienoje aptiko įmūrytą dėžę, panašią į seifą, o joje – didžiulį kiekį aukso.

    Iš pradžių radinys neatrodė įspūdingas: pirmosios monetos buvo palaikytos smulkiais pinigais. Situacija pasikeitė, kai tarp iškastų daiktų pasirodė aukso gabalas, o tęsiant darbus aptikta vis daugiau monetų ir lydinių.

    Galiausiai vietoje buvo užfiksuota mažiausiai 4 000 monetų ir daugiau nei 40 aukso lydinių. Preliminariai skaičiuojama, kad viso radinio vertė siekia apie 9 000 000 eurų, tačiau galutinė suma priklausys nuo lydinių prabos, monetų būklės, jų kilmės ir kolekcinės vertės.

    Apie radinį informuota policija, o auksas išgabentas į saugią vietą. Tyrimą perėmė Rytų Flandrijos prokuratūra, kuri aiškinasi, kada ir kokiomis aplinkybėmis turtas buvo paslėptas, ar jis nėra susijęs su nusikalstama veikla ir kam teisiškai priklauso.

    Pastato istorija gali tapti svarbia tyrimo dalimi. Skelbiama, kad anksčiau šis namas buvo siejamas su aludarių šeima, o apie 1900 metais jame gyveno aludaris, tačiau kol kas neaišku, ar slėptuvė atsirado būtent tuo laikotarpiu.

    Dabar pastatas priklauso socialinės pagalbos organizacijai „CAW Oost-Vlaanderen“. Organizacija yra viešai nurodžiusi, kad jei po visų procedūrų paaiškėtų, jog radinys teisėtai atitenka jai, lėšos galėtų būti skirtos papildomoms vietoms žmonėms be namų ir kitiems pagalbos stokojantiems asmenims.

    Po žinios apie lobį apylinkėse pasirodė ir smalsuoliai bei savarankiški lobių ieškotojai. Vietos policija pabrėžė, kad teritorija aptverta, joje vyksta statybos, yra pavojingų kasinėjimų, o visas rastas auksas jau paimtas, todėl ieškoti „likučio“ nėra nei prasmės, nei teisės.

    Tokie radiniai Europoje nėra dažni, tačiau jie išryškina aiškią tendenciją: augant aukso kainai ir žmonėms dažniau renovuojant senesnius pastatus, vis daugiau istorinių slėptuvių aptinkama atsitiktinai. Vis dėlto radinio likimą paprastai nulemia ne emocijos, o teisės normos, todėl šio aukso kelias į aiškų savininką dar gali užtrukti.