CP v2

Tag: Nacionalinis archeologijos muziejus

  • Antikiteros mechanizmas: 2 000 metų senumo graikų įrenginys, bandęs prognozuoti užtemimus

    Antikiteros mechanizmas: 2 000 metų senumo graikų įrenginys, bandęs prognozuoti užtemimus

    Atradimas, pakeitęs archeologiją

    1901 metais prie Graikijos Antikiteros salos kempinių narai aptiko Romos laikų laivo nuolaužas. Tarp amforų ir skulptūrų iš jūros dugno iškeltas surūdijęs bronzos ir medžio gabalas vėliau tapo vienu garsiausių archeologijos radinių.

    Paaiškėjo, kad tai sudėtingas dantračių mechanizmas, datuojamas maždaug 150–100 metais prieš mūsų erą. Šiandien jis dažnai vadinamas ankstyviausiu žinomu analoginiu „kompiuteriu“, nes leido skaičiuoti dangaus ciklus.

    Kaip veikė „senovės kompiuteris“

    Mechanizme buvo daugiau nei 30 ranka sukamų bronzinių dantračių, kurie modeliuodavo Mėnulio ir Saulės judėjimo dėsningumus. Tyrėjai nurodo, kad čia naudota ir epicitinių dantračių sistema, primenanti šiuolaikinį diferencialą, padėjusi tikslinti skaičiavimus.

    Priekinėje dalyje, kaip manoma, buvo rodoma kalendoriaus ir dangaus kūnų padėtis, o specialus pusiau šviesus, pusiau tamsus rutuliukas vizualiai perteikdavo Mėnulio fazę. Galinėje pusėje buvę keli ciferblatai siejami su Metono ciklu, Saroso ciklu ir exeligmos korekcija, naudojama užtemimų prognozėms tikslinti.

    Dar viena detalė, kuri stebina istorikus, yra užuominos į panheleninių sporto žaidynių kalendorių. Tai rodo, kad įrenginys buvo ne tik astronominis, bet ir praktiškai pritaikomas kasdieniam laiko skaičiavimui.

    Rentgeno tyrimai ir neišspręstos abejonės

    Mechanizmo prasmę atskleisti padėjo dešimtmečius trukę tyrimai: 1959 metais fizikas Derekas de Solla Price pradėjo sistemingai analizuoti išlikusius fragmentus. Kartu su graikų mokslininkais atliktos rentgeno ir gama spindulių nuotraukos leido pamatyti viduje paslėptus dantračius ir užrašus.

    Iš viso iš laivo nuolaužų buvo iškelta 82 fragmentai, o kai kurie dantračiai turėjo itin daug dantukų, liudijančių aukštą metalo apdirbimo kultūrą. Būtent dėl šio sudėtingumo mechanizmas iki šiol yra tyrimų objektas tiek archeologams, tiek inžinieriams.

    Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje nėra visiškos vienybės, kiek tiksliai ir patikimai įrenginys veikė praktikoje. Kai kurių simuliacijų rezultatai rodo, kad tam tikrų planetų padėčių rodmenys galėjo turėti reikšmingą paklaidą, o menkiausi gamybos netikslumai teoriškai galėjo sukelti dantračių strigimą.

    „Tai senovės pasaulio visata, pamatyta kitu kampu: Žemė centre, o planetos sukasi aplink ją, kaip graikai įsivaizdavo prieš daugiau nei du tūkstantmečius“, – sakė tyrėjas Raulis Perezas Enriquezas.

    Šiandien Antikiteros mechanizmas saugomas Nacionaliniame archeologijos muziejuje Atėnuose. Jo kopijos kuriamos edukacijai, o pažangūs vaizdinimo metodai padeda iš naujo perskaityti užrašus ir tikslinti rekonstrukcijas, todėl ši istorija dar nėra baigta.

  • Romėnų kario suvenyras iš Hadriano sienos netikėtai rastas Ispanijoje: kuo jis unikalus

    Romėnų kario suvenyras iš Hadriano sienos netikėtai rastas Ispanijoje: kuo jis unikalus

    Radęs suvenyrą, paliko užuominą

    Beveik prieš 2 000 metų Romos kariuomenėje tarnavęs keltiberų kilmės karys, baigęs tarnybą Britanijos provincijoje, išsiruošė į ilgą kelionę namo. Kartu su asmeniniais daiktais jis vežėsi ir išskirtinį suvenyrą iš tolimiausio imperijos pakraščio.

    Šis suvenyras po daugelio amžių atsitiktinai rastas Berlanga del Duero apylinkėse Sorijos provincijoje Ispanijoje. Dabar jis pristatomas kaip vadinamoji Berlanga taurė, kurios naują analizę paskelbė mokslininkų grupė, dirbusi kartu su Ispanijos Nacionaliniu archeologijos muziejumi ir CSIC tyrėjais.

    Kas yra Berlanga taurė?

    Taurė yra nedidelis emaliuotas bronzinis indas, kurio puošyba atkartoja Hadriano sieną, vieną garsiausių Romos laikų statinių. Hadriano siena Britanijoje buvo pastatyta 122–128 metais ir driekėsi apie 117 kilometrų, saugodama provincijos šiaurinę ribą.

    Mokslininkai primena, kad su šia siena siejama itin reta atminimo indų serija: emaliu dekoruotuose pusapvaliuose bronziniuose dubeniuose ar taurėse pavaizduojami bokšteliai, o viršuje išraižomi fortų pavadinimai. Iki šiol pasaulyje buvo žinomi penki tokie dirbiniai ir du fragmentai.

    Kuo ji išsiskiria iš kitų?

    Ispanijoje rasta taurė pakeitė ankstesnį vaizdą, nes jos įrašuose minimi rytinės Hadriano sienos dalies fortai. Pasak tyrėjų, tai vienintelė šios serijos taurė, kurioje įrašyti Cilurnum (dabartinis Chesters), Onno (Halton Chesters), Vindobala (Rudchester) ir Condercom (Benwell) pavadinimai.

    Kitose žinomose taurėse minėti tik vakarų ir centrinės sienos atkarpos fortai, todėl Berlanga radinys laikomas išskirtiniu indėliu aiškinantis, kaip buvo kuriami šie prestižiniai dirbiniai ir kaip romėnai „įamžindavo“ tarnybą pasienyje.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį ir į užrašų išdėstymą: pavadinimai sudėti iš vakarų į rytus taip, tarsi žiūrima į sieną iš romėnų kontroliuotos pusės. Tokia orientacija, anot jų, padeda naujai interpretuoti, kaip šie indai buvo „skaitomi“ ir demonstruojami.

    Skaitmeninis atkūrimas ir gamybos laikas

    Rastas indas buvo suskilęs, deformuotas ir nevisiškas, tačiau išliko apie 80–90 proc. pradinio tūrio. Tai leido mokslininkams sukurti tikslų skaitmeninį modelį, sujungiant išlikusius fragmentus ir atkuriant pirminę formą.

    Skaitmeninė rekonstrukcija parodė, kad taurės skersmuo ties anga siekė 11,34 centimetro, ties pagrindu – 4,95 centimetro, o aukštis – 7,89 centimetro. Pagal šiuos duomenis Berlanga taurė laikoma didžiausia iš visos žinomos serijos.

    Gamybos vietai ir laikui nustatyti atlikta metalo sudėties analizė, taip pat švino izotopų tyrimai, kuriuos mokslininkai siejo su kasybos regionais. Išvadose teigiama, kad lydinys atitinka 2 amžiaus Britanijos romėniškų dirbinių bronzos sudėtį, o žaliava greičiausiai buvo gauta šiaurės Anglijoje arba Velse.

    Sujungus techninius duomenis ir istorines žinias apie taurėje minimus fortus, dirbinys datuojamas 124–150 metais. Tai laikotarpis, kai Hadriano siena jau veikė kaip pagrindinė Romos Britanijos gynybinė riba, o joje tarnavo įvairios iš skirtingų imperijos regionų suformuotos kohortos.

    Kaip taurė atsidūrė Ispanijoje?

    Pagrindinė tyrėjų hipotezė yra susijusi su Romos kariuomenės praktika į tarnybą įtraukti karius iš užkariautų teritorijų. Istoriniuose šaltiniuose minima keltiberų dalinio Cohors I Celtiberorum tarnyba Hadriano sienoje, todėl tikėtina, kad suvenyrą į gimtąsias žemes parsivežė būtent iš šių kraštų kilęs veteranų luomo karys.

    „Žinome, kad romėnai į kariuomenę įtraukdavo karius iš neseniai užkariautų teritorijų, o keltiberų dalinys tarnavo Hadriano sienoje“, – sakė Roberto de Pablo, vienas iš tyrimo autorių ir CAETRA instituto tyrėjas Berlanga de Duero.

    Mokslininkai tokias taures vertina kaip prestižinius, tikėtina, pagal užsakymą pagamintus dirbinius, skirtus dovanoms ar karinį statusą pabrėžiančiai aplinkai. Emalis, spalvinė puošyba ir kruopšti lotyniška inskripcija rodo, kad tai ne buitinė tara, o simbolinę reikšmę turėjęs artefaktas.

    „Šių taurių meistrystė ir medžiagos rodo, kad tai buvo prestižiniai daiktai, greičiausiai skirti dovanoms ar tarnybą pasienyje ėjusiai karinei elitinei aplinkai“, – sakė Méridos archeologijos instituto tyrėjas Jesús García Sánchez.

    Atradimas atvėrė ir naują vietovės istoriją

    Taurės radimvietė paskatino papildomus tyrimus netoli Berlanga del Duero esančioje La Cerrada del Arroyo teritorijoje. Archeologai derino paviršinius žvalgymus, georadarą ir istorinių aeronuotraukų analizę.

    Tyrimų metu aptikti romėniškos vilos komplekso pėdsakai: identifikuotas bent vienas stačiakampis pastatas, apie 17 metrų ilgio ir 14 metrų pločio, su keliomis patalpomis. Greta fiksuota ir apsidės formos patalpa su nedideliu priestatu, o kompleksas, kaip manoma, veikė nuo 1 iki 4 amžiaus.

    Šiuo metu Berlanga taurė, inventorizuota kodu 2025/3, saugoma Sorijos Numantijos muziejuje, kur jai atliekami restauravimo darbai. Mokslininkai pabrėžia, kad tai antras toks radinys Pirėnų pusiasalyje, tačiau vienintelis šios serijos dirbinys, kuris liks eksponuojamas Ispanijoje.