Daugeliui vaikystėje tėvai ar seneliai liepdavo namuose nešvilpauti, tačiau ne visi žinojo, kodėl toks draudimas apskritai atsirado. Vienas populiariausių prietarų teigia, kad švilpavimas patalpose esą „išvaro“ pinigus ir gerovę.
Vis dėlto aiškinimų yra daugiau – nuo senųjų slavų įsitikinimų iki visiškai žemiškų, praktinių priežasčių. Apie tai rašo portalas „Kobieta Interia“.
Pagal vieną seniausių versijų, švilpavimas namuose tarsi „išpučia“ iš būsto ramybę, laimę ir klestėjimą, o jų vietą užleidžia skurdui bei nelaimėms. Ši mintis kai kuriose kultūrose išliko iki šių dienų.
Manoma, kad prietaras galėjo atsirasti ir dėl asociacijos su vėjo gausmu tuščiose patalpose: toks garsas anksčiau primindavo apleistą, nykų būstą ir trūkumą. Net lietuvių kalboje yra posakis apie „vėją piniginėje“, kai joje nėra pinigų.
Švilpavimas ir „namų dvasia“
Kitas aiškinimas siejamas su senais tikėjimais, kad namuose gyvena juos sauganti dvasia – savotiškas namų sargas. Jis esą prižiūri ūkį, padeda kasdieniuose darbuose ir rūpinasi namų ramybe.
Tikėta, kad švilpavimas šią dvasią gali supykdyti – aštrus, spigus garsas jai nemalonus, todėl ji gali nustoti globoti namus ar net išeiti.
O kartu su namų sargui pasitraukusiu saugumu, pagal prietarus, į būstą gali patekti piktos jėgos: atsirasti daugiau chaoso, ligų ar nelaimių. Nors tai neturi mokslinio pagrindo, tokie pasakojimai ilgai formavo žmonių elgesį.
Panašūs draudimai – ir Azijoje
Įdomu tai, kad švilpavimo patalpose vengta ne tik slavų tradicijose. Kai kuriose Azijos kultūrose taip pat paplitęs įsitikinimas, jog švilpavimas viduje, ypač sutemus, gali pritraukti piktas antgamtines būtybes ar klajojančias sielas.
Panašių interpretacijų esama ir kai kuriose arabų šalyse – pavyzdžiui, kartais tikima, kad naktinis švilpavimas gali būti siejamas su džinų kvietimu. Skirtingos tradicijos rodo, kad tas pats garsas įvairiose vietose įgavo panašiai neigiamą prasmę.
Kartu egzistuoja ir paprastesnis paaiškinimas: garsus švilpavimas dažnai tiesiog erzina, ypač kai namuose norisi ramybės. Dėl to suaugusieji vaikams neretai drausdavo švilpauti ne iš prietaringumo, o tam, kad netrukdytų kitiems.