Kenijoje, Naiša ežere esanti Krescento sala pastaruosius penkerius metus tapo netikėtu gamtos eksperimentu: čia įstrigę laukiniai gyvūnai gyvena beveik be didžiųjų plėšrūnų, tačiau jų kasdienybė toli gražu neprimena rojaus. Mokslininkai fiksuoja augančias problemas, susijusias su maisto trūkumu, buveinių nykimu ir ligomis.
Krescento sala yra netoli Nairobio, o jos unikalumas tas, kad anksčiau ji periodiškai virsdavo pusiasaliu. Kai vandens lygis nukrisdavo, susiformuodavo sausumos „tiltas“, kuriuo gyvūnai galėdavo pasiekti krantą ir migruoti ieškodami maisto.
Situacija smarkiai pasikeitė 2020 metais, kai ežero vandens lygis pakilo tiek, kad sąsmauka atsidūrė po vandeniu. Nuo tada kelias į žemyną nebeatsivėrė, o dalis populiacijų liko tarsi spąstuose, negalėdamos natūraliai persiskirstyti.
Kas nutinka, kai nėra plėšrūnų
Į salą vėliau atvykę tyrėjai vertino ilgalaikės izoliacijos poveikį ir pažymėjo, kad didžiųjų plėšrūnų čia nėra. Nors saloje aptinkama smulkesnių plėšrūnų, jie didelės įtakos stambesniems žolėdžiams paprastai nedaro, todėl nemažai gyvūnų išgyvena ir dauginasi.
Saloje pastebima įvairių žolėdžių, įskaitant zebrų, antilopių ir kitų rūšių, taip pat minimi žirafų bei begemotų individai. Tačiau gausesnės populiacijos reiškia ir didesnį spaudimą augalijai, kuri ribotoje teritorijoje nespėja atsinaujinti.
„Ilgalaikis didžiųjų plėšrūnų nebuvimas, tikėtina, prisidėjo prie nuolatinio salos žolėdžių daromo spaudimo augalijai“, – sakė tyrėjai.
Specialistų vertinimu, kai gyvūnai negali palikti teritorijos, ganymas tampa nuolatinis ir pernelyg intensyvus. Tai spartina augalijos degradaciją, mažina augalų įvairovę ir ilgainiui gali destabilizuoti visą ekosistemą, nes mažėjant pašaro kiekiui blogėja ir pačių gyvūnų būklė.
Ligos ir pagalbos poreikis
Be maisto stygiaus, tyrėjai atkreipė dėmesį į sveikatos problemas. Buvo užfiksuota nežinomos kilmės susirgimų atvejų, o vieno nugaišusio gyvūno apžiūra parodė plaučių ir kepenų pažeidimus, būdingus bakterinei infekcijai.
Kartu pabrėžiama, kad be išsamesnių tyrimų galutinai patvirtinti tikslios priežasties neįmanoma. Vis dėlto tokie signalai rodo, kad uždaroje erdvėje ligos gali plisti greičiau, ypač kai gyvūnų tankis išauga, o mityba prastėja.
Mokslininkų teigimu, situacija dar gali būti valdoma, tačiau tam reikia nuoseklaus stebėjimo ir sprendimų, kurie mažintų spaudimą augalijai. Tarp aptariamų priemonių minimas nuolatinis populiacijų ir augalijos monitoringas, buveinių atkūrimas bei laikinas gyvūnų patekimo į jautriausias teritorijas ribojimas.
Kiti keliai, pavyzdžiui, nuolatinio ryšio su žemynu atkūrimas ar plėšrūnų sugrąžinimas, vertinami kaip gerokai rizikingesni. Tokie sprendimai galėtų turėti sunkiai prognozuojamų pasekmių tiek pačioms populiacijoms, tiek vietos žmonėms bei turizmui.