CP v2

Tag: Muzikos istorija

  • Mirė grupės Hot Chocolate bendraįkūrėjas Tony Wilson: jo dainos išpopuliarino britų soul

    Mirė grupės Hot Chocolate bendraįkūrėjas Tony Wilson: jo dainos išpopuliarino britų soul

    Britų soul grupės Hot Chocolate bendraįkūrėjas, bosistas ir dainų autorius Tony Wilson mirė sulaukęs 89 metų. Apie jo mirtį pranešė šeima, nurodydama, kad muzikantas mirė savo namuose Trinidade, o mirties priežastis kol kas neįvardijama.

    Tony Wilson gimė Trinidade ir muzikos kelią pradėjo vietinėse grupėse, kol šeštojo dešimtmečio pabaigoje susitiko su dainininku Errolu Brownu. 1968 metais jų suburta Hot Chocolate tapo vienu ryškiausių Jungtinės Karalystės soul ir pop muzikos vardų, o grupė vėliau pelnė tarptautinį pripažinimą.

    Hitai, formavę kartą

    Hot Chocolate pasaulyje geriausiai žinomi dėl dainų Every 1’s A Winner, Brother Louie, Emma ir You Could Have Been A Lady. Tačiau ryškiausias grupės vizitinis ženklas daugeliui liko You Sexy Thing, tapusi nuolat grojama radijo stotyse ir iš naujo sugrįžusi į populiarumo viršūnes po 1997 metais pasirodžiusio filmo.

    Muzikos kritikai Hot Chocolate dažnai mini kaip vieną pirmųjų daugiausia juodaodžių britų grupių, pasiekusių reikšmingą komercinę sėkmę už Jungtinės Karalystės ribų. Tai tapo svarbiu lūžiu platesniam britų soul skambesiui, kuris vėliau atsispindėjo ir kitų dešimtmečių scenose.

    Ką sakė artimieji

    Šeima viešai pasidalijo atsisveikinimo žinutėmis, prisimindama Wilsoną ne tik kaip muzikantą, bet ir kaip žmogų, nuosekliai siekusį, kad jo dainos būtų išgirstos. Artimieji pabrėžė jo atsidavimą kūrybai ir kelią, kurį teko nueiti iki pripažinimo.

    „Žodžiai neatskleidžia, kiek juo žavėjausi kaip žmogumi ir kiek jis atidavė jėgų, kad jo parašytos dainos būtų išgirstos“, – sakė Tony Wilson sūnus Danny.

    Tony Wilson iš Hot Chocolate pasitraukė 1975 metais ir vėliau išleido du solinius albumus. Grupės ilgametis lyderis Errolas Brownas mirė 2015 metais, sulaukęs 71 metų.

  • 1969 metų Led Zeppelin kūrinys Moby Dick įvardytas geriausiu visų laikų būgnų solo

    Roko muzikoje dėmesys dažniausiai tenka vokalistams ir gitaristams, tačiau būgnininkų indėlis neretai lieka šešėlyje. Vis dėlto Led Zeppelin būgnininkas Johnas Bonhamas jau dešimtmečius minimas kaip vienas ryškiausių savo instrumento meistrų.

    1969 metais išleistas grupės instrumentinis kūrinys Moby Dick, kuriame skamba ilgas būgnų solo, muzikantų ir pedagogų diskusijose vis dažniau įvardijamas kaip geriausias tokio tipo pasirodymas per visą roko istoriją. Vertintojai pabrėžia ne tik techniką, bet ir tai, kaip Bonhamas sugebėjo išlaikyti įtampą bei struktūrą, net kai kūrinys virsta beveik vien būgnų partija.

    Šis kūrinys sąmoningai sudėliotas taip, kad turėtų trumpą įžangą ir pabaigą, o viduryje atsivertų erdvė Bonhamo improvizacijai. Tokia forma tapo savotišku koncertiniu „numeriu“, leidusiu būgnininkui demonstruoti dinaminių akcentų kontrolę, greitas riedėjimo frazes ir galingą, bet tikslią „groove“ laikyseną.

    Muzikos mokytojai ir būgnininkai, analizuojantys Bonhamo braižą, dažnai akcentuoja jo retą gebėjimą suderinti jėgą su disciplina. Moby Dick laikomas pavyzdžiu, kaip solo gali būti ne atsitiktinių triukų rinkinys, o nuosekliai kuriamas pasakojimas, turintis pradžią, kulminaciją ir atoslūgį.

    Bonhamo reputaciją stiprino ir tai, kaip kūrinys skambėdavo gyvai. Pasakojama, kad per koncertus būgnininkas solo dalį neretai išplėsdavo iki maždaug 20 minučių, kaskart kitaip dėliodamas ritmines frazes ir keldamas publikos reakciją.

    Vienas labiausiai aptarinėjamų epizodų siejamas su jo improvizaciniu stiliumi, kai pasirodymo metu jis esą atidėjo lazdelės ir dalį ritmo mušė plikomis rankomis. Tokios detalės padėjo sukurti legendą apie būgnininką, kuris ne tik grojo, bet ir rizikavo, ieškodamas naujų skambesio ribų.

    Johnas Bonhamas mirė 1980 metais, tačiau jo įtaka būgnininkų kultūrai tik augo. Jis dažnai minimas tarp roko būgnininkų etalonų, o jo skambesys cituojamas tiek klasikiniame roke, tiek šiuolaikinėje alternatyvioje muzikoje.

    Moby Dick ir šiandien veikia kaip „vizitinė kortelė“, rodanti, kaip vienas instrumentas gali išlaikyti minios dėmesį be papildomų efektų ar sudėtingos aranžuotės. Roko gerbėjams tai lieka kūrinys, padedantis išgirsti, kodėl būgnininkas kartais tampa tikru grupės varikliu.