Izraelio režisierius Nadavas Lapidas pranešė nedalyvausiantis Marselio tarptautiniame kino festivalyje FID, kur turėjo dirbti žiuri ir pristatyti savo ankstesnį filmą Policininkas. Sprendimas priimtas po dalies kino bendruomenės raginimų boikotuoti festivalį dėl Lapido dalyvavimo.
FID, kuris vyksta liepos 7–12 dienomis ir garsėja nepriklausomo autorinio kino atranka, šįkart atsidūrė politinių ginčų centre. Pasak organizatorių, po vidinių raginimų boikotuoti renginį iš programos pasitraukė apie dešimt filmų iš maždaug 120.
Protesto priežastimi viešai įvardyta Lapido naujausio filmo Taip finansavimo struktūra. Kritikai teigė, kad kūrinys iš dalies finansuotas Izraelio viešosiomis lėšomis, todėl režisieriaus kvietimas esą siunčia netinkamą žinutę karo Gazos Ruože kontekste.
Filmo prodiuserė Judith Lou Lévy akcentavo, kad parama buvo gauta iš viešojo fondo, o ne tiesiogiai iš vyriausybės, ir sudarė tik 12 proc. biudžeto. Jos teigimu, tokie nepriklausomi fondai Izraelyje patys patiria politinį spaudimą, ypač kultūros ir žiniasklaidos srityse.
Pats Lapidas tarptautinėje kino erdvėje seniai žinomas kaip Benjamino Netanyahu politikos kritikas, o pastaruosius penkerius metus gyvena Prancūzijoje. Jo filmai dažnai vaizduoja Izraelio visuomenės lūžius ir politinę įtampą, o kūrinys Taip, rodytas 2025 metais Kanuose, interpretuotas kaip aštri reakcija į smurto spiralę po spalio 7-osios ir į abejingumą palestiniečių aukoms.
FID pareiškime boikotą pavadino nepagrįstu ir pabrėžė, kad neteisinga menininką laikyti atsakingu už jo šalies valdžios sprendimus. Festivalis teigė, jog būtent kritiniai balsai turėtų būti girdimi, net jei jų pasakojimai vėliau ginčijami.
„Kai pamačiau spaudimą dėl mano dalyvavimo, pagalvojau, kad galbūt Prancūzijoje man nėra vietos. Jei mano buvimas nepriimtinas ir aš galiu būti paprasčiausiai ištrintas iš kino renginio, aš iš tiesų nebežinau, ką čia darau“, – sakė Nadavas Lapidas.
Situacija sukėlė ir priešingą reakciją: viešoje erdvėje pasirodė menininkų laiškai, raginantys neskubėti tapatinti režisieriaus su valstybės politika vien dėl paso ar dalinio finansavimo šaltinių. Viename tokių kreipimųsi pabrėžta, kad kvietimas į festivalį nėra kultūrinės ambasadorystės suteikimas, ypač kai kūrėjas viešai kritikavo Gazos naikinimą.
Kitoje pozicijoje esantys kino profesionalai, argumentavę boikotą, tvirtino siekiantys veikti prieš, jų žodžiais, kolonijinę ir genocidinę realybę, o festivalius kaltino kuriant dirbtinę simetriją tarp palestiniečių ir izraeliečių kūrybos. Šis ginčas išryškino platesnę tendenciją Europos kultūros lauke: konfliktų kontekste vis dažniau keliami klausimai, kur baigiasi institucijų atsakomybė ir prasideda individualaus menininko autonomija.
Lapido pasitraukimas FID programai tapo reikšmingu smūgiu ne tik dėl jo tarptautinio statuso, bet ir dėl precedento, kaip greitai festivalio sprendimai gali būti perinterpretuoti politinio boikoto logika. Artėjant vasaros festivalių sezonui, ši istorija tikėtina taps vienu svarbiausių pavyzdžių, kaip kultūros renginiai Europoje bando derinti solidarumo, laisvos raiškos ir institucinio finansavimo dilemą.