Pramonei vis dažniau nebeužtenka vien gamyklų ir gamybos apimties. Eksportuojančios įmonės vertina, ar šalia yra greita logistika, pakankama elektros pasiūla, techninės kompetencijos ir paruošti sklypai, į kuriuos galima ateiti be ilgo laukimo.
Tokiame modelyje vis svarbesnį vaidmenį įgauna oro uostai, ypač turintys krovinių infrastruktūrą, multimodalinius mazgus ir ryšius su kelių bei geležinkelių tinklais. Krovinių srautai tampa argumentu, kodėl investuotojai renkasi vieną regioną, o ne kitą.
Oro uostai kaip pramonės ekosistemos dalis
Katovicų oro uostą valdanti bendrovė GTL SA pabrėžia, kad moderni pramonė vystosi kartu su paslaugomis ir logistikos grandine. Oro uostas tokiu atveju tampa ne tik keleivių vartais, bet ir krovinių centru, techninės priežiūros baze bei vieta, kur susitinka skirtingos transporto rūšys.
Šis poslinkis ypač aktualus įmonėms, kurios dirba greitų pristatymų režimu arba gamina didelės vertės produkciją. Tokiems verslams svarbu, kad komponentai ir kroviniai judėtų greitai, o tiekimo grandinė būtų patikima ir lanksti.
Krovinių augimas ir investicijos į multimodalumą
Katovicų oro uostas skelbia, kad 2025 metais jo krovinių tonažas augo 24,6 proc., o 2026 metų pirmąjį pusmetį – dar 30 proc. Tokie tempai rodo bendrą tendenciją regione: oro krovinių logistika plečiasi ir traukia papildomas investicijas į sandėliavimą, skirstymą bei aptarnavimo paslaugas.
2025 metais oro uostas aptarnavo 7,3 mln. keleivių ir 46,4 tūkst. tonų krovinių. Skelbiama, kad iki 2030 metų siekiama viršyti 10 mln. keleivių per metus, pasiekti 100 tūkst. tonų krovinių ir auginti užimtumą iki daugiau nei 7 tūkst. darbuotojų.
Vienas svarbiausių plėtros akcentų – transporto rūšių sujungimas vienoje vietoje. Planuojama, kad nuo 2027 metų pajėgumus didins krovinių ir degalų perkrovos mazgas su geležinkelio atšaka, o toks sprendimas leidžia efektyviau perkelti srautus tarp oro, kelių ir geležinkelių transporto.
Didžiausios kliūtys: energija, žemė ir žmonės
Nors logistika tampa konkurenciniu pranašumu, investicijas gali stabdyti kiti veiksniai. Vienas jautriausių – prieiga prie palyginti pigios mažai taršios elektros, kurios vis dažniau reikalauja tarptautinės įmonės, turinčios tvarumo įsipareigojimų.
Ne mažiau svarbus ir paruoštų investicinių teritorijų trūkumas. Buvusiuose pramoniniuose regionuose žemės gali būti daug, tačiau investuotojams reikia sklypų, kurie jau sutvarkyti teisiškai ir aplinkosauginiu požiūriu, turi aiškias prisijungimo prie tinklų galimybes ir patogią logistiką.
Trečias barjeras – kvalifikuotų techninių darbuotojų stygius. Augant automatizacijai ir infrastruktūros sudėtingumui, didėja paklausa mechanikams, aviacijos technikams, avionicijos specialistams, pramonės automatams, mechatronikams ir kibernetinio saugumo ekspertams.
„Perkrovos ir logistikos centrai gali tapti naująja regiono eksporto kraujotaka“, – sakė GTL SA vadovas Arturas Tomasikas.
Kartu išryškėja platesnė kryptis: transporto infrastruktūra vis labiau virsta pramonės ir paslaugų ekosistemos dalimi. Ten, kur vienu metu sprendžiami energijos, logistikos, paruoštų teritorijų ir kompetencijų klausimai, investicijos paprastai ateina greičiau ir būna didesnės pridėtinės vertės.