CP v2

Tag: Naktinis dangus

  • Sidabriškieji debesys danguje: kada ir kur juos geriausia pamatyti Lietuvoje šią vasarą

    Sidabriškieji debesys danguje: kada ir kur juos geriausia pamatyti Lietuvoje šią vasarą

    Sidabriškieji debesys, dar vadinami švytinčiais nakties debesimis, yra vienas įspūdingiausių vasaros dangaus reiškinių. Mokslinėje literatūroje jie dažniausiai įvardijami kaip mezosferos debesys, nes formuojasi itin aukštai, maždaug 75–85 kilometrų aukštyje.

    Palyginimui, įprasti debesys, kuriuos matome kasdien, dažniausiai laikosi nuo kelių šimtų metrų iki maždaug 7 kilometrų aukščio. Dėl to sidabriškieji debesys išlieka apšviesti Saulės spindulių net tada, kai prie žemės jau sutemę, ir danguje įgauna sidabriškai melsvą, kartais perlamutrinį atspalvį.

    Šie debesys susidaro iš labai smulkių ledo kristalų, kurie nusėda ant mikrodalelių, tarp jų ir kosminės kilmės dulkių. Tikslios susidarymo detalės vis dar tiriamos, tačiau žinoma, kad reiškiniui ypač svarbios labai žemos mezosferos temperatūros ir pakankamas vandens garų kiekis dideliame aukštyje.

    Lietuvoje sidabriškųjų debesų sezonas paprastai tęsiasi nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio pabaigos, o geriausios sąlygos dažniausiai pasitaiko birželį ir liepą. Būtent tada mezosfera pasiekia žemiausias sezono temperatūras, o reiškinys neretai būna ryškiausias.

    Didžiausia tikimybė juos pamatyti yra vėlai vakare ir paryčiais, kai Saulė būna maždaug 6–16 laipsnių žemiau horizonto. Praktikoje tai dažnai atitinka laiką apie 22.00–1.00 valandą ir trumpą intervalą prieš aušrą, nors tikslus metas priklauso nuo paros ir sezono.

    Stebėjimui nereikia teleskopo ar specialios įrangos, tačiau svarbu turėti kuo atviresnį vaizdą į šiaurinį horizontą. Geriausiai tinka vietos toliau nuo miesto šviesų, nes šviesos tarša mažina kontrastą ir subtilios struktūros gali tiesiog „pranykti“ dangaus fone.

    Sidabriškieji debesys dažnai atrodo kaip plonos, banguojančios juostos ar švytinčios gijos žemai virš šiaurės. Jie gali išsilaikyti kelias ar keliolika minučių ir keisti formą, o nuotraukose neretai matosi ryškiau nei plika akimi, ypač fotografuojant ilgesniu išlaikymu.

    Mokslininkams šis reiškinys svarbus ne tik dėl grožio. Stebint sidabriškųjų debesų dažnį ir ryškumą, galima geriau suprasti procesus viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, o kai kurie tyrimai sieja ilgalaikes tendencijas su mezosferos temperatūrų kaita ir vandens garų pokyčiais, kurie gali būti susiję ir su platesniais klimato procesais.

  • Netrukus pasieks įspūdingas Halio kometos meteorų lietus: kada žiūrėti, kad pamatytumėte daugiausia

    Netrukus pasieks įspūdingas Halio kometos meteorų lietus: kada žiūrėti, kad pamatytumėte daugiausia

    Pavasario pabaiga dangaus stebėtojams kasmet atneša vieną ryškiausių reginių – Eta Akvaridų meteorų lietų, susijusį su Halio kometa. Žemei keliaujant per kometos paliktą dulkių ir smulkių dalelių srautą, jos atmosferoje sudega ir sužimba kaip krintančios žvaigždės.

    Didžiausio aktyvumo pikas paprastai pasiekiamas gegužės 4–6 dienomis, o geriausias metas stebėti – prieš aušrą. Daugelyje vietovių palankiausios sąlygos susidaro apie 4 valandą ryto vietos laiku, kai meteorų „spinduliavimo taškas“ pakyla aukščiau danguje.

    Šis meteorų lietus geriausiai matomas Pietų pusrutulyje, kur per valandą idealiomis sąlygomis galima išvysti iki maždaug 60 meteorų. Šiaurės pusrutulyje, įskaitant Lietuvą, dažniau tikimasi apie 10 meteorų per valandą, o vaizdą gali silpninti ryškesnis Mėnulis, užgožiantis blankesnius pėdsakus.

    Meteorų lietūs vyksta tuo pačiu metų laiku todėl, kad Žemės orbita kerta dulkių „takus“, paliktus kometų ar asteroidų. Kai kometa priartėja prie Saulės, jos ledas įkaista, ima garuoti ir išmeta dulkes, o Žemei įskriejus į šį srautą dalelės įlekia į atmosferą dideliu greičiu ir trumpam sužimba.

