Katė prie tuščio dubenėlio, žvilgsnis į jus ir ilgas miauktelėjimas – daugeliui pažįstama scena. Naujas tyrimas rodo, kad tai gali būti ne vien emocijų proveržis, o kryptinga strategija, skirta išsikviesti pagalbą.
Kaip rašo „ZME Science“, mokslininkai stebėjo, kaip katės elgiasi, kai negali pasiekti skanėsto: jos ne tik miauksi, bet ir aktyviai ieško žmogaus dėmesio. Esminė detalė – vokalizacija ryškiai keičiasi priklausomai nuo to, ar kambaryje yra kas nors, kas galėtų „išspręsti problemą“.
Tokį elgesį tyrėjai sieja su vadinamąja komunikacija „su auditorija“ – kai signalas siunčiamas ne šiaip sau, o konkrečiam klausytojui. Kitaip tariant, katė gali „pasirinkti“ miaukti tada, kai tai turi didžiausią prasmę.
Šis atradimas aktualus ir augintinių šeimininkams: kai katė garsiai reaguoja į uždarytas duris ar nepasiekiamą maistą, ji gali ne „ožiuotis“, o bandyti jums aiškiai perduoti užduotį – atkreipkite dėmesį ir padėkite.
Eksperimentas su nepasiekiamu skanėstu
San Paulo universiteto (Brazilija) mokslininkai į tyrimą įtraukė 38 namines kates, kurios, pasak šeimininkų, ypač linkusios miaukti, kai kalba pasisuka apie maistą. Kiekvienai katei buvo pateikta užduotis: mėgstamas skanėstas buvo uždarytas mažame plastikiniame indelyje, kurį gyvūnas matė ir užuodė, bet negalėjo atidaryti.
Kates stebėjo vieną minutę dviem sąlygomis: kai patalpoje buvo dėmesingas žmogus ir kai kambaryje nebuvo nieko. Rezultatai išsiskyrė ryškiai – esant žmogui katės sumiaukė 86 kartus, o būdamos vienos – 20 kartų.
Statistinė analizė parodė, kad miaukimo tikimybė, kai šalia yra žmogus, buvo daugiau nei 16 kartų didesnė. Be to, katės dažnai žiūrėjo tiesiai į žmogų ir kaitaliojo žvilgsnį tarp jo ir nepasiekiamo skanėsto.
Kai žmogaus nebuvo, katės daugiau laiko stovėjo vietoje ir žiūrėjo durų kryptimi. Tyrėjų vertinimu, tai rodo, kad miaukimas gali būti sąmoningiau nukreiptas į tą, kuris turi galimybę padėti, o ne vien spontaniška reakcija į frustraciją.
Ne tik miaukimas: katės „kalba“ ir akimis
Tyrime akcentuota, kad svarbus ne vien garsas. Katės, susidūrusios su neįveikiama užduotimi, dažnai naudojo dėmesio pritraukimo schemą: žvilgsnis į objektą, žvilgsnis į žmogų ir vėl į objektą.
Panašus elgesys aprašytas ir ankstesniuose tyrimuose. Pavyzdžiui, 2021 metais publikuotame eksperimente katėms skanėstai iš pradžių buvo pasiekiami, tačiau vėliau tapo nepasiekiami, ir tuomet gyvūnai vis dažniau kaitaliojo žvilgsnį tarp maisto ir globėjo.
Toks „žvilgsnio kaitaliojimas“ laikomas komunikacijos forma, aptinkama ir pas kitus gyvūnus. Paprastas palyginimas – mažas vaikas, rodantis į žaislą ir tuo pat metu ieškantis suaugusiojo žvilgsnio: katės negali parodyti pirštu, bet, panašu, gana tiksliai „parodo“ akimis.
Kodėl mums vis tiek sunku jas suprasti
Nors katės, sprendžiant iš tyrimų, gana lanksčiai prisitaiko prie žmogaus, mums ne visada lengva atskirti, ką reiškia skirtingi miaukimai. 2020 metų tyrimas su 225 dalyviais parodė, kad žmonėms sudėtinga atpažinti, kuriomis situacijomis katė miauksi dėl maisto, o kada – dėl kitų priežasčių: mažiau nei pusė dalyvių teisingai identifikavo aplinkybes.
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad miaukimas nebūtinai yra „žodis“ su pastovia reikšme. Jo prasmė gali priklausyti nuo konteksto, nuo konkrečios katės ir nuo to, kaip reaguoja žmogus.
Vis dėlto bendras vaizdas iš kelių tyrimų panašus: katės, panašu, stebi mūsų dėmesį, žvilgsnį ir elgesį bei koreguoja savo signalus pagal situaciją. Tad kai katė miaukia, verta žiūrėti ne tik į garsą, bet ir į tai, kur ji žiūri bei ko tuo metu negali pasiekti.