Marika Eggerth vardas šiandien dažnai minimas greta garsiojo tenoro Jano Kiepūros, tačiau jos pačios karjera buvo ne mažiau įspūdinga. Dar vaikystėje ji pasirodė Budapešto teatruose ir Valstybinėje operoje, atlikdama partijas, kurios paprastai patikimos brandiems solistams.
Augant repertuarui, augo ir jos pripažinimas: ji dainavo klasikiniuose pastatymuose, o pavardė ėmė skambėti už Vengrijos ribų. Ankstyvas profesionalumas ir sceninė drąsa atvėrė duris į didesnes Europos scenas, kur svarbiausia buvo ne amžius, o balsas ir disciplina.
Kelias į Europos kiną
Lūžiu tapo darbas Vienoje, kai operetės pasaulio autoritetai ėmė kviesti ją į prestižinius projektus. Netrukus pasiūlymai pasiekė Berlyną ir Londoną, o kartu atsirado galimybė pereiti į sparčiai augantį muzikinio kino žanrą.
1930-ųjų pradžioje Eggerth nusifilmavo maždaug keturiose dešimtyse muzikinių filmų, kurie dažnai būdavo kuriami keliomis kalbinėmis versijomis. Tokia praktika leido vienam atlikėjui tapti atpažįstamam skirtingose šalyse, o jos balsas skambėjo plačiai – nuo Vienos iki Berlyno.
Tarptautiniuose kontraktuose ji siekė išlaikyti ryšį su kilme: svarbu buvo bent vieną kūrinį atlikti vengriškai. Tai tapo jos principu ir kartu priminimu publikai, kad net tarptautinėje industrijoje ji neišsižada savo šaknų.
Susitikimas su Janu Kiepūra
Dirbdama Vokietijos kino aplinkoje Eggerth susipažino su Janu Kiepūra – tuo metu vienu ryškiausių Europos tenorų, dainavusiu operoje ir filmavusiuosius muzikiniuose filmuose. Iš pradžių juos suartino bendri projektai ir afišos, o netrukus – ir asmeninis gyvenimas.
1936 metais pora susituokė Katovicuose ir nuo tada dažnai pasirodydavo kartu, tapdami lengvai atpažįstamu scenos duetu Europoje. Bendri pasirodymai ir filmai stiprino jų, kaip žvaigždžių poros, statusą: žiūrovai rinkdavosi į renginius ne tik dėl repertuaro, bet ir dėl jųdviejų vardo.
Emigracija ir antrasis etapas JAV
1930-ųjų pabaigoje Europoje stiprėjantis antisemitizmas ir politinė įtampa pakeitė daugelio menininkų planus, ne išimtis buvo ir Eggerth su Kiepūra. Jie pasitraukė per Prancūziją ir galiausiai persikėlė į Jungtines Valstijas, kur teko prisitaikyti prie kitos rinkos ir publikos.
Eggerth JAV iš esmės kūrėsi iš naujo: grįžo į sceną 1940 metais, vėliau dirbo ir Holivude, kur pasirodė greta to meto kino ir muzikos žvaigždžių. Vis dėlto ryškiausią pėdsaką ji paliko teatre, kur reikėjo ne vien balso, bet ir ištvermės kasdieniuose pasirodymuose.
Vienu svarbiausių jos karjeros pasiekimų tapo ilgaamžis vaidmuo Brodvėjuje operetėje Linksmoji našlė. Spektaklis buvo rodomas tūkstančius kartų, o toks tempas retai tampa įmanomas be ypatingo profesionalumo ir publikos meilės.
Su Kiepūra ji pasirodydavo iki 1952 metų, kai sukūrė paskutinį bendrą filmą. Po vyro mirties 1966 metais Eggerth viešumoje rodėsi rečiau ir daugiau dėmesio skyrė šeimai, nors kartais vis dar sugrįždavo į sceną Niujorke, Vienoje ir Lenkijoje.
Vėlyvuoju laikotarpiu jos ryšys su Lenkijos publika atsinaujino, o valstybė pripažino menininkės indėlį į kultūrą: 2012 metais ji buvo apdovanota Lenkijos Respublikos ordinu. Eggerth mirė 2013 metais, sulaukusi 101 metų, palikusi daugiau nei keturių dešimtmečių darbą kine ir scenoje.