    Eta Akvaridai siejami su kometa 1P/Halley, geriau žinoma kaip Halio kometa, kuri prie Saulės sugrįžta maždaug kas 76 metus. Nors pati kometa paskutinį kartą buvo matoma 1986 metais, jos paliktos dalelės kasmet sukuria reginį, kurį galima stebėti plika akimi.

    Norint padidinti šansus pamatyti daugiau meteorų, verta rinktis kuo tamsesnę vietą toliau nuo miesto šviesų ir leisti akims priprasti prie tamsos bent 15–20 minučių. Patariama atsistoti taip, kad Mėnulis liktų už nugaros arba būtų pridengtas pastatu ar medžiu, nes taip sumažėja akinimas ir lengviau pastebėti blankesnius meteorų brūkšnius.

    Nors pikas trunka trumpai, Eta Akvaridų aktyvumas paprastai tęsiasi iki vėlyvo gegužės pabaigos, tad progų pamatyti krintančių žvaigždžių bus ir vėliau, ypač pagerėjus Mėnulio fazėms. Vasarą dangaus stebėtojų taip pat laukia kiti ryškūs meteorų lietūs, o vienas populiariausių – Perseidai, dažniausiai pasiekiantys piką rugpjūčio viduryje.

  • Gegužę dangų nušvies dvi pilnatys: Ką reiškia Gėlių ir Mėlynasis Mėnulis 2026 metais

    Gegužę dangų nušvies dvi pilnatys: Ką reiškia Gėlių ir Mėlynasis Mėnulis 2026 metais

    Gegužės pilnatys: kada ir kodėl jos dvi?

    2026 metais gegužė bus išskirtinė dėl paprastos priežasties: per vieną kalendorinį mėnesį įvyks dvi pilnatys. Pirmoji, vadinama Gėlių Mėnuliu, numatoma gegužės 1 dieną, o antroji pilnatis pasirodys gegužės 31 dieną.

    Tokios situacijos nėra retos, tačiau ir ne kasmetinės. Kadangi sinodinis Mėnulio ciklas trunka apie 29,5 dienos, kartais pilnatis į kalendorių „telpa“ du kartus, jei pirmoji įvyksta pačioje mėnesio pradžioje.

    Ką iš tiesų reiškia Mėlynasis Mėnulis?

    Antroji to paties mėnesio pilnatis dažnai vadinama Mėlynuoju Mėnuliu. Tai populiarus kultūrinis terminas, o ne astronominis reiškinys, todėl Mėnulis dėl jo netampa mėlynos spalvos.

    Astronominiu požiūriu abi pilnatys yra tokios pačios: per pilnatį Žemė atsiduria tarp Saulės ir Mėnulio, todėl iš mūsų perspektyvos matoma Mėnulio pusė būna visiškai apšviesta. Skirtumas šiuo atveju yra tik kalendorius ir įprastas pavadinimas.

    Iš kur atsirado Gėlių Mėnulio pavadinimas?

    Gėlių Mėnulis yra tradicinis gegužės pilnaties pavadinimas, paplitęs Šiaurės Amerikos kultūrinėse tradicijose ir vėliau prigijęs platesnėje populiariojoje astronomijoje. Jis siejamas su pavasariniu gamtos suklestėjimu, kai vidutinio klimato juostoje intensyviai žydi augalai.

    Svarbu suprasti, kad tai nėra oficialus mokslinis terminas. Pilnatis gegužę nesiskiria nuo kitų metų pilnačių, tačiau pavadinimai padeda žmonėms lengviau susieti dangaus reiškinius su metų laikų ritmu.

    Kaip geriausia stebėti pilnatį?

    Pilnaties stebėjimui nereikia specialios įrangos: ją ryškiai pamatysite plika akimi, jei tik dangų neuždengs debesys. Vis dėlto žiūronai ar teleskopas leis įžiūrėti daugiau detalių, ypač Mėnulio kraterių ir tamsesnių bazaltinių lygumų.

    Geriausios sąlygos paprastai būna atokiau nuo miestų, kur mažesnė šviesos tarša. Tačiau pati pilnatis matoma ir mieste, todėl svarbiausia pasirinkti vietą su atvira dangaus kryptimi ir stebėti, kai Mėnulis pakyla aukščiau virš horizonto.

    „Mėlynasis Mėnulis nėra spalvos reiškinys, o kalendoriaus sutapimas, kai pilnatis tame pačiame mėnesyje įvyksta antrą kartą“, – aiškina astronomai, pabrėžiantys, kad terminas labiau populiariosios kultūros nei mokslo.