Atakamos dykuma šiaurinėje Čilėje laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, tačiau tam tikrais metais ji netikėtai pasidengia žiedų kilimu. Šis reiškinys vadinamas žydinčia dykuma ir, mokslininkų vertinimu, per pastaruosius maždaug 40 metų ryškiau pasikartojo apie 15 kartų.
Įprastai didelė Atakamos dalis beveik negauna kritulių, o kai kuriose vietovėse lietaus gali nebūti ištisus metus. Dėl itin sausų sąlygų regionas dažnai minimas kaip natūrali laboratorija, kurioje tiriamos aplinkos, primenančios Marso paviršiaus sąlygas.
Vis dėlto po retesnių, bet intensyvesnių lietaus epizodų kraštovaizdis kardinaliai pasikeičia. Smėlio kopas ir šlaitus nuspalvina rožiniai, violetiniai, balti bei geltoni atspalviai, o vienu metu gali sužydėti daugiau nei 200 augalų rūšių.
Žydėjimo „mechanizmas“ slypi dirvožemyje: jame išsibarsčiusios sėklos gali išlikti ramybės būsenoje labai ilgai. Jos turi natūralių prisitaikymo savybių, padedančių ištverti karštį ir drėgmės trūkumą, todėl laukia tinkamo momento, kai pasirodys vanduo.
Kai krituliai sudrėkina paviršių, sėklos greitai sugeria drėgmę ir sudygsta, bandydamos išnaudoti trumpą laiką, kol vanduo dar neišgaravo. Specialistai nurodo, kad masiškesniam žydėjimui paprastai reikia maždaug 15–30 milimetrų kritulių, tačiau svarbūs ir kiti veiksniai, tokie kaip temperatūra bei oro drėgnis.
Dėl to žydinčios dykumos neįmanoma tiksliai „suplanuoti“ pagal kalendorių: net ir sulaukus lietaus, sąlygos ne visada sutampa. Jei jos palankios, kartu su žiedais suaktyvėja vabzdžiai apdulkintojai, pasirodo daugiau paukščių, o trumpam laikui vienas atšiauriausių planetos regionų tampa gyvybinga ekosistema.
Čilė šį unikalų gamtos reiškinį siekia saugoti ir valdyti lankytojų srautus. 2023 metais šalyje buvo įkurtas nacionalinis parkas, skirtas apsaugoti žydintį dykumos kraštovaizdį, apimantį apie 570 kvadratinių kilometrų plotą.
Mokslininkai pabrėžia, kad tokie epizodai svarbūs ne tik turizmui ar įspūdingoms nuotraukoms. Jie leidžia geriau suprasti, kaip ekosistemos reaguoja į kritulių svyravimus, o klimato kaitos kontekste padeda vertinti, kaip ateityje gali kisti itin sausų regionų biologinė įvairovė.