CP v2

Tag: Moterys

  • Lenkijoje vis daugiau moterų renkasi šį sprendimą: kas keičiasi šeimose ir darbo rinkoje

    Lenkijoje vis daugiau moterų renkasi šį sprendimą: kas keičiasi šeimose ir darbo rinkoje

    Lenkijoje vis dažniau viešojoje erdvėje aptariama tema, kaip kinta moterų sprendimai dėl šeimos, karjeros ir finansinio savarankiškumo. Pastaraisiais metais ryškėja tendencija, kad dalis moterų sąmoningai atideda motinystę arba jos atsisako, o prioritetą teikia stabilumui, išsilavinimui ir geriau apmokamam darbui.

    Šią kryptį stiprina ir ekonominės aplinkybės: būsto įperkamumo iššūkiai, brangstančios paslaugos bei didesnė atsakomybė už asmeninius finansus. Darbo rinkoje augant konkurencijai ir reikalavimams, moterims vis svarbesnė tampa galimybė planuoti gyvenimą ilgesnėje perspektyvoje, turėti santaupų ir aiškų karjeros kelią.

    Kas stumia pokyčius?

    Vienas ryškiausių veiksnių yra demografinė realybė: daugelyje Europos šalių, taip pat ir Lenkijoje, mažėja gimstamumas, o pirmojo vaiko susilaukiama vis vėlesniame amžiuje. Tam įtakos turi ir išsilavinimo augimas, ir noras įsitvirtinti profesijoje dar iki šeimos kūrimo.

    Kita svarbi priežastis yra vaikų priežiūros ir kasdienės logistikos našta, kuri vis dar neretai tenka moterims. Kai trūksta lanksčių darbo sąlygų, o darželio ar auklės kaina tampa rimta biudžeto eilute, sprendimas laukti ar keisti planus tampa praktiškas, o ne emocinis.

    Kaip tai atsiliepia darbo rinkai?

    Darbdaviai vis dažniau susiduria su lūkesčiu siūlyti aiškesnes karjeros galimybes, skaidresnį atlygio augimą ir lankstesnį darbo organizavimą. Nuotolinio ir hibridinio darbo praktikos, paplitusios po pandemijos, tapo svarbiu argumentu renkantis darbą, ypač auginant vaikus arba planuojant šeimą.

    Kartu auga ir moterų dalyvavimas aukštesnės pridėtinės vertės sektoriuose, kur svarbios skaitmeninės kompetencijos. Šioje vietoje vis didesnį vaidmenį atlieka ir DI sprendimai, keičiantys darbo turinį: dalis rutininių užduočių automatizuojamos, o darbuotojams reikia daugiau analitinių, komunikacinių ir valdymo įgūdžių.

    Ko tikisi šeimos?

    Šeimų lūkesčiai taip pat keičiasi: daugiau porų sprendimus priima atsižvelgdamos į ilgalaikį saugumą, santaupas, būsto situaciją ir paramos priemones. Dėl to didesnę reikšmę įgauna valstybės politika: vaiko priežiūros infrastruktūra, išmokos, mokesčių sistema ir realios galimybės derinti darbą su šeima.

    Galutinis pasirinkimas dažniausiai nėra vien tik „už“ ar „prieš“ vaikų turėjimą. Daugeliui tai tampa klausimu apie laiką, sąlygas ir stabilumą, o visuomenėje vis labiau įsitvirtina požiūris, kad skirtingi gyvenimo scenarijai yra normalūs ir socialiai priimtini.

  • Mokslininkai išskyrė amžių, kai moterys dažniausiai mylisi: rezultatai gali nustebinti

    Didžiausias moterų seksualinio aktyvumo dažnis dažniausiai fiksuojamas 25–34 metų amžiaus grupėje. Tyrimai rodo, kad šiuo laikotarpiu intymaus gyvenimo reguliarumas ir motyvacija jam vidutiniškai būna aukščiausi, nors individualūs skirtumai išlieka dideli.

    Svarbu pabrėžti, kad kalbama apie statistinius vidurkius, o ne „normą“, pagal kurią reikėtų vertinti save ar partnerį. Seksualinis aktyvumas kinta dėl santykių trukmės, sveikatos, streso, miego, vaikų priežiūros, psichologinės savijautos ir kitų kasdienių veiksnių.

    Kas būdinga 25–34 metų grupei?

    Šiame amžiuje dažnai sutampa keli veiksniai: fiziologinė branda, didesnis pasitikėjimas savimi ir aiškesnis savo poreikių supratimas. Daliai žmonių tai taip pat metas, kai santykiai tampa stabilesni, todėl atsiranda daugiau saugumo ir artumo.

    Seksologai pabrėžia, kad pasitenkinimas nebūtinai tiesiogiai priklauso nuo dažnio. Kai kurioms poroms retesnis, bet labiau apgalvotas ir geriau komunikuojamas intymumas suteikia daugiau emocinio ryšio nei dažnesni, bet rutiniški santykiai.

    Kaip keičiasi seksualinis aktyvumas su amžiumi?

    18–24 metų laikotarpiu dažnis neretai būna nepastovus, nes kinta partnerystės, vyksta savęs pažinimas, o patirtys gali priklausyti nuo tarpusavio komunikacijos ir saugumo jausmo. Be to, įtaką daro studijos, darbas, gyvenamosios vietos pokyčiai ir socialinis spaudimas.

    35–44 metų grupėje vidurkiai daugelyje apklausų rodo mažėjantį dažnį, tačiau daliai moterų didėja kokybės vertinimas: daugiau dėmesio skiriama emociniam ryšiui, aiškesniam norų įvardijimui, mažiau gėdos jausmo. Tuo pat metu įtaką gali daryti nuovargis, didesnė atsakomybė darbe ir šeimoje.

    45–54 metų laikotarpiu hormoniniai pokyčiai daliai moterų gali keisti libido ar sukelti fizinių pojūčių skirtumų, pavyzdžiui, makšties sausumą. Vis dėlto daug moterų išlaiko reguliarų intymų gyvenimą, ypač jei sprendžiami sveikatos klausimai, o poroje yra atvira komunikacija.

    55 metų ir vyresniame amžiuje seksualinis aktyvumas statistiškai dažniau mažėja, tačiau tai nereiškia, kad intymumas išnyksta. Seksualinė sveikata šiame etape labiau priklauso nuo bendros sveikatos būklės, lėtinių ligų kontrolės, vaistų poveikio, partnerio buvimo ir santykių kokybės.

    Kodėl „pikas“ nėra vien biologija?

    Nors hormonai turi reikšmės, šiuolaikiniai tyrimai vis dažniau akcentuoja psichologinius ir socialinius veiksnius. Stresas, nerimas, depresijos simptomai, kūno įvaizdis, miego trūkumas ir perdegimas gali slopinti libido nepriklausomai nuo amžiaus.

    Specialistai primena, kad susirūpinus libido pokyčiais ar skausmu lytinių santykių metu verta pasitarti su gydytoju ginekologu, šeimos gydytoju ar seksologu. Dažnai padeda paprastesni sprendimai: miego režimas, streso valdymas, poros terapija, o kai kada ir medicininė pagalba.

  • Apklausa Prancūzijoje: Z kartos moterims seksas mažiau svarbus, dažnėja platoniški santykiai

    Apklausa Prancūzijoje: Z kartos moterims seksas mažiau svarbus, dažnėja platoniški santykiai

    Nauja Prancūzijoje atlikta apklausa rodo ryškų poslinkį jaunų moterų požiūryje į seksualinius santykius: seksas joms vis rečiau atrodo esminė gyvenimo dalis. Tyrimą užsakė sekso prekių tinklas „Espaceplaisir“, o atliko Prancūzijos viešosios nuomonės institutas Ifop, apklausęs 1 011 moterų nuo 15 iki 29 metų.

    Duomenys leidžia kalbėti apie vadinamąją sekso „recesiją“: 15–24 metų amžiaus grupėje tik 38 proc. respondenčių teigė, kad seksualumas jų gyvenime yra labai svarbus arba būtinas. Palyginimui, 1990 metais taip manė 62 proc. jaunų moterų.

    Kas keičiasi Z kartos santykiuose?

    Per tą patį laikotarpį sumažėjo ir dalis tų, kurios seksą vadina „būtinu“: nuo 14 proc. iki 9 proc. Ifop pažymi, kad rezultatai mažai skiriasi priklausomai nuo to, ar respondentės save laiko heteroseksualiomis, biseksualiomis ar lesbietėmis.

    Be to, beveik pusė Z kartos moterų nurodė, kad seksas jų gyvenime nėra labai svarbus arba apskritai nesvarbus. Šis vertinimas dažniau siejamas ne su moralinėmis nuostatomis, o su santykių kokybės lūkesčiais, psichologiniu saugumu ir asmeninių ribų akcentavimu.

    Apklausa išryškino ir kitą tendenciją: 52 proc. dalyvių sakė, kad galėtų gyventi su partneriu neturėdamos sekso. 18–24 metų grupėje 56 proc. respondenčių teigė galinčios įsivaizduoti platoniškus santykius, kai artumas ir bendras gyvenimas nebūtinai reiškia seksualinį gyvenimą.

    Mažiau kiekybės, daugiau kokybės

    Ifop Politikos ir aktualijų padalinio vadovas François Kraus šį pokytį sieja su platesniu socialiniu kontekstu ir kartų skirtumais. Jo vertinimu, tai gali būti priešinga banga 1980–1990 metų „hiperseksualizacijos“ laikotarpiui, kai seksualumas viešojoje erdvėje buvo akcentuojamas labiau.

    „Matome poslinkį nuo kiekybės prie kokybės, taip pat feministinių idėjų įtaką, kuri suteikia daugiau legitimacijos moterų malonumui“, – sakė François Kraus.

    Apklausa taip pat fiksuoja paradoksą: daugiau respondenčių pripažįsta nuobodulį sekso metu, bet bendra pasitenkinimo seksualiniu gyvenimu kreivė išlieka gana aukšta. 20–24 metų grupėje 62 proc. moterų nurodė, kad kartais joms būna nuobodu sekso metu, kai 1996 metais taip sakė 42 proc. respondentės.

    Tuo pačiu 74 proc. 18–24 metų amžiaus moterų teigė esančios patenkintos savo seksualiniu gyvenimu. Ifop šį rezultatą iš dalies sieja su išaugusiu sekso prekių naudojimu ir didesniu atvirumu kalbant apie savęs pažinimą.

    Sekso prekės ir savęs pažinimas

    Tyrimas rodo, kad masturbacija ir sekso prekių naudojimas tampa labiau normalizuoti, o tai gali keisti ir lūkesčius partnerystėje. Ifop duomenimis, 36 proc. 18–24 metų moterų bent kartą yra naudojusios sekso prekę vienos, kai 2017 metais tokių buvo 30 proc.

    Kraus teigimu, tai kuria alternatyvas savirealizacijai: net jei seksas su partneriu nėra tenkinantis, moterys dažniau turi priemonių ir socialinio priimtinumo pačios rūpintis savo seksualine gerove. Ši tendencija, anot sociologų ir seksualinės sveikatos ekspertų, taip pat siejama su didesniu dėmesiu sutikimui, emociniam ryšiui ir komunikacijai.

    Teisinis fonas: santuoka ir sutikimas

    Ifop atkreipia dėmesį, kad visuomenėje vis dar gaji vadinamoji santuokinės pareigos idėja, tarsi santuoka savaime reikštų įsipareigojimą turėti lytinių santykių. Prancūzijoje ši tema pastaraisiais metais tapo ir politinių diskusijų objektu.

    2026 metų sausį Prancūzijos parlamentarai pritarė teisės akto pakeitimui, kuriuo siekiama aiškiai įtvirtinti, kad „bendras gyvenimas“ santuokoje nesukuria pareigos seksualiniams santykiams. Diskusijose akcentuota, kad sutikimas negali būti suprantamas kaip duotas visam gyvenimui vien dėl santykio statuso.

    „Santuoka negali būti burbulas, kuriame sutikimas seksui laikomas galutiniu ir visam gyvenimui“, – sakė įstatymo iniciatorė, parlamentarė Marie-Charlotte Garin.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad Z kartos nuostatos formuojasi platesniame pokyčių lauke: nuo skaitmeninės kultūros ir pornografijos prieinamumo iki augančio sąmoningumo apie ribas, psichologinę sveikatą ir lyčių lygybę. Prancūzijos apklausos rezultatai gali būti svarbūs ir kitoms Europos šalims, kur panašios kartų tendencijos fiksuojamos vis dažniau.

  • Kataras ir moterų lyderystė: kaip Al Mujadilah centras keičia tikėjimo ir bendruomenės vaidmenį

    Kataras ir moterų lyderystė: kaip Al Mujadilah centras keičia tikėjimo ir bendruomenės vaidmenį

    Al Mujadilah: daugiau nei mečetė

    Katare vis dažniau kalbama apie erdves, kurios vienu metu atliepia tikėjimo, švietimo ir bendruomenės poreikius. Viena ryškiausių tokių iniciatyvų – Al Mujadilah centras ir mečetė moterims, tapę vieta ne tik maldai, bet ir dialogui bei lyderystei.

    Šią kryptį išryškina ir „Qatar in Motion“ pasakojimas, nukreipiantis dėmesį į tai, kaip tikslingai kuriama infrastruktūra gali keisti kasdienį moterų dalyvavimą visuomenės gyvenime. Tokios erdvės pristatomos kaip tiltas tarp dvasinės praktikos ir aktyvaus vaidmens bendruomenėje.

    Švietimas, dialogas ir įgalinimas

    Al Mujadilah veikia kaip platforma, kurioje greta religinių praktikų atsiranda vietos mokymuisi ir diskusijoms. Panašūs centrai regione dažnai siekia ne tik užtikrinti saugią aplinką, bet ir sudaryti sąlygas augti kompetencijoms, kurios praverčia tiek šeimoje, tiek profesinėje veikloje.

    Tokio tipo erdvės paprastai orientuotos į ilgalaikį poveikį: stipresnius ryšius bendruomenėje, didesnį savanorystės mastą ir aiškesnį moterų balsą sprendžiant socialinius klausimus. Praktikoje tai reiškia daugiau renginių, paskaitų, konsultacijų ir susitikimų, kurie padeda telkti bendruomenę.

    Kas keičiasi Katare?

    Kataras pastaraisiais metais kryptingai investuoja į socialinę infrastruktūrą ir švietimą, o moterų vaidmuo šiose diskusijose tampa vis labiau matomas. Nors pokyčiai nevyksta vienodai visose srityse, akcentuojama, kad įgalinimas prasideda nuo galimybės dalyvauti ir būti išgirstai.

    „Qatar in Motion“ epizode vedėja Laila kalbina moteris, kurios savo veikla rodo, kaip tikėjimas gali virsti kasdieniais sprendimais, bendruomeninėmis iniciatyvomis ir lyderyste. Pasakojimo ašis – mintis, kad reprezentacija tampa realia jėga tada, kai jai suteikiama erdvė veikti.

    „Al Mujadilah mums yra vieta, kur tikėjimas, mokymasis ir lyderystė susitinka vienoje bendruomenėje“, – sakė viena iš pašnekovių.

    Šis pavyzdys iš Kataro atskleidžia platesnę tendenciją: religinės ir bendruomeninės erdvės vis dažniau kuriamos taip, kad atlieptų ne tik tradicines funkcijas, bet ir šiuolaikinį poreikį kalbėtis, mokytis bei prisidėti prie visuomenės pokyčių.

  • Maroko kalnuose rūką paverčia geriamu vandeniu: tinklai pakeitė moterų kasdienybę

    Maroko pietvakariuose, Ait Baamrano regione, pradėta naudoti rūko vandens surinkimo sistema, kuri geriamą vandenį į kaimus tiekia ne iš šulinių, o tiesiai iš kalnų rūko. Ant Butmezgidos kalno šlaitų įrengtos didelio ploto polimerinės tinklų konstrukcijos gaudo ore esančią drėgmę, kuri vėliau nukreipiama į rezervuarus ir vamzdynais pasiekia gyvenvietes.

    Šis sprendimas ypač svarbus vietos bendruomenėms, kur vandens paieška ilgus metus buvo kasdienis moterų ir mergaičių darbas. Anksčiau dalis šeimų kasdien skirdavo iki kelių valandų kelionei iki vandens šaltinių, o vanduo į namus būdavo parnešamas fizinę sveikatą alinantomis sąlygomis.

    Tinklai įrengiami aukštikalnėse, kur dažnai susidaro tirštas rūkas ir pučia vėjai, nešantys drėgną orą per kalnagūbrį. Drėgmės lašeliai, atsitrenkę į tinklo pluoštus, kondensuojasi, susijungia į didesnius lašus ir nuteka į surinkimo latakus, o iš ten į talpyklas.

    Skelbiama, kad tokio tipo tinklai, priklausomai nuo oro sąlygų, per parą gali surinkti reikšmingą vandens kiekį iš palyginti nedidelio ploto. Konkrečiai šiame projekte naudojama apie 600 kvadratinių metrų tinklų, o dalį sistemos energijos poreikio padengia saulės baterijos.

    Vandeniui pasiekus kaimų čiaupus, kasdienė rutina pasikeitė iš esmės: sumažėjo laiko ir fizinių pastangų, reikalingų apsirūpinti geriamu vandeniu. Tai turi tiesioginį poveikį ir vaikų ugdymui, nes mergaitėms nebereikia rytais skirti laiko vandens nešiojimui, todėl jos reguliariau lanko mokyklą.

    Vis dėlto vietos bendruomenėse pokyčiai turi ir socialinę pusę. Kai kur atkreipiamas dėmesys, kad moterų vaidmuo šeimoje, anksčiau siejęsis su būtinu vandens parnešimu, gali kisti, todėl kartu diegiamos švietimo iniciatyvos apie vandens tausojimą ir pagrindinius įgūdžius, reikalingus tvarkant naują infrastruktūrą.

    Rūko vandens surinkimas nėra universalus: jam būtinas pastovus rūkas, tinkamas reljefas ir aukštis, todėl tokios sistemos geriausiai veikia specifinėse vietovėse. Regionuose, kur rūko beveik nebūna, tenka remtis kitais sprendimais, pavyzdžiui, gilesnių vandeningų sluoksnių paieška, lietaus vandens kaupimu ar vandens gėlinimu pakrantėse.

    Tarptautinėse rekomendacijose dažnai minima, kad baziniams žmogaus poreikiams užtikrinti reikalingas aiškus minimalus vandens kiekis per dieną, tad net ir nedidelės, bet stabiliai veikiančios sistemos gali turėti didelę reikšmę mažoms bendruomenėms. Maroko kalnų projektas rodo, kad pritaikius technologiją vietos sąlygoms, rūkas gali tapti realiu geriamo vandens šaltiniu.