Nors vadinamas kefyro grybeliu, iš tiesų tai ne grybas. Kefyro grūdeliai yra gyvų mikroorganizmų bendrija, kurioje dominuoja pieno rūgšties bakterijos, taip pat aptinkamos acto rūgšties bakterijos ir mielės. Būtent jos fermentuoja pieną ir paverčia jį kefyru.
Kefyro grūdeliai dažniausiai atrodo kaip balti ar gelsvi, netaisyklingos formos gumulėliai, primenantys smulkias žiedinio kopūsto roželes. Fermentacijos metu jie dauginasi, todėl tinkamai prižiūrimi gali būti naudojami daug kartų. Dėl šios priežasties naminis kefyras neretai perduodamas iš rankų į rankas.
Istoriškai kefyras siejamas su Kaukazo regionu, kur tradiciniai grūdeliai ilgą laiką buvo saugomi kaip šeimos vertybė. Šiandien, augant susidomėjimui fermentacija ir mažiau apdorotais produktais, kefyro grūdeliai vėl populiarėja ir Lietuvoje. Žmonės jų ieško dėl noro kontroliuoti sudėtį ir išvengti nereikalingų priedų.
Naminio kefyro gamyba paprasta: dažniausiai pakanka pieno ir kefyro grūdelių, o procesas vyksta kambario temperatūroje. Kuo šilčiau, tuo fermentacija paprastai spartesnė, todėl svarbu stebėti skonį ir konsistenciją, kad kefyras netaptų per rūgštus. Paruoštą gėrimą grūdeliai perkošiami ir panaudojami iš naujo.
Kefyras vertinamas kaip baltymų ir kalcio šaltinis, o tradiciškai jis siejamas ir su gyvosiomis kultūromis, susidarančiomis fermentacijos metu. Dėl gaivesnio, šiek tiek rūgštaus skonio jis tinka ne tik gerti vienas, bet ir naudoti kokteiliams, šaltoms sriuboms ar pusryčių patiekalams. Vis dėlto svarbu atsiminti, kad konkreti maistinė sudėtis gali skirtis priklausomai nuo pieno, fermentacijos trukmės ir laikymo sąlygų.
Pastaraisiais metais kefyro grūdelių sugrįžimas siejamas ir su platesne tendencija namuose gaminti raugintus produktus. Fermentacija vertinama kaip būdas sumažinti maisto švaistymą, praplėsti skonių įvairovę ir grįžti prie lėtesnių, tradicinių virtuvės praktikų. Todėl šis, iš pirmo žvilgsnio nepastebimas ingredientas, daugeliui tampa ne tik produktu, bet ir įpročiu.