Vokietijos mokslininkai, tyrę vieną iš pokario laikotarpio paveikslų, po vėlesniais dažų sluoksniais aptiko uždažytus Trečiojo reicho simbolius ir propagandinius motyvus. Rentgeno metodais atliktas skenavimas parodė, kad iš pirmo žvilgsnio neutralus miesto vaizdas iš tiesų buvo kruopščiai perdirbtas, siekiant paslėpti pirminę žinutę.
Tyrimą atliko Helmholtz Zentrum Berlin komanda, pasitelkusi rentgeno fluorescencijos spektroskopiją. Ši technologija leidžia nustatyti dažų cheminę sudėtį ir „pamatyti“ gilesnius sluoksnius nepažeidžiant drobės, todėl dažnai naudojama meno kūrinių autentiškumui ir restauravimo istorijai aiškintis.
Pėdsakai, kurių nepavyko ištrinti
Tirtas darbas siejamas su Miunchene kūrusiu dailininku Erichu Merckeriu, kuris 1933–1945 metais tapė kūrinius su nacistine simbolika. Vienas jo pasirinktų motyvų buvo Feldherrnhalle Odeonsplatz aikštėje, vieta, turėjusi išskirtinę reikšmę nacių politinėje mitologijoje ir propagandoje.
Po Antrojo pasaulinio karo menininkas, kaip teigiama tyrime, toliau tapė tą patį architektūrinį vaizdą, tačiau keitė detales ir pavadinimus. Ryškiausi politiniai akcentai buvo „išvalyti“: svastikų vėliavos pakeistos Bavarijos simbolika, iš kompozicijos dingo uniformuoti sargybiniai, vainikai ir kiti režimą pabrėžę elementai.
Paveikslas į tyrėjų akiratį pateko tada, kai iš privačios kolekcijos buvo atneštas ekspertiniam vertinimui. Pirminės apžiūros metu įtarimų sukėlė detalės, kurios, pasak specialistų, menkai derėjo su tariamai „neutraliu“ pokariniu variantu: drobėje matėsi sugriauto paminklo fragmentai, o ties Bavarijos vėliavos kraštais buvo pastebėti raudonų dažų pėdsakai.
Ką parodė rentgeno analizė?
Atlikus rentgeno fluorescencijos spektroskopijos tyrimą paaiškėjo, kad po dabartine mėlynai balta vėliava iš pradžių buvo raudona nacistinės Vokietijos vėliava. Be to, kituose plotuose aptikti uždažyti vainikai, du sargybiniai prie paminklo ir figūros, atliekančios nacistinį pasveikinimą.
Tyrėjai taip pat nustatė, kad vietose, kuriose vaizdas buvo keistas, dažnai naudota titano balta. Cheminė sudėtis skyrėsi nuo kitų paveikslo sričių, o tarp su menininku siejamų tapybos medžiagų buvo aptikta dažų tūbelė su tokiu pigmentu, todėl keliama prielaida, kad perpiešimus galėjo atlikti pats autorius, o ne vėlesni savininkai.
Kodėl tai svarbu šiandien?
Šis atvejis išryškina platesnę pokario Europos realybę, kai dalis su propaganda ar režimo užsakymais susijusių kūrėjų siekė „perrašyti“ savo biografijas ir kūrybą. Meno rinka, privatūs rinkiniai ir pakitę pavadinimai neretai tapdavo priemone kontroliuoti, kas bus matoma, o kas liks paslėpta.
Kartu tai primena, kaip sparčiai modernūs neardomieji tyrimo metodai keičia meno istorijos tyrimus. Rentgeno ir cheminė analizė vis dažniau leidžia atsekti ne tik autorystę ar restauravimo etapus, bet ir sąmoningas pastangas užmaskuoti politiškai kompromituojančius vaizdus, kurie dešimtmečius atrodė dingę.
