Tag: Muilas

  • Muilas ar dušo gelis: dermatologai įspėja apie pH klaidą, kuri sausina ir dirgina odą

    Muilas ar dušo gelis: dermatologai įspėja apie pH klaidą, kuri sausina ir dirgina odą

    Daugelis kasdien renkasi vieną iš dviejų priemonių kūnui prausti: kietą muilą arba dušo gelį. Dermatologai pabrėžia, kad „geresnio“ pasirinkimo visiems nėra, tačiau skirtumus dažniausiai lemia sudėtis, odos tipas ir produkto pH.

    Odos paviršius natūraliai yra silpnai rūgštinis, todėl per šarminės prausimosi priemonės gali labiau sausinti ir didinti sudirginimo riziką. Dėl to daliai žmonių po prausimosi atsiranda tempimas, pleiskanojimas ar niežėjimas, nors pati higiena atliekama teisingai.

    pH ir sudėtis svarbiau už formą

    Kietas muilas dažnai siejamas su aukštesniu, labiau šarminiu pH, ypač jei tai klasikinis muilas, skirtas rankoms. Toks variantas ne visada tinka sausai, jautriai ar į atopinį dermatitą linkusiai odai, nes gali labiau ardyti apsauginį odos barjerą.

    „Tradiciniai kieti muilai neretai turi aukštesnį, labiau šarminį pH nei natūrali odos terpė, todėl oda gali tapti sausesnė ir jautresnė“, – sakė dermatologas Brendanas Campas.

    Dušo geliai dažnai kuriami taip, kad jų pH būtų artimesnis odai, be to, juose neretai būna drėkinamųjų priedų. Vis dėlto dermatologai atkreipia dėmesį, kad kai kurie geliai gali turėti kvapiųjų medžiagų ar kitų dirgiklių, todėl svarbiausia yra ne produkto forma, o sudedamųjų dalių sąrašas.

    Ką rinktis sausai, jautriai ir riebiai odai?

    Jei oda sausa ar lengvai sudirgsta, dažniau rekomenduojamos švelnios, drėkinančios prausimosi priemonės arba vadinamosios syndet tipo kietos prausyklės, kurios paprastai turi odai palankesnį pH. Tokie produktai gali būti panašiai švelnūs kaip dušo geliai, tačiau svarbu vertinti konkrečią sudėtį.

    „Šiuolaikinės syndet tipo prausyklės dažnai turi subalansuotą pH ir geriau dera su oda“, – sakė dermatologė Azadeh Shirazi.

    Riebesnė oda paprastai toleruoja platesnį prausiklių pasirinkimą, tačiau ir jai per agresyvūs plovikliai gali sukelti priešingą efektą, kai oda pradeda kompensuoti sausumą išskirdama daugiau sebumo. Specialistai pataria stebėti, ar po prausimosi neatsiranda tempimo jausmas, paraudimas ar pablogėja esamos odos būklės.

    Mitas apie bakterijas ant muilo

    Dar viena dažna baimė susijusi su kietu muilu, esą jis tampa bakterijų židiniu. Dermatologai pabrėžia, kad pats putojimo ir nuplovimo procesas paprastai pašalina daugumą mikroorganizmų, tačiau higienos sumetimais kietu muilu geriau nesidalyti su kitais.

    „Muilinimo ir nuskalavimo procesas paprastai efektyviai pašalina mikroorganizmus, tačiau savo muilu su kitais dalintis nereikėtų“, – sakė Brendanas Campas.

    Jei prausimosi priemonės dažnai sukelia niežėjimą, deginimą ar bėrimus, verta pasitarti su dermatologu. Tokiais atvejais problema dažnai slypi ne pačioje higienoje, o netinkančiose sudedamosiose dalyse ir per dažname ar per intensyviame odos nuriebalinime.

  • Muilo gabalėlis po paklode? Kodėl lavandos kvapas kai kuriems padeda greičiau užmigti

    Muilo gabalėlis po paklode? Kodėl lavandos kvapas kai kuriems padeda greičiau užmigti

    Socialiniuose tinkluose vis dažniau plinta patarimas po paklode, ties kojomis, padėti lavandinio muilo gabalėlį. Teigiama, kad taip esą lengviau atsipalaiduoti, rečiau prabundama naktį, o kojų nuovargis tampa mažiau juntamas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra medicininis gydymas, o veikiau aromato sukeliamas komforto efektas.

    Lavanda plačiai naudojama aromaterapijoje, o jos kvapas daugeliui siejasi su ramybe ir vakaro rutina. Tyrimuose dažniausiai vertinamas ne „muilo po paklode“ metodas, o levandų eterinio aliejaus ar kvapų difuzorių poveikis, kai matuojami subjektyvūs miego kokybės pokyčiai. Rezultatai neretai rodo, kad daliai žmonių malonus kvapas gali padėti greičiau nusiraminti, tačiau poveikis nėra universalus.

    Kas iš tiesų gali veikti?

    Šio triuko logika paprasta: muilas veikia kaip kvapo šaltinis, o kvapas gali tapti raminančiu signalu organizmui, ypač jei žmogus jį susieja su poilsiu. Jei miegamasis gerai vėdinamas, kvapas paprastai būna švelnus, todėl kai kuriems jis netrukdo užmigti. Tačiau jautresniems žmonėms intensyvūs kvapai, priešingai, gali kelti dirglumą ar galvos skausmą.

    Kojų nerimas ar nemalonūs pojūčiai vakare kartais primena neramių kojų sindromą, tačiau tiksliai diagnozuoti gali tik gydytojas. Tokius simptomus gali lemti geležies stoka, kai kurie vaistai, miego trūkumas, kofeino vartojimas, nėštumas ar lėtinės būklės. Dėl to vien kvapas problemos priežasties nepašalina, nors trumpam gali pagerinti savijautą.

    Kada verčiau kreiptis į gydytoją?

    Jei kojų „tempimas“, dilgčiojimas ar noras nuolat judinti kojas kartojasi kelis kartus per savaitę ir trikdo miegą, verta pasitarti su šeimos gydytoju. Ypač svarbu tai padaryti, jei atsiranda stiprus naktinis nemiga, nuolatinis nuovargis dieną ar simptomai progresuoja. Gydymas dažnai prasideda nuo rizikos veiksnių peržiūros ir galimų trūkumų, pavyzdžiui, geležies, įvertinimo.

    Norint saugiai išbandyti kvapo metodą, rekomenduojama rinktis paprastą, odai nealergizuojantį muilą ir nedėti jo tiesiai prie veido, o laikyti toliau, pavyzdžiui, ties pėdomis. Jei kvapas erzina ar kyla alerginė reakcija, eksperimentą reikia nutraukti. Patikimesnį poveikį miegui dažniausiai duoda nuosekli miego higiena: pastovus režimas, vėsesnė patalpa, mažiau ekranų prieš miegą ir ribojamas kofeinas vakare